Jos kūrėjas ir pirmasis vadovas buvo žymus Lietuvos visuomenės veikėjas, prelatas, rašytojas, poetas, publicistas, literatūros kritikas, mokslininkas, pirmojo tarptautinės esperanto kalbos vadovėlio lietuviams autorius ir pirmasis esperantininkas Lietuvoje profesorius Adomas Jakštas-Aleksandras Dambrauskas. 1919–1940 m. ši visuomeninė organizacija buvo viena aktyviausių tokio pobūdžio organizacijų. Prasidėjus sovietų okupacijai ji buvo likviduota. Tik 1956 m. esperanto nebebuvo draudžiama, bet esperantininkų veikla buvo slopinama. Atgimimo laikotarpiu ši sąjunga viena pirmųjų atkurta Kaune. Apie tai, kuo gyvena esperantininkai, – pokalbis su Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininku Povilu Jegorovu.
– Esperanto kalbos ištakos siekia net 1887 m., kai ją sukūrė Liudvikas Lazaris Zamenhofas. Kas vis dėlto yra esperanto ir kuo ji išsiskiria iš kitų kalbų?
– Na, pirmiausia esperanto kalba turi kitokį tikslą, kitokią paskirtį. Tai nėra nacionalinė kalba, ji nepriklauso jokiai tautai, bet sukurta tam, kad būtų tarptautine kalba, skirta bendrauti tarp tautų. Idėja yra ta, kad žmonės turi būti lygūs kalbine prasme, nes didžiosios kalbos nustelbia mažesnes. Paprastai mažesnių kalbų žmonės privalo mokytis tų didesnių. Anglakalbiai, pavyzdžiui nejaučia, kad jie turėtų mokytis kitų kalbų. Esperanto kalbos idėja yra labai gili ir labai gera, nors sunkiai praktiškai įgyvendinama. Idėja nemirė ir tikiu, kad nemirs. Idėja ta, kad tautos kalba savo kalba, o su kitų tautų tautų atstovais kalbėtų viena tarptautine kalba. Mokytis turėtų ne tik mažų kalbų atstovai, bet ir kalbantys, pvz., anglų, prancūzų kalbomis. Tai demokratinis, lygiateisiškas bendravimas.
Idėja nemirė ir tikiu, kad nemirs.
– Natūralios kalbos lyg gyvas organizmas – keičiasi, atsinaujina. Vieni žodžiai išnyksta, jų vietą užima nauji, kinta gramatika. Ar ši kalba taip pat keitėsi nuo jos sukūrimo pradžios?
– Šiuo metu kalbai yra daugiau kaip 130 metų, ji vystosi, tapo visapusiška, paplitusi visame pasaulyje. Spaudoje akcentuojama, kad tai dirbtinė kalba. Aš visada ginčijuosi, kad tai tik santykinai dirbtinė kalba, netgi nedirbtinė kalba, iš esmės, kalbų, vadinamų dirbtinėmis, pasaulyje yra labai daug, jos kuriamos iki šiol. Jų yra virš 1 000. Priešingai nei esperanto, dauguma tikrai dirbtinės, nepanašios į realiai egzistuojančias kalbas.
Dauguma teigia, kad dėl savo paprastumo kalba yra neturtinga, skurdi, skirta buitiniam vartojimui. Iš tikrųjų taip nėra, ji labai lanksti, šiuo metu didysis žodynas turi apie 40 tūkst. žodžių, tai yra labai daug, nes eilinis žmogus paprastai vartoja 2 000–3 000. Tai yra žymiai daugiau žodžių nei dabartines lietuviu kalbos žodyne. Tada, kai ji buvo paskelbta, buvo tik pagrindinės žodžių šaknys, apie 1 000. Dabar ji išsivysčiusi ir toliau vystosi, kaip ir visos kalbos. Yra vadinamoji esperanto akademija, kuri tą vystymąsi prižiūri, kad nebūtų didelių nukrypimų, kad kalba išliktų tokia, kokia ji yra. Šiuo metu yra tiek terminologinių žodynų, tiek mokslinių, žodžiu, yra visko, ko yra nacionalinėse kalbose.
