Kovo pabaigoje vykusi tarptautinė Leipcigo knygų mugė ir literatūros festivalis „Leipcigas skaito“ (Leipzig liest) šiemet sulaukė net 260 tūkst. lankytojų (beveik dešimčia tūkstančių daugiau nei pernai), į ją iš 42 šalių susirinko 2250 dalyvių, vyko per 3000 renginių tiek pačioje mugės erdvėje, tiek Leipcigo mieste. Lietuva šioje žodžių ir vaizdų jūroje (kurią kasmet spalvina karnavalinė japoniškų manga ir kitokios virtualybės „gyventojų“ minia) tikrai nepaskendo: nacionalinis Lietuvos stendas ir visi renginiai sulaukė didelio mugės lankytojų, Vokietijos leidėjų ir žiniasklaidos dėmesio, kuris jau dabar tvirtina pamatus kitiems metams, kuomet mūsų šalis atsidurs šios didžiulės literatūros šventės centre.

Pasak Lietuvos kultūros instituto, koordinuojančio Lietuvos programą Leipcigo knygų mugėje, direktorės Aušrinės Žilinskienės, prisistatymas tarptautinėse knygų mugėse visada yra daug daugiau nei tik literatūros vertimai, kurie, be abejo, yra mugės centre. Kiekvienas pasirodymas - tai galimybė gausiam klausytojų ratui papasakoti savo šalies ir jos tautos istoriją, parodyti šiandienos pasiekimus ir pakalbėti apie problemas ir skaudulius. Tai šalies reklama iš gerosios pusės ir privalome tą proga kuo geriau pasinaudoti.

Lietuva pristatys modernizacijos šimtmetį

Kovo 17-ąją Lietuvos kultūros instituto direktorė Aušrinė Žilinskienė, Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Gabrielė Žaidytė, kultūros viceministras dr. Romas Jarockis bei Leipcigo knygų mugės direktorius Oliveris Zille atidarė nacionalinį Lietuvos stendą. Jame, keturioms dienoms tapusiame Lietuvos atstovybe, daugiatūkstantinė skaitytojų, autorių ir ryškiaspalvių personažų populiacija galėjo susipažinti su Lietuvos literatūra, kultūra, pabendrauti su mugėje dalyvavusiais rašytojais, poetais ir architektūros tyrinėtojais. 

Atidarymo dieną vokiečių žurnalistams ir partneriams (prie Lietuvos stendo susibūrė ir šių metų Vilniaus knygų mugėje viešėję Vokietijos leidėjai, taip patvirtindami rimtus ketinimus tęsti bendradarbiavimą) buvo pristatyta Lietuvos kaip pagrindinės viešnios dalyvavimo 2017-ųjų mugėje koncepcija.

Prisistatymo idėja – „Moderniosios Lietuvos šimtmetis (1918-2018): modernizacijos traukinys”. Pasak koncepcijos autoriaus istoriko Nerijaus Šepečio, ši idėja kilo iš sukankančio Lietuvos valstybės šimtmečio ir noro parodyti, kaip vystėsi ir modernėjo Lietuvos valstybė, jos visuomenė ir kultūra. Tebevykstančios modernizacijos simboliu pasirinktas traukinys, sujungiantis skirtingas istorines, politines, kultūrines ir socialines modernizacijos stotis ir stoteles, kviečiantis keliauti kartu su iškiliausiomis šimtmečio asmenybėmis.

2017 metais Leipcigo knygų mugėje planuojama apie 15 vokiškų Lietuvos literatūros kūrinių debiutų, nuo iškiliausios moderniosios klasikos (Antano Škėmos, Jurgio Kunčino, Romualdo Granausko ir kt.) iki garsiausių šiandieninių Lietuvos kūrėjų (Tomo Venclovos, Undinės Radzevičiūtės, Lauryno Katkaus, Laimono Briedžio ir kt.), į „VERSschmuggeln“ rinktinę suguls Lietuvos ir Vokietijos poetų vertimų dirbtuvių metu gimę eilėraščiai. Knygų mugėje ir Literatūros festivalyje „Leipcigas skaito“ vyks vokiečių kalba išleistų knygų pristatymai, susitikimai su jų autoriais, literatūrinės diskusijos ir debatai regionui aktualiais klausimais.

Knyga kaip impulsas prabilti

Kaip ir kasmet, Leipcige ypatingo dėmesio sulaukė naujausi vokiški lietuvių literatūros vertimai.

Pačioje mugėje ir Leipcigo žydų kultūros centre „Ariowitsch Haus“ įvyko Grigorijaus Kanovičiaus romano „Miestelio romansas“ (leidykla „Aufbau Verlag“) pristatymai. Abiejuose renginiuose aktorius Matthiasas Scherwenikas skaitė romano ištraukas gausiai susirinkusiai publikai, o redaktorė Marlies Juhnke papasakojo apie autorių, jo gyvenimo ir kūrybos kontekstą.

Rašytojas, aktorius ir režisierius Alvydas Šlepikas su vertėju Markusu Roduneriu mugėje ir klube „naTo“ pristatė savo romaną „Mano vardas – Marytė“ (leidykla „Mitteldeutscher Verlag“). Akivaizdu, kad „Vilko vaikų“ (Rytprūsių vokiečių vaikų, dažnai likusių be šeimos, pasmerktų alkiui ir klajonėms) tema Vokietijoje priimama kaip aktualus ir itin jautrus, vis dar neišgyventas, bet labai svarbus reiškinys: daugybė į renginius atėjusių žmonių klausė knygos ištraukų tarsi asmeninio liudijimo, ne vienas garbaus amžiaus ponas ar ponia akivaizdžiai darkart išgyveno savąsias patirtis... 

