Finišavo seniausias šalyje scenos meno festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“, išdalyti žiuri ir publikos laurai. Profesionalų žiuri vadovavusi teatrologė Vitalija Truskauskaitė teigia šiemečiame festivalyje pastebėjusi ne vieną džiuginančią tendenciją.

„Atkreipkite dėmesį į žmonių, kurie stebi spektaklį, veidus: tokio intensyvumo ir tokio spektro jausmų paletė, teatleidžia man kitų sričių menininkai, retai pasiekiama“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto teatrologijos katedros lektorė.

– Festivalis vadinasi „Lietuvos teatrų pavasaris“ – pavadinimas lyg ir reiškia, kad turėtume išvysti visą Lietuvos teatro naujienų panoramą. Ar iš tiesų išvystame?

– Dėl termino „panorama“ labai abejočiau. Panoramos principą atspindėtų visų Lietuvos teatrų gastrolės Kaune. Tokios gastrolės (ne tik valstybės, miesto savivaldybių remiamų teatrų, bet ir komercinių, nepriklausomų trupių, neinstitucinio teatro, profesionalaus ir neprofesionalaus teatro, kur atvykstama su keliais spektakliais, kelis kartus ar kelioms dienoms) šiuo metu yra sunkiai organizuojamos ir vargu ar perspektyvios.

Kuriant festivalio vadybos strategiją dalyvauja trys pusės: teatrai, kurie siūlo atvežti tą ar kitą spektaklį, organizatoriai, kurie norėtų vienų ar kitų spektaklių, ir publika, kuri taip pat turi privilegiją rinktis spektaklius, į kuriuos norėtų nusipirkti bilietus. Todėl festivalį „Lietuvos teatrų pavasaris“ esu linkusi vadinti dramos teatrų vitrina, kurioje atsispindi visų trijų pusių estetiniai skoniai ir galimybės.

– Kartais atrodo, kad į Kauną Vilniaus teatrai veža lengvesnius spektaklius, kaip Valstybinio jaunimo teatro „Raštininkas Bartlbis“, Keistuolių teatro „Vasarotojai“ arba Lietuvos nacionalinio dramos teatro „10 dialogų apie meilę“. Ar ir jūs pastebite tokią tendenciją? Jei taip, ką ji galėtų reikšti?

– Keistai skamba šis rūšiavimas į lengvus ir sunkius spektaklius. Nieko lengvo stebint trijų valandų trukmės „Vasarotojus“ aš nepastebėjau. Kas kita – estetinės tendencijos. Geri spektaklių kūrėjų norai ne visada sutampa su profesionalumu. Kviečiant premjerinius spektaklius organizatoriai rizikuoja. Galima ir tokia festivalio koncepcija: vežti kauniečiams tik Auksinių scenos kryžių nominantus ar laureatus. Tačiau tada mes nebematytume teatro procesų. Šių metų teatrų vitrinoje išvydau malonią staigmeną – ankstesnė tendencija, kai kovojama dėl publikos dėmesio bet kokiomis priemonėmis lyg ir ima silpti. Festivalyje dominavo spektakliai, kuriuose teatrai pastebimai ryškiau mezgė dialogą su laiku ir mūsų gyvenimo procesais. Beje, pasipriešinti viešųjų ryšių akcijose ugdomam estetiniam skoniui teatrams prireikė ir drąsos, ir išskirtinių kūrybinių galių.

– Ar festivalio laureatais šiemet tapo tikrai išskirtiniai spektakliai?

– Žiuri vienbalsiai išrinko „Mistrą“ ir „Dugne“ geriausiais šio festivalio didžiosios ir mažosios scenos spektakliais. Režisūros profesionalumas ir dramos teksto interpretacija nė vienam žiuri komisijos narių nekėlė abejonių. Mane tiesiog sužavėjo toks subrendęs režisierių požiūris į netikrų pranašų ir kūrybos galios problematiką. Norėčiau padėkoti mylimiems kauniečiams, kurie šiemet prieš tris mėnesius išpirko bilietus į festivalio spektaklius. Aš tai suprantu kaip balsavimą už festivalį. Ir dar viena padėka: apdovanoję „Mono Sapiens“ kaip geriausią mažosios scenos spektaklį, jūs labai padėjote žiuri, nes mes turime tik du prizus, o publika – net keturis. Prizų pristigo dar keliems labai reikšmingiems kūrybiniams darbams.

