Margumynai iš Teresės kraičio skrynios

„Marginių“ salone galima pasigrožėti senoviškų audinių paroda - tarsi kas būtų atvėręs ir iškraustęs pravėdinti šimtmečių kraičio skrynią. Tai garsios šalyje audėjos palangiškės Teresės Žulkienės autorinė paroda.

Austi nelengva

Ir dabar dar dainuojamos dainos apie „lino abrūsėlį“, margaspalves juostas, klevo staklelių taukšėjimą. Daugeliui likę tik šių žodžių skambesys, o tautodailininkei Teresei Žulkienei – visas nugyventas gyvenimas. Ji kaip senovės žemaičių kunigaikštienė gali puošniai pasidabinti vien savo pačios austais drabužiais.

Ištisus dešimtmečius ji kaip tylioji vaidilutė budėjo prie seniausio tautos meno židinio, ramiai jį kurstė.

Austi nėra lengva. Tenka išmokti įvaldyti šimtmečių senumo stakles, parengti jas vis kitam ir kitokiam audiniui. Tai sudėtingas ir ilgas procesas. Apmesti būsimą audeklą ne visos audėjos moka – prašo talkininkų padėti. Austi yra paprasčiau. Iš to ir senas priežodis: „Jis ir apmeta, ir ataudžia“ – kai iš žmogaus visko gali laukti.

Skleidžia šilumą

Tradicinės tautodailininkės išmoksta ne tik valdyti, bet ir jausti siūlą. Teresė paima tarp pirštų bet kokius verpalus ir iš karto pasako, kam jie gali būti tikę – apmatams ar ataudams, ką iš jų galima sukurti.

Tautodailininkės sugeba ir pačios dažyti. Namų sąlygomis. Vienokiu būdu vilną, kitokiu – „bovelną“ (medvilnę). O spalvos turi atitikti tas, kurios būdavo išgaunamos be chemijos, todėl neryškios, „neskaudžios“, bet skleidžiančios namų šilumą.

Ne tik audimų raštai, bet ir suderintos spalvos kalba apie audėjos meistriškumą.

Žvelgiant į Teresės Žulkienės audinius, galima tik džiaugtis jos profesionalumu.

Šios parodos lankytojai, kurie dar turėjo progos gyventi kaimo trobose ir įsižiūrėti į seniausiųjų lovatiesių spalvas ir raštų vingurius, atpažins, kad Teresė Žulkienė yra puikiai įvaldžiusi seniausiąjį paveldą ir lengvai jį atkartoja.

Pagalbos nereikia

Daug įdėta ir jos pačios kūrybos – naujų raštų, naujų spalvų derinių, kurie toli nenukrypsta nuo tradicijos.

Ši meistrė yra sukūrusi daugybę savo autorinių kūrinių, kurie „išsivaikščiojo“ po Lietuvą ir po pasaulį. Daug proginių juostų, juostinių kilimėlių su pačiais įvairiausiais tekstais ir ornamentais, su kruopščia rištų kutų apdaila puošia šimtus namų ir darbo kabinetų.

Buvo laikas, kai organizacijos, kolektyvai stengėsi turėti kaišytinio audimo vėliavas su atitinkamais užrašais, priderintais ornamentais.

Teresei Žulkienei pakanka nupasakoti, koks yra kolektyvas, kas jam būdinga – viską ir sukuria, ir atlieka pati, nenusileisdama iš to duoną valgantiems dailininkams. Jai niekada nereikėjo pagalbininkų sukurti ornamentą, pritaikyti detalę, tinkamai išplanuoti tekstą, raštus, spalvas.

Dirbo audėja

Talentas Teresę Žulkienę išskiria iš jos amato sesių. Pažiūrėjus į jos kūrinius, galima atpažinti autorę. Ypač iš kaišytinių juostų ir juostinių kilimėlių.

Parodos organizatorė Birutė Martišienė sakė, kad Teresė dalyvavo visose Žemaitijos skyriaus organizuotose parodose, tačiau į asmeninį pripažinimą niekada nesiveržė.

Jai svarbu ne plotas ir vieta ekspozicijose, o meistriškai padaryti kiekvieną pradėtą darbą.

Teresė 40 metų dirbo audėja Klaipėdos „Dailės“ kombinate. Moka austi viską, ką kada nors yra audusios lietuvės moterys: rankšluosčius, lovatieses, audeklus tautiniams drabužiams siūti – nuo sijonų iki skarelių.

Raštų vinguriuose ir spalvose galima nujausti ir žalią rūtą, raudoną bijūną, ir brolelio tvertą tvorelę. Šalia Teresės visada mūru stovėjo jos gyvenimo žmogus Albertas Žulkus, vertintojų apibūdinamas kaip „intelektualus tautodailininkas“.