Aktorius kuria vaidmenis kino filmuose: vienas jų – įdomi, žaidybinė mūsų istorijos interpretacija režisieriaus Sauliaus Baradinsko filme „Grąžinti Nepriklausomybę“, kuriame M.Nedzinskas kuria istorinės figūros – Petro Klimo vaidmenį. 2019 m. jį matome Kazimiero vaidmenyje, žiaurias istorines realijas atspindinčiame filme „Izaokas“ (rež. Jurgis Matulevičius).

Su aktoriumi kalbamės apie aktorinę kūrybą, santykį su režisieriumi, literatūrą ir realybės įtaką teatrui.

– Žvelgiant į jūsų kūrybinę aktorinę biografiją teatre ir kine, skirtinguose teatruose, režisierių darbuose, galima pastebėti, kad nemaža dalis sukurtų vaidmenų atspindi istorines ir socialiai jautrias temas, problemas. Kokią matote teatro funkciją, pagrindinį tikslą, kurio turėtų siekti kūrėjai?

Teatras gali pažadinti ir rodydamas tą iliuziją, parodyti, kokia yra realybė. Padėti atsibusti ir pamatyti, kas iš tikrųjų aplinkui vyksta.

– Iš vienos pusės, teatro niekados neįmanoma, negalima lyginti su tikrove, ypač kai vyksta tokie dalykai kaip dabar. Bet, žinote, žmonės, kurie nesuvokia realybės, nesupranta, kas aplinkui vyksta, ignoruoja tikrovę, gyvena nuolatinėje iliuzijoje. Teatras gali tiesiog pažadinti ir per tą iliuziją parodyti, kokia yra realybė. Padėti atsibusti ir pamatyti, kas iš tikrųjų aplinkui vyksta. Žmonės, kurie tai mato, nuo to nebėga,  dalyvauja, susiduria su savimi, su laiku, kuriame gyvena. Jie vienaip ar kitaip į teatrą žiūri kaip į kažkokią intelektualią pramogą. Labai skirtingi gali būti to paties spektaklio tikslai ir, man atrodo, tai priklauso nuo žiūrovo. Apie kažkokius bendrus teatro tikslus sunku kalbėti, nes tai labai platus dalykas, kuriam turbūt reikia atskiro pokalbio.

– Esate teatro ir kino aktorius. Ką jums duoda (o gal, priešingai, atima) teatro patirtis kine, o kino – teatre?

– Iš tikrųjų apie tai negalvoju. Tiesiog turi patirčių, kurių nereikia kažkaip dirbtinai kurti ar naudoti, bet tiek kinas, tiek teatras yra visiškai skirtingi organizmai, skirtingos kalbos. Nei kinas padeda teatrui, nei teatras kinui. Jie labai skirtingi. Jeigu lygintume su sportu, yra sportas, kuris reikalauja ištvermės, ir yra toks, kuris reikalauja sprogstamosios energijos. Galima taip lyginti: teatras – visada sprogstamoji energija, gyvas buvimas su žiūrovu, nes tam, kad įvyktų  kontaktas su žiūrovu, būtina energija. Čia – kaip gamtos dėsnis: kiek energijos sukursi, tiek jos ir bus, tiek ir sugrįš; ta energija niekur nedingsta, tik keičia pavidalą.

Kinas, galima sakyti, yra tam tikra vaidmens architektūra: kokiu kampu pažiūrėti, kokiu pasisukti; tai netgi labiau komandinis darbas, nes rezultatas priklauso ne nuo tavęs, o nuo režisieriaus, montažo režisieriaus, operatoriaus ir nuo kitų dalykų. Kine esi daug mažesnis sraigtelis. Be to, atmintyje lieka tai, suvaidinai prieš penkiolika metų, – viskas, toks ir esi įrašytas kino juostoje. Tokie esminiai skirtumai, ir man tai labai gražu.

– Kuriate vaidmenis ne tik lietuvių, bet ir užsienio režisierių pastatymuose (Arpado Schillingo, Lukaszo Twarkowskio, T.Janežičiaus). Ar pastebite kažkokių esminių kūrybinio proceso skirtumų, ar tai priklauso tik nuo individualaus režisieriaus?

– Yra režisierių, kurie dirba ne su aktoriais, – turi savo idėją ir siekia tik ją įgyvendinti. Dirbti su aktoriais reiškia sugebėti daugybę dalykų, nes juk aktoriai pirmiausia yra žmonės. To yra vis mažiau ir mažiau, galbūt su jaunaisiais kūrėjais kitaip, bet jiems įdomūs dar kiti dalykai. Nėra čia nei gerai, nei blogai, tiesiog dabar toks laikas. Svarbu susitikti su tais režisieriais, kuriems įdomus žmogus. Pastaruosius kelerius metus dirbu vien tik su užsienio režisieriais, tai nelabai ir galiu palyginti.

– Koks jums, kaip aktoriui, yra idealus santykis su režisieriumi? Kokiomis savybėmis jis turėtų pasižymėti?

