Portretas interjere
Meilė odai, raudonai spalvai ir cepelinams
Supdamasi raudoname odiniame cepelino formos krėsle, „Klaipėdos galerijoje“ atidarytos parodos „Oda+forma interjere“ sumanytoja Virginija Giniotytė apie meno būtinybę nekuria mitų. Menininkė, prieš metus toje pačioje galerijoje surengusi pirmąją personalinę parodą „Daiktai su paslaptimi“, įsitikinusi: kūryba labiausiai reikalinga pačiam kūrėjui. Na, gal vienam kitam bendraminčiui. Ir, jeigu menininkas gali nečiulbėti, geriau tegul to ir nedaro – kam prievartauti save ir kitus?!
Su paslaptimi
Bent jau pati Virginija, save pavadinusi paskutiniąja komjaunuoliškos kartos mohikane, teigia nieko nedaranti per prievartą. Baigusi tuometinį Kauno Stepo Žuko technikumą, vėliau – Talino universiteto taikomosios dailės specialybės skyrius, ilgai puoselėjo patį svarbiausiąjį savo gyvenimo kūrinį – sūnų Emilį. Tačiau, sūnui augant, darėsi vis mažiau jam reikalinga. „Ir tada atėjo laikas vėl tapti menininke“,- juokiasi.
Kūryba Virginijai - neįpareigojantis jausmas, kuriam atsiduodama lengvai, be įtampos – padaryti geriau negu kiti ar žūtbūt parduoti tai, ką sukūrė. Gal todėl ir jos sumanyti daiktai - žaismingi, šilti, kupini neužgaulios ironijos, lengvai atpažįstami ir pamilstami. Net ir itin aiškios funkcijos turi paslapties užtaisą.
Kad ir tos pačios spintos, komodos su gausybe stalčiukų iš pirmosios personalinės parodos „Daiktai su paslaptimi“. Gaminti iš medžio, o ne odos, tačiau dekoruoti sudėtinga autorine Virginijos technika.
Raudoni cepelinai
Beveik po metų V.Giniotytės iniciatyva surengta „Oda+forma interjere“ paroda, kurioje galima išvysti 12 su oda dirbančių, kadaise Talino universitetą baigusių menininkų iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos naujausius, specialiai šiai progai sukurtus darbus.
Parodoje Virginija eksponuoja du savo kūrinius – jau minėtąjį raudonos spalvos cepelino formos krėslą ir taip pat raudonos spalvos, taip pat cepelino formos dėžutę su stalčiuku. „Man labai patinka cepelino forma. Kitoje personalinėje parodoje turėtų būti labai daug cepelino formos daiktų. Su cepelinais mes eisime į Europą!“- kvatoja, tvirtai įsikibusi į raudonąjį krėslą ir priduria, jog tarsi kokia maniakė yra įsimylėjusi raudonus tonus. Gal iš čia ir jos komjaunuoliška natūra? „Aš sąžininga, pareiginga, atsakinga, jaučianti nerimą, patriotiška!- vos ne mušdamasi į krūtinę savo gerąsias savybes išpažįsta šėlioti nevengianti moteris. – Ne, myliu Lietuvą, o ne Sovietų sąjungą“,- jau rimtai paprieštarauja atsakydama į provokaciją.
Pigiau „zopkutės“
Liesdama odą, iš jos kurdama įstabius daiktus buičiai ir akims pamaloninti, V.Giniotytė teigia išreiškianti meilę ir kitus joje slypinčius jausmus. „Kodėl žmonės taip keistai reaguoja į odą? Aš panaudoju tik tai, kas lieka nuo to, ką žmonės suvalgo. Oda – pati seniausia kūrybos priemonė. Dar molis, šiaudai, medis - tai gamtos teikiamos medžiagos, kurias mes įvairiai naudojame. Mes, odininkai, tarsi antrinių žaliavų perdirbėjai“,- vėl juokiasi pašnekovė.
Pusiau baldai, pusiau skulptūros – artimiausia Virginijai tema. Jai patinka „teisingi“ baldai – tarkime, skandinaviškas dizainas. Funkcionalios skulptūros – tai ir yra taikomasis menas. Cepelino formos krėslas – nei skulptūra, nei baldas. „Manau, kad ne tik namuose, bet ir visuomeniniuose interjeruose šie daiktai gali rasti vietą. Brangumas – sąlyginis dalykas. Pažiūrėk, kiek kainuoja tos baisiosios „zopkutės“? Rankų darbas pas mus iki šiolei nėra vertinamas ir nežinia, kad bus. Bet žmonės labai gerai reaguoja į tokius daiktus. Reikia drąsos, pasitikėjimo savimi, turėti idėją, kuria tiki, ją pramušti ir pasakyti: su jūsų interjeru viskas gerai, bet jūs neturite Giniotytės krėslo!“
Dirba laiptinėje
Ne, keramika ne Virginijai... Išprotėtų, jeigu pamatytų duženą. Tekstilė - irgi ne jos ugningam temperamentui: neįsivaizduoja savęs sėdinčios trejus metus ir tampančios siūlus. Taip, krapštukė, pedantiška, bet norinti matyti visa, ką įdėjo į darbą. Ir pasitikėti savimi, o ne krosnimi, temperatūra, siūlais. Privalo matyti tai, kas vyksta.
O kur dabar tai vyksta, kur gimsta tie nuostabūs daiktai-skulptūros? „Šiuo metu – laiptinėje. Mano kaimynai – Vida Kojelytė ir Rimantas Stropus nėra tuo labai patenkinti. Bet jie tikisi kada nors pakliūti į memuarus, katalogus. Tada jie pasakys: Giniotytė - niekas, tai mes kentėjome, durų į laiptinę negalėjome atidaryti! „Virginija, galima išeiti?“ – mandagiai pravėrę buto duris teiraujasi mano kaimynai. Turiu labai gerą palaikymo grupę“,- žaismingai pasakoja.
Ėmė ir išvažiavo
V.Giniotytė – ateivė iš Kauno. Išvykimas iš miesto, kuriame jau buvo savas draugų ratas, kur nereikėjo nieko įrodinėti ir atradinėti, suteikė labai daug. Daug kas stebėjosi moters drąsa - imti ir išvažiuoti. Į svetimą miestą, kur niekam neįdomu, kas tu esi, kur niekas nepažįsta ir niekur nekviečia. „Provincijos žmonės labai atsargūs“,- tarsteli nevengdama daugeliui klaipėdiečių įžeidaus žodžio.
Tačiau Klaipėda Virginijai davė daugiau, negu atėmė. Čia ji rado nuostabių žmonių, „Klaipėdos galeriją“ ir jūrą. „Visą laiką, kuris lieka nuo šeimos ir darbų, atiduodu gamtai. Beprotiškai myliu jūrą, galiu valandų valandas šliaužioti pakrantėmis, maudytis, liūdėti...- mąsliai nutyla. Pastebėjusi abejonę, vėl valiūkiškai šypsodamasi bando retušuoti savo temperamentingą įvaizdį: -Taip, taip, esu rimta, labai rimta!..“
Naujausi komentarai