Kauno valstybinio dramos teatro scenoje - premjera, kuriai metus rengėsi per 180 aktorių. Prie teatro veikiančios teatro mokyklėlės aktoriai moksleiviai spektaklyje „Liūdnas Dievas" vaidina kartu su profesionalais. Įtraukti į spektaklį ir mažus vaikus, ir profesionalius aktorius - devintus metus veikiančios teatro mokyklėlės tradicija. Nauja tematika - Inesos Paliulytės pjesėje analizuojamos genocido, tolerancijos ir humanizmo temos.
Geto vaikų istorija
„Įtaigiau, tu juk blogiukų lyderė čia. Garsiau, tavo tekstą turi išgirsti vaikai, kurie po šių žodžių eina į sceną. Išeidami nepamirškit patalų - kitoje scenoje jie nereikalingi! Turi sustoti scenos viduryje - čia geriausias apšvietimas", - likus keletui dienų iki „Liūdno Dievo" premjeros, pradedantiesiems aktoriams dirigavo spektaklio režisierė I.Paliulytė, pati jame atliekanti vaikų namų darbuotojos Stefanijos vaidmenį. Išbandymas nevaikiškai kantrybei, tačiau jaunieji aktoriai, kurių amžius - nuo 2 iki 17 metų, teatro taisyklėms paklusdavo be diskusijų. Pavargusius mažiausiuosius priglausdavo mamos, o scenoje juos keitė dubleriai.
Spektaklyje „Liūdnas Dievas" visi teatro mokyklėlę „Mano teatras" lankantys vaikai vaidina savo bendraamžius - žydų geto vaikus.
Pjesėje „Liūdnas Dievas" remiamasi autentiška medžiaga apie vaikų namus Lenkijoje, kurių gyventojai Antrojo pasaulinio karo metais žuvo koncentracijos stovyklos dujų kameroje. Kartu su beveik 200 vaikų į mirtį ėjo vaikų namų darbuotojai, tarp jų - žymus žydų kilmės lenkų humanistas, vaikų namų steigėjas, gydytojas, pedagogas Janušas Korčakas. Šviesuolis tapo meilės ir pasiaukojimo vaikui simboliu ne tik holokausto laikotarpiu. Jis ir dabar turi savo pasekėjų visame pasaulyje. Apie jį rašomos knygos, statomi spektakliai, steigiamos jo vardu pavadintos draugijos.
Atveria erdvę tolerancijai
„Perskaičiusi J.Korčako biografiją, pagal šią medžiagą statyti spektaklį siūliau ne vienam režisieriui - pati rašyti ir statyti pjesės nesiryžau, tačiau niekas nesiėmė šio darbo. Pagaliau pagal ilgai rinktą medžiagą, dėl kurios lankiausi ir Izraelyje, praėjusią vasarą parašiau pjesę. Mano čia labai mažai kas sugalvota", - prisipažino pjesės autorė.
J.Korčakas buvo žinomas žmogus, ir Lenkijos visuomenė stengėsi jį ištraukti iš geto. Kai humanistui buvo sudaryta galimybė pabėgti, jis atsisakė.
„Nemanau, kad J.Korčakas galvojo apie pasiaukojimą. Jis besąlygiškai mylėjo vaikus, dėl to eiti su jais į mirtį jam buvo visiškai natūralu", - įsitikinęs vaikų namų direktoriaus vaidmenį spektaklyje atliekantis teatro vadovas aktorius Egidijus Stancikas. Spektaklyje taip pat vaidina aktoriai Nijolė Lepeškaitė, Tomas Erbrėderis, Daiva Rudokaitė, Audronė Paškonytė. T.Erbrėderis atlieka kiemsargio Piotro Zalevskio vaidmenį. Čia atskleidžiama kita autentiška pasiaukojimo istorija. Kiemsargis buvo lenkas, todėl jo nelaukė dujų kamera. Tačiau P.Zalevskis taip pat apsisprendė likti su vaikais, kai jam buvo pasiūlyta apleisti getą. Už lojalumą žydams esesininkai jį sušaudė.
„Spektaklio medžiaga atveria begalinę erdvę tolerancijai. Ir kitai odos spalvai, ir tikėjimui. Mūsų į sceną perkelta istorija įvyko prieš 60 metų, bet panašūs dalykai vyksta nuolatos. Vaikai žudomi ir šiuolaikiniame pasaulyje. Pasaulis nesikeičia. Ir jį gali išgelbėti tik meilė", - įsitikinusi I.Paliulytė.
Vaikai neturi vien linksmintis
„Labiausiai neįtikima yra tai, kad šiuo tragišku periodu būtent vaikai rado savyje jėgų pasipriešinti realybei. Sugebėjimas žaidimais ir vaizduote pakeisti realybę padėjo vaikams atlaikyti didžiulius fizinius krūvius, išsaugoti dvasinę pusiausvyrą. Tai perteikiame scenoje", - tvirtino režisierė.
Spektaklyje tiesioginių mirties scenų nėra. Finalinėje scenoje vaikai simboliškai atsisveikina ir išeina į Anapus. „Vaikai neturi vaidinti tik „Tris paršiukus", vien linksmintis ir žinoti, kad geriausia jų draugė yra „Maxima", - tvirtino I.Paliulytė. - Domėtis amžinosiomis vertybėmis turi ir vaikai. Jų ir suaugusiųjų pasauliui daroma didžiulė žala skelbiant mirties anonimiškumą. Mirtis ir kančia yra. Tik kančia padaro mus žmonėmis, sutaurina, paskatina matyti ir girdėti vienas kitą."
Dirba prevencinį darbą
„Teatro mokyklėlės vaikams iš pat pradžių parodėme Andrzejaus Wajdos filmą „Korčakas". Vieni tuo metu žaidė mobiliaisiais telefonais, kiti labai rimtai žiūrėjo. Penkiametis berniukas vėliau pasakojo mamai: „Mama, koks filmas!", nors filmas buvo rusų kalba ir jis teksto nesuprato. Yra vaikų, kuriems tai netinka, ir jie išeina. Bet yra vaikų, kurie žiūri rimtai, jie supranta ir nori tai vaidinti", - pastebėjo režisierė.
„Kai pagalvoji, šitiek vaikų netampa gatvės vaikais, o leidžia laiką gilindamiesi į tokią rimtą medžiagą. Mūsų teatro mokykloje vaikai išmoksta ne tik vaidybos - ir piešti, valdyti kūną. Vyksta judesio, dailės, teatro pamokos. Dažnas vaikas čia įgyja pasitikėjimo savimi, atsiveria, nugali savo kompleksus. Mes jaunimo nemokome vaidinti - mokome gyventi su menu, mene. Dažnai su vaikais tiesiog apie gyvenimą pasikalbame, ko kartais nespėja jų skubantys tėvai", - sakė teatro mokyklėlės „Mano teatras" vadovė Nijolė Lepeškaitė.
Kauno dramos teatro Ilgajai salei pritaikytas spektaklis į repertuarą bus įtrauktas rudenį. E.Stancikas pabrėžė, kad tai - ne spektaklis vaikams. Į jį turėtų ateiti vaikai nuo 7-8 metų su tėvais, kad suaugusieji galėtų paaiškinti vaikams kylančius klausimus apie mirtį, nebūtį.
Naujausi komentarai