– Režisierius turi būti drąsus, pasitikėti aktoriumi. Jis turi būti kartu su aktoriais, o ne rodyti, kad jis viską vienas daro, viską išspręs. Kai kurie taip daro iš baimės, nes nepasitiki aktoriais arba bijo prarasti save kaip režisierių. Geriausia, kai režisierius dirba komandoje. Žinote, geriausia, kai jautiesi kaip dirbdamas draugų komandoje, kai puikiai žinai, kas yra kas, ir aiški subordinacija.

Kelias: „Gyvenimas dovanoja tuos vaidmenis būtent tada, kai tau jų reikia“, – sako produktyvumu išsiskiriantis aktorius / asm. archyvo nuotr.

– Koks jūsų santykis su teatro kritika? Ar ji turi įtakos jūsų aktorinei kūrybai?

– Manau, teatro kritika yra labai svarbi, nes tik labai maža dalis žiūrovų gali ateiti ir kažką po spektaklio pasakyti. Tam yra žmonės, kurie išmano kontekstą, ir ne tik šiandienį, bet ir teatro istorijos, supranta pasaulinį pastatymų kontekstą, mato, kaip keičiasi vaidyba, pastatymai, ir tai yra įdomu. Atsakant į klausimą – tai būtina ir reikalinga.

– Koks jūsų požiūris į literatūros adaptaciją scenoje – labiau palaikote drąsias interpretacijas ar pasitikėjimą rašytojo tekstu?

– Jeigu spektaklis statomas tik remiantis kažkokiu kūriniu, yra viena. Jeigu kūrinys lieka toks, koks yra, bet pritaikomas šiandienai... Man labiausiai nepatinka, kai perrašomas tekstas. Tekstas yra su savo laiku, su savo laikmečio niuansais, aktualijomis, ir staiga kažkas prirašoma, adaptuojama šiandienai, kad suprastų žiūrovas... Žinoma, viskas priklauso ir nuo konkretaus spektaklio. Juk yra sakoma ir taip: dramaturgas parašė ir ačiū jam už tai, o toliau jau mes galime daryti, ko reikia spektaklyje. Tai priklauso nuo skirtingų dalykų, negalima palikti ir literatūros dėl literatūros. Kiekvienas pastatymas individualus, reikalaujantis ir reikiamo priėjimo tiek prie medžiagos, tiek prie temos.

– Būtų įdomu sužinoti jūsų požiūrį į rusų literatūrą, dramaturgiją (kurios pastatymai sudaro nemažą dalį teatro) dabartiniame kontekste, turiu galvoje, ne tiek į šiuolaikinius autorius, kuriems, tikriausiai sutiksite, svarbu apsibrėžti pozicijas, bet į tuos kūrėjus, kurie jau yra istorijos dalis?

– Dabar daug visokių jausmų. Bet viena, ką galiu pasakyti: tikriausiai Antonas Čechovas, sužinojęs, ką po jo mirties jo šalis išdarinės šitiek metų, galbūt irgi būtų kažkaip reagavęs. Be to, tie ankstesni autoriai gyveno dar kitokiame pasaulyje iki Pirmojo pasaulinio karo. Žmonės pamatė ir patyrė tai, kas jau nebesugrąžinama niekada, tad būtų labai sunku vertinti, nes tie žmonės kaip iš kito pasaulio. Kita vertus, nežinau, kodėl dabar reikia kalbėti apie žmones, kurie gyveno prieš 100 ar 200 metų.

Galimybės: teatras, anot M. Nedzinsko, pajėgus pažadinti iliuzijose gyvenančius žmones ir parodyti jiems realybę / L. Vansevičienės nuotr.

– Ar egzistuoja literatūros kūrinys ar kita medžiaga, kuri, norėtumėte, būtų pastatyta teatre ar kine?

– Ar tai būtų pjesė, ar romanas, gyvenimas visąlaik dovanoja tuos vaidmenis būtent tada, kai tau jų reikia, tik reikia juos pastebėti: ženklus, tendencijas, kurias pats gyvenimas diktuoja.

– Pabaigoje norėtųsi sugrįžti prie klausimo apie karantininį laiką, kuris palietė visus teatro kūrėjus. Ar pastebite kažkokių tendencijų, kūrybinių principų, atkeliavusių iš karantininio laikotarpio, kai teatrui teko ieškoti sau neįprastų komunikacijos su žiūrovu formų?

– Tų visų desperacijų, kurios vyko, kaip teatras „Zoom“ platformoje, nevadinčiau  teatru, geriausiu atveju čia galima kalbėti apie pjesių skaitymą, bet tai niekada nebus teatras. Tai bus nebent šiokia tokia teatro kvaziforma: nei teatras, nei kinas, o tiesiog desperatiškas veiksmas, kuris nesusijęs nei su kūryba, nei su teatru. Teatras turi būti tarp žmonių ir turi būti gyvas.