J. Žalkauskas gimė 1923 m. sausio 11 d. Pakruojyje. Kaip yra rašiusi su juo ilgai bendravusi Jurgio vienmetė – baleto artistė, pedagogė ir kritikė Aliodija Ruzgaitė (1923-2017), J. Žalkauskas baletu susižavėjo dar vaikystėje, kai tėvai berniuką nusivedė į Valstybės teatrą Kaune. Tą vakarą scenoje rodė Giuseppe‘s Verdi operą „Traviata“.

„Jam jokio įspūdžio nepaliko operos solistai... bet užtat sužavėjo Jadvygos Jovaišaitės ir Broniaus Kelbausko temperamentingai sušoktas ispanų šokis. Karo metais, jau būdamas gimnazistas, Jurgis stovėdavo eilėse prie bilietų kasos. Jis net turėjo nuolatinę stovimą vietą teatro antrojo aukšto kairėje pusėje“, – pasakojo A. Ruzgaitė („Baleto mecenavimo tradicija“ – „7 meno dienos“, 2002 m. gegužės 25 d.).

1944 m. karo bangos nublokštas į Vokietiją, J. Žalkauskas ten ėmėsi piešimo studijų. Turėjo galimybę savo akimis stebėti buvusių Valstybės teatro baleto artistų Aldonos Šlepetytės ir Alfonso Liepino, taip pat pasitraukusių nuo sugrįžtančios sovietų valdžios, pasirodymus. 1949 m. persikėlęs į Australiją, daug mokėsi, kol gavo leidimą dirbti architektu. Ir ten jau kartu su žmona Jone lankė visus Australijos baleto spektaklius.

„Kai po daugelio metų J. Žalkauskas pirmąkart sugrįžo į Lietuvą, jį ypač sujaudino Juozo Indros baletas „Audronė“ ", patiko ir baleto solistai. Australijoje jis parengė radijo laidų apie lietuvių baletą, jo istoriją, 1999 m. Melburno universitete šia tema skaitė paskaitą“, – liudijo A. Ruzgaitė.

1997 m. drauge su kitais Australijos lietuviais – baleto entuziastais J. Žalkauskas įsteigė Lietuvos baleto bičiulių draugiją (Friends of Lithuanian Ballet), kuri tolimajame žemyne rengė Lietuvos baleto spektaklių vaizdo įrašų peržiūras ir siųsdavo Lietuvon vaizdajuostes su geriausiais Australijos, Anglijos, JAV trupių baleto spektakliais. Ši draugija įvairių renginių metų rinko lėšas LNOBT baleto trupei paremti, sunkiausiais trupei laikotarpiais ne kartą siuntė į teatrą šokėjams labai reikalingų, bet nepigiai kainuojančių baleto batelių siuntas.

Lietuvos baleto bičiuliai iš Australijos rėmė ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleivių veiklą, gabiausiems mokiniams skirdavo „Jaunųjų baleto vilčių“ premiją.

J. Žaltauskas 1997 m. įsteigė ir savo vardinį prizą ryškiausiems Lietuvos baleto šokėjams. Juo per dešimtmetį buvo apdovanoti artistai Neli Beliakaitė ir Mindaugas Baužys (1997), Rūta Jezerskytė ir Aurimas Paulauskas (1999), Irina Cymbal ir Nerijus Juška (2000), Olga Konošenko ir Eligijus Butkus (2002), Rasa Taučiūtė ir Aurelijus Daraškevičius (2004), Inga Cibulskytė ir Igoris Zaripovas (2005), Rūta Kudžmaitė ir Romas Ceizaris (2007).

Pasak A. Ruzgaitės, visus apdovanotuosius mecenatas vadindavo savo vaikais ir labai apgailestaudavo, jei kuris nors iš jų tolimesniam karjeros skrydžiui pasirinkdavo užsienio trupes.  O po premijos įteikimo ceremonijos teatre visus pakviesdavo paragauti savo žmonos tik labai iškilmingomis progomis kepamo torto, kurį specialiai atsigabendavo iš Australijos (!). 

Architekto J. Žalkausko kartu su bendraminčiais (Ramona Ratas-Zakarevičiene, Ramučiu Zakarevičiumi, Joan Songaila)  įsteigta Lietuvos baleto bičiulių draugija gyvuoja iki šiol.  Savo parama ji nemažai prisidėjo prie to, kad LNOBT scenoje gimtų ir gyvuotų choreografinių miniatiūrų vakaro „Kūrybinis impulsas“ tradicija.