PARODOS

Menininkė į talką kviečiasi net chirurgą

Regis, per valandą tuščioje „Klaipėdos galerijos“ salytėje ant sijų sutūpė balti paukščiai, tyliai nusileido spindintis baltumu ir švara Jolantos Šmitienės „Dangus“.

Nesidalija paslaptimis

Parodų lankytojai, priversti pratintis prie kasdienių debesuoto, rudenėjančio dangaus motyvų, stebėjosi siurrealistiniais, trimačiais, autentiška, pačios autorės atrasta technika sukurtais darbais. Ažūriniai siūlų paveikslai, išdėlioti trijose, plonyčiais audiniais atskirtose erdvėse, sukuria gylio įspūdį – tarsi žvelgtum kiaurai paveikslą ir matytum ore pakibusius vaizdinius. Savo erdvinio siuvinėjimo technikos Jolanta nėra užpatentavusi, tačiau anglai ją priėmė į gildiją, ir tai, pasak menininkės, jau yra savotiškas „patentas“ – bent jau užsienyje vargiai kas imsis kopijuoti gildijos nario techniką. Tiesą sakant, nelabai ir paprasta tai būtų padaryti. Viena, J.Šmitienė nesidalina šios technikos paslaptimis, antra, net ir neįgudusiai akiai aišku, jog ne kiekvienas įstengtų atrasti erdvinės kūrybos siūlo galą. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Tai – labai sudėtingas, daug kantrybės, kruopštumo reikalaujantis darbas.

Panašu į sportą

Pasak menininkės, jo neįmanoma dirbti susinervinus. Tik – atsipalaidavus, esant visiškai dvasinei ramybei. „Tada geriau sėdėti mėnesį ir nieko nekurti. Skaitau knygas, einu šokti, bet prie darbų nesiliečiu. Pinasi mazgai, trūkinėja siūlai – nieko nepadarysi. Kurti galiu tik švariom mintim, ramiai, su ritmu, su muzika“, - pasakoja „Dangaus“ autorė, pabrėždama, kad nė vienas jos darbas nėra sukurtas skubant.

Tačiau menininkė vis dėlto išdavė vieną paslaptį: jeigu pabandytume ardyti bet kurį darbą, pastebėtume, kad jis sukurtas... vienu siūlu! Jokių mazgelių.

Nuo vaikystės turėjusi polinkį „moteriškiems darbeliams“, mėgusi siuvinėti, vis dėlto Jolanta labiau svajojo apie aktoriaus meistriškumo studijas. „Mėgau vaidinti ir maivytis“,- užkrečiamai juokiasi. Tