XII Europos kino forumas "Scanorama" davė peno apmąstymams apie jaunus lietuvių kūrėjus ir paties festivalio ateitį.

Kaunas liko už kadro?

Nesvarbu kiek – vieną, kelis ar daugiau filmų pažiūrės kino festivalio lankytojas, atmintyje jie išliks tik tada, jei buvo paveikūs, aukštos meninės kokybės kino kūriniai. Sakoma, kad filmo prisiminimas visada susijęs su vieta ir laiku – kur ir kada jis buvo žiūrėtas, bet nebūtinai tai bus susiję su konkrečiu kino festivaliu, nes tai nėra tik vieta ar pastatas, kur vyksta filmų peržiūros.

Be išskirtinės, vienokias ar kitokias vertybes propaguojančios filmų programos, svarbi festivalio dalis yra ir vadinamieji kino žmonės – svečiai, asmeniškai pristatantys savo filmus, diskutuojantys su žiūrovais, pasidalijantys unikalia patirtimi, surengiantys profesionalias meistriškumo pamokas.

XII Europos šalių kino forume "Scanorama" jų buvo nemažai, bet, jei kalbame tik apie Kaune vykusią renginio dalį – ant scenos lipo tik dviejų lietuviškų premjerų: "Avinėlio vartų" ir "Linda Vanda Liusia" kūrybinės komandos (įdomu, kodėl į Kauno programą nebuvo įtrauktas trečiasis, didelį susidomėjimą kėlęs filmas "Meistras ir Tatjana"?) bei keli jauni Naujojo Baltijos kino režisieriai.

Iš tiesų tomis dienomis, kai apsilankydavo kino žmonės, jausmas, kad vyksta kažkoks nekasdienis renginys, apimdavo dar neįėjus į salę. Kitomis peržiūrų dienomis apie tai, kad Kaune vyksta kino forumas, ryškiausiai bylodavo tik užrašas "SCAN’14" kino teatro švieslentėje.

Įvaldyta technika

Konkursinė festivalio programa yra svarbi ir daug apie jį pasakanti dalis, "Scanorama", pabrėždama savo edukacinius principus, ne pirmus metus rengia konkursinę Naujojo Baltijos Kino (NBK) programą, kurią sudaro Baltijos šalių (Estijos, Latvijos ir Lietuvos) pirmieji kino režisierių darbai – trumpametražiai filmai. Neapžvelgę šioje programoje pristatytų lietuvių darbų, praleistume mūsų kinui aktualiausią šiemetės "Scanoramos" dalį.

NBK programos tarptautinė žiuri geriausiu lietuvišku filmu paskelbė Marijos Stonytės darbą "Kelių eismo taisyklės". Tai aktorių vaidyba, svajingu muzikiniu takeliu ir šmaikščiais dialogų nesusipratimais paremta įsimylėjėlių santykių analizė, veiksmui iš ankšto traukinio kupė pamažu pereinant į veikėjų ir žiūrovo fantazijų erdvę. Veikėjos prisiminimus perteikiantis – spalvingiausias ir įdomiausias – epizodas buvo režisierės detaliai įsivaizduotas ir tik po ilgų techninių paieškų novatoriškai įgyvendintas su specialia vaizdą laužiančia prizme.

Labai nudžiugino Karolio Kaupinio filmas "Triukšmadarys", savitai išplėtota tema, veiksmingai sudėliota brandžia kino kalba stipriai pralenkęs kitų tautiečių filmus ir buvo vertas pagrindinio prizo. "Triukšmadario" pagrindinis herojus – kaimo mokyklos direktorius (akt. Valentinas Masalskis) desperatiškai skaičiuoja trūkstamus mokinius – nesurinkus ministerijos nustatyto skaičiaus moksleivių, mokykla bus uždaryta. Direktorius apimtas egzistencinio nerimo chaotiškai stengiasi užmaskuoti ištuštėjusios mokyklos žymes (pvz., apipaišydamas tuščias tualeto sienas necenzūriniais ženklais).

Pabaigiamas filmas atskirų filmavimo planų seka: kiekvienas miestelio gyventojas – nuo kunigo iki pardavėjos – turi savų, bet labai panašių "kažką svarbaus lemiančių" skaičiavimų, kiekvienam tai padeda pabėgti nuo atgrasios tikrovės, užmaskuojant ją laukimu išsigelbėjimo, ateisiančio surinkus reikiamą kiekį "lemiamų dalykų".