Pasak A. Šlepiko, praėjusį rudenį romanas buvo pristatytas penkiuose Vokietijos miestuose. „Dažniausiai iš pačių „Vilko vaikų“ girdžiu, kad tikrovė buvo žymiai baisesnė. Daug kas dėkoja, klausia, kaip aš sužinojau apie jų gyvenimą... Dar paaiškėjo, kad ne vienoje vokiečių ar lietuvių šeimoje šios istorijos buvo tabu, nutylimos. Trauminė patirtis dažnai yra labai giliai slepiama. Be to, pasirodo, Lietuvoje požiūris į „Vilko vaikus“ buvo gana negatyvus, natūralu, kad vėliau jie vengė pasakotis net savo vaikams, anūkams. Man labai svarbu yra tai, kad daug kas po šios knygos išdrįso atsiverti, ji tapo impulsu prabilti“, – mintimis dalijosi autorius.

Beje, A. Šlepikas ir leidykla „Mitteldeutscher Verlag“ dar Leipcigo knygų mugėje pradėjo derybas dėl naujausios jo novelių rinktinės „Lietaus dievas“ leidybos. Autorius patvirtino, kad su leidykla jau pasirašė sutartį.

Poetų žavesys ir architektų „subkultūra“

Bohemiškoje „naTo“ klubo aplinkoje susirinkusiems poezijos gerbėjams lietuviai Indrė Valantinaitė ir Benediktas Januševičius kartu su latvių kolegomis Inga Gaile, Artisu Ostupu ir vertėju Markusu Roduneriu skaitė po kelis savo kūrinius. Buvo matyti, kad tokiuose renginiuose svarbi ne tik eilėraščio prasmė, publikos suprastas vertimas, bet ir paties autoriaus charizma, įtaigumas, net balso intonacijos – latviško ir lietuviško teksto vokiečiai klausė tarsi muzikos.

Pasak mugės renginiuose dalyvavusio poeto, vertėjo, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko Antano A. Jonyno, rašytojo ir jo knygos nederėtų sutapatinti: „Autorius yra viena, jo kūrinys – kita. Tai lyg ir turėtų nesisieti. Bet mes gyvename tokiame pasaulyje, kuriame paties autoriaus mokėjimas kalbėti, pateikti save ir savo kūrinius yra labai svarbus. Reikia mokėti bendrauti su skaitytojais, kalbėti susitikimuose, pajuokauti – toks autorius turi daugiau šansų patraukti skaitytoją už tą, kuris rašo puikiai, bet visiškai nesugeba bendrauti“, – svarstė A. A. Jonynas.

Neprastą sugebėjimą bendrauti, dalyvauti polemikoje, reaguoti į moderatorių iššūkius Lietuvos atstovai parodė ir Leipcigo knygų mugėje surengtose diskusijose: apie sovietų refleksijas literatūroje diskutavo filosofė, VU TSPMI docentė dr. Nerija Putinaitė, literatūrologas, poetas dr. Rimantas Kmita, menotyrininkė dr. Jurga Ludavičienė, Vokietijos ir Lietuvos literatūros ryšius (ir politines realijas) aptarė R. Kmita, A. A. Jonynas ir leidėjas Viktoras Kalinke, kolegiškai provokuojami diskusijos moderatoriaus, žurnalisto Ulfo Kalkreutho.

Leidykla „Dom Publishers“ pristatė išleistus Kauno ir Leipcigo architektūros gidus. Tiek knygų mugės erdvėje, tiek architektų studijoje „Octagon“ bei Leipcigo miesto istorijos muziejuje vykę renginiai sutraukė nemažai architektūros specialistų ir mylėtojų, kuriuos domino ne tik tai, kaip gidas pristato jų gimtąjį miestą, bet ir kitų šalių architektūriniai portretai. Kauno gidą rengusiai komandai atstovavo architektūros istorikė Jolita Kančienė. Svarbu pridurti, kad Leipcigo architektūros gido sumanymas kilo pernykštėje Leipcigo knygų mugėje, kai Lietuvos kultūros institutas pristatė Vilniaus gidą architektų studijoje „Octagon“, kur leidėjas Philippas Meuseris ir susipažino su jaunų architektų grupe, tapusia Leipcigo architektūros gido autoriais.

Beje, antrasis gido pristatymas muziejuje atsidūrė gana egzotiškame kontekste – šioje erdvėje kaip tik vyko kelis dešimtmečius skaičiuojančią Leipcigo gotų subkultūrą pristatanti paroda (neveltui netoliese tebegyvuojantis vyno rūsys kadaise įkvėpė studentą Goethę „Faustui“). Su juodaskverniais gotais viename polyje ir itin spalvingais pokemonų gerbėjais kitame Leipcigas ir jo gyventojai tikrai išlaiko kūrybingą santykį su realybe ir neatsitiktinai šimtais tūkstančių susirenka į knygų šventę, kurios dėmesys kitais metais fokusuosis į lietuviškąją tikrovę ir jos interpretacijas.