– Įvairiais istoriniais laikotarpiais kai kurioms kalboms grėsė išnykti, kai kurios jų ir išnyko. Kaip vystėsi šios kalbos istorija? Ar buvo dramatiškų laikotarpių?
– Na, buvo. Kadangi esperanto kalba yra tarptautinė, kitaip sakant, automatiškai, esperantininkai, tą kalbą mokantys žmonės, turi tarptautinių ryšių, bendrauja su užsienio šalimis, ir tai nepatinka diktatoriškoms valstybėms. Didžiausi esperantininkų persekiojimai, pačios kalbos draudimai buvo hitlerinėje Vokietijoje ir SSRS. Apie tai rašė vokiečių istorikas Ulrichas Linspas knygoje "Pavojingoji kalba: esperantininkų persekiojimai". 2005 m. ji išleista lietuviškai.
– Papasakokite apie Lietuvos esperantininkų sąjungą ir jos veiklą.
– Lietuvoje esperanto kalba pradėjo plisti gana greitai, kai 1887 m. buvo paskelbta Varšuvoje. Pirmas vadovėlis buvo rusų kalba, ir ji po poros metų pradėjo plisti. Pirmasis esperantininkas Lietuvoje buvo A.Jakštas-A.Dambrauskas, žymus literatūros kritikas, kunigas, prelatas, ir t.t. Jis ją išmoko studijuodamas Sankt Peterburge, ten užmezgė ryšius su L.L.Zamenhofu ir jau 1890 m. išleido esperanto kalbos vadovėlį lietuviams – "Mokintuvė tarptautiškos kalbos Dro Esperanto", kuris dėl spaudos draudimo buvo spausdinamas Tilžėje. Gana greitai atsirado draugijos Kaune, Vilniuje, kalbą mokėjo daug inteligentijos. 1909 m. buvo įkurta Kauno esperantininkų draugija, 1919 m. – Lietuvos esperantininkų sąjunga, kuri veikė aktyviai iki 1940 m. Tuomet, kaip ir kitos organizacijos, buvo sunaikinta, esperantininkai buvo įtraukti į liaudies priešų sąrašą. Vėliau atgijo po 1958 m. vykusio tarptautinio studentų ir jaunimo festivalio. Kalba buvo toleruojama, bet neskatinama. 1988 m. sąjunga buvo atkurta. Dabar veikla vyksta neblogai, esame išleidę daugybę knygų, šiuo metu apie 123, jas pradėjome leisti apie 2000 m. – tiek mokomąsias, žodynus, grožinės literatūros, pažintines apie Lietuvą. Suorganizavome daug renginių, 2005 m. didžiausią – kasmet vykstantį pasaulio esperantininkų kongresą. Jame dalyvavo beveik 2 500 asmenų iš 65 pasaulio šalių, tai didžiausias tarptautinis renginys Lietuvoje.
– Kaip jūs pats susidomėjote šia kalba?
– Susidomėjau dar mokydamasis vidurinėje mokykloje apie 1970 m. Lietuvių kalbos mokytojas buvo esperantas ir vedė esperantininkų būrelį. Aš, nieko negirdėjęs apie šią kalbą, iš smalsumo nuėjau į būrelį. Iš pradžių klasikiniu būdu mokantis mokytojas nesudomino. Vėliau susipažinęs su daugiau žmonių supratau, kas tai. Mane domina ne tiek kalba, kiek pati idėja ir esperantininkų veikla, jos platinimas, judėjimas. Čia visa esmė, o kalba, žinoma, yra kaip pagrindas.
– Ar prie puodelio kavos su kitais esperantininkais bendraujate tik šia kalba?
– Jei su skirtingų tautų, tai be abejo. Taip pat yra tradicija, kad lietuviai stengiasi kalbėti esperantiškai – vien dėl to, kad praktiškai ją vartotų. Žinoma, galima vartoti ir pasyviai – skaityti knygas, rasti įvairių dalykų internete, bet šnekamoji kalba – visai kas kita. Galima mokėti teoriškai, bet reikia ir kalbėti, praktikuoti.
– Kiek šiuo metu yra šia kalba kalbančių Lietuvoje ir pasaulyje? Kokiose šalyse ši kalba populiariausia?