Kiti lietuvių trumpametražiai darbai parodė, kad jų autoriai moka techniškai ir profesionaliai suteikti norimą formą bet kokiam, net ir pačiam nuobodžiausiam turiniui, pvz., filme "Man dvim keli" rež. Marija Kavtaradzė realistiškai, dokumentine maniera pasakoja, kaip sunku savaitgalį jaunam žmogui įveikti nuobodulį ir pasilinksminti. Filme "Džiunglės" rež. Robertas Nevecka anekdotinius kalambūrus primenančiomis urbanistinėmis istorijomis juokina ar glumina publiką.

Tiesa, to nepasakysi apie Jurgos Zabukaitės Kaune filmuotą tarpdisciplininį darbą "Romantiški paukščio kliedesiai" – sapno ir praeinančio laiko studiją, įkvėptą Carlo Gustavo Jungo "Raudonosios knygos", bet ir šiame darbe dominuoja kūrinio estetizmas, vieniems gal patrauklus ir stilingas, kitiems – nereikalingas kino elementas.

Ne(su)valdytas noras kurti

Dar vienas lietuviško kino debiutas "Scanoramoje" įvyko lietuvių premjerų programoje, tai Julijos Zubavičienės dokumentinis filmas "Lida Vanda Liusia". Režisierės dėmesio centre – trijų močiučių pirmoji kelionė iš Rytų Europos (Lietuvos) į Vakarus (Angliją), kur jos vyksta aplankyti vaikaičių. Pagyvenusios moteriškės kerta Europą, kelionės metu kertasi Lidos, Vandos, Liusios tarpusavio santykiai, kaip reikia tikėtis kertasi ir jų "osteuropietiška" patirtis su atradimais per kelionę į Vakarus, kas tampa aukso gysla tragikomiškoms žmogaus savybėms dokumentuoti.

Nepaisant to, gerą įspūdį palieka techniniai filmo dalykai – gyvas kameros darbas, intymiai fiksuojantis plačią veikėjų emocinę paletę, montažas. Filme yra keletas iškalbingų istorijos analizavimo mizanscenų, pvz., Berlyne, kur prie istorinės sienos Lida, Vanda ir Liusia bando iškrapštyti sienos atplaišą, pasiimti ją kaip autentišką praeitį menantį suvenyrą, bet po ilgų pastangų paaiškėja, kad tai tik kramtomosios gumos gabaliukas, įkištas galbūt tokių pačių turistų.

Scena galėtų būti ir šio filmo veikėjų santykių alegorija: tikrosios jų praeities nuoskaudų priežastys taip ir lieka neatskleistos žiūrovams, o filmu-kelione pasiekiamas tik tariamas herojų susitaikymas prieš vaikaites ir kameras.

Galbūt jaunas amžius ir gyvenimiškos patirties stoka lemia, kad daugumos šiemet "Scanoramoje" debiutavusių lietuvių darbų temos dvelkia tuščiu nerūpestingumu, neturėjimu ką svarbaus pasakyti, bet noru kurti kiną. Matyt, ilgainiui kartu su pačiomis asmenybėmis pribręs, įgaus svorio ir jų būsimų darbų temos.

Apsisprendimo metas?

Scanoramos NBK misijos "naujų talentų paieška, pristatyti patyrusius profesionalus bei atskleisti drąsias ir novatoriškas idėjas" silpniausioji grandis buvo Lietuvos kino jaunieji talentai režisieriai.

Šalia pristatytų kinematografijos meistrų darbų tai nieko keisto. Vis dėlto festivalis ilgainiui turės apsispręsti, ar rizikuoti su madingomis jaunomis edukacinėmis programomis, ar deklaruoti apie savo pačių kultūrinę brandą – reikšmingą atsvarą komerciniam, pinigų valdomam kinui.

Kasmet vis daugėjant festivalių (sakoma, kad pasaulyje jų jau per daug), jiems tenka ieškoti kompromisų, rinktis tarp aukštų idealų ir konkurencinės kovos. Ieškodami naujų ir aktualių kultūrinių misijų bei užduočių, o ne apimdami visas įmanomas kartu, jie taptų išskirtine vieta, kur kino industrijos ir rinkos reikalai nebūtų patys svarbiausi.