– Žiuri atskiru prizu paskatino trupės „Mono sapiens“ komandą. Kodėl?

– Festivalyje jau klostosi tradicija – atkreipti dėmesį į jaunų menininkų kūrybą. Mus sužavėjo Menų spaustuvės spektaklyje „Mono sapiens“, kaip ir „Baltoji stirna“, sukurto „trupės liūdi“ narių, atsiskleidęs improvizatorių, dramaturgų, muzikantų ir labai šmaikščių ir pastabių parodijuotojų talentas.

– Pagal tai, kokiems spektakliams ir aktoriams metai iš metų atitenka publikos laurai, galbūt galima pasakyti, ką myli Kauno teatrinė publika? Ko ji ieško teatre: pramogos, pigių juokelių, tiesmuko klasikinių veikalų pastatymo, šiuolaikinio požiūrio į gerai žinomus scenos kūrinius, ar šiuolaikinių pjesių, požiūrio į šių dienų žmogaus problemas?

– Labai rekomenduočiau kultūros vadybos studentams magistro darbo tyrimui pasirinkti Kauno publikos pildomas anketas. Ir teatrologams būtų įdomu susipažinti su vertinimo tendencijomis.

„Girstučio“ 30-ies metų archyve saugomi labai betarpiški ir labai kritiški atsiliepimai apie ką tik žiūrėtą spektaklį. Neištyrusi šių anketų dominuojančios tendencijos negaliu nustatyti. Bet kuriuo atveju – dėl vienokių ar kitokių motyvų pasirinkus vieną ar kitą spektaklį, visada lieka stebuklinga akistatos minutė su pačiu spektakliu. Atkreipkite dėmesį į žmonių, kurie stebi spektaklį, veidus: tokio intensyvumo ir tokio spektro jausmų paletė, teatleidžia man kitų sričių menininkai, retai pasiekiama. Jausmų terapija. Sociologai galėtų dar pridurti – kaip visuomenėje, taip ir teatre publika tiesiog įvairėja. Man malonu, kad festivalis sugeba pritraukti ir jaunimo.

– Daugelį festivalio prizų susišluoja Vilniuje pastatyti spektakliai, nors programoje – įvairiems Lietuvos miestams atstovaujantys teatrai. Ką tai reiškia: publikai patinka per TV matyti aktoriai, žinomi režisieriai, ar ne Vilniuje iš tiesų beveik nepastatoma aukščiausio lygio spektaklių?

– Jei festivalis turėtų didesnį biudžetą – daug daugiau gerų spektaklių organizatoriai surastų ir kituose miestuose, ir kaimyninėse šalyse. Dominuoja ne miestai, o talentingi spektakliai. Pernai prizais buvo apdovanoti kauniečiai ir šiauliečiai. Mane visą festivalį lydėjo nuostaba: visą šią speiguotą ir ne visiems sočią žiemą, kokioje apyšiltėje teatro salytėje, per repeticiją, būrelis žmonių susitelkia ties kokiu siužetu, keistos lemties atveju, nuopuolio ar dvasinio skrydžio istorija. Šios pastangos buvo juntamos visuose festivalio spektakliuose ir kėlė pagarbą.

Festivalio laureatai:

Išrinkti publikos:

Geriausias moters vaidmuo: Beata Molytė – Ana Karenina Anželikos Cholinos šokio spektaklyje „Ana Karenina“. A.Cholinos šokio teatras.

Geriausias vyro vaidmuo: Vytautas Anužis – Piršlys, Generalinis ir Gydytojas Jono Vaitkaus spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Klaipėdos dramos teatras.

Geriausias režisierius didžiojoje scenoje: Aidas Giniotis – „Vasarotojai“. Vilniaus keistuolių teatras.

Geriausias režisierius mažojoje scenoje: Vaidas Kublinskas, „Mono sapiens“. Menų spaustuvė.

Išrinkti žiuri:

Geriausias didžiosios scenos spektaklis: Rimo Tumino „Mistras“. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras.

Geriausias mažosios scenos spektaklis: Oskaro Koršunovo „Dugne“. OKT/Vilniaus miesto teatras.

Specialus prizas už įspūdingą pradžią ir kūrybingumą – spektaklio „Mono sapiens“ trupei.