– Skaičiai įvairūs, nes nėra aišku, ką vadinti esperantininku. Tikslios statistikos nėra, tik vertinamoji. Manoma, kad esperantininkų yra 3–20 mln. Didžiosios Britanijos enciklopedijoje, kuri laikoma tiksliausia, nurodoma 20 mln., tačiau manau, kad tai per daug, mano manymu, ir 10 mln. yra per daug. Lietuvoje skelbiama, kad yra 6 000, čia skaičiuojant tuos, kurie baigė kursus, tačiau gerai mokančių turėtų būti apie 1 000.
Pasaulyje yra labai įvairiai. Europoje beveik visur yra gana daug, labiausiai paplitusi ši kalba Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje. Lotynų Amerikoje, vien Brazilijoje – bent milijonas esperantininkų. Azijoje ypač populiari Japonijoje, Pietų Korėjoje, o Kinijoje – ypač, nes ten ir valstybe remia, kaip ir viską, kas susiję su užsieniu. Manoma, kad esperantininkų yra apie 130-yje šalių.
– Lietuvoje nedaug girdime apie esperanto kalbą ir kultūrą. Kaip manote, kodėl?
– Nesakyčiau, kad nedaug. Žinoma, šiuo metu gana sudėtinga patekti į žiniasklaidą, nes šiais laikais turi būti kokia nors sensacija. Leidžiame knygas, informacijos galima rasti internete, mano manymu, kaip mažai šaliai tai yra neblogai.
– Šiuo metu pasaulyje vyrauja anglų kalba. Tai politikos, verslo, pramogų kalba. O kuo patraukli esperanto kalba šiuolaikiniam žmogui?
– Ji yra ir bus patraukli savo idėja. Tuo, kad tai yra tikra tarptautinio bendravimo kalba. Su internetu atsirado visiškai neorganizuotų esperantininkų. Yra kalbų mokymosi platforma "Duolingo", šiuo metu atsiranda milijonai esperantininkų, kurie išmoksta kalbą internetu. Manau, kad tradicines organizacijos tampa nepopuliarios, nes internetas nušluoja viską, ateitis yra čia, taip pat ir esperantininkų. Per penkerius metus atsirado naujų, kurių mes nežinome, bet kartais tenka nugirsti, kad jie ieško ryšių su tradiciniais esperantininkais. Kadangi jaunimas internete gyvena, vien dėl to esperanto nežlugs.
Anglų kalbos žmonės mokosi ne dėl to, kad ji graži ar patinka, o dėl to, kad ji vartojama kasdien.
Paprastai žmonės mokosi kalbų, kad vartotų praktiškai. O čia praktiškai kaip ir nereikia. Anglų kalbos žmonės mokosi ne dėl to, kad ji graži ar patinka, o dėl to, kad ji vartojama kasdien.
Esperanto praktinės galimybės mažesnės, nes ji nėra tiek paplitusi, bet pati tarptautinio bendravimo idėja yra labai gaji, esperanto tam ypač tinka. Juo labiau ir Azijos šalyse yra populiari, nes anglų kalbą jiems sunkiau išmokti, kadangi jų kalbos turi kitokią struktūrą.
Manau, kad šiuo metu esame kaip tik tokioje virsmo epochoje, kada turime keisti veiklos pobūdį ir atsisukti į virtualiąją erdvę.
– Jei norėčiau išmokti šią kalbą, nuo ko patartumėte pradėti?
– Galima klasikiniu būdu, Lietuvoje yra išleista labai daug, šiuo metu jau virš 10 žodynų, bet dabar jau nelabai kas mėgsta iš vadovėlių mokytis, daugiau internetu. Yra labai daug galimybių, pamokų, tarp jų – ir "Duolingo". Galima rasti daug informacijos pasinaudojus "Google" paieška internete, nes tai yra patogiausias ir priimtiniausias būdas jaunam žmogui. Per mėnesį kitą pradmenis galima išmokti. Ypač gerai, jei yra išmokta kita užsienio kalba – esperanto yra sukurta iš egzistuojančių kalbų, tai galima atpažinti žodžių šaknis. Ir, atvirkščiai, žmonėms, mokantiems esperanto kalbą yra lengviau išmokti tam tikrą kitą kalbą.
– Ar galėtumėte skaitytojams palinkėti geros dienos esperanto kalba?
– Bonan tagon!
Naujausi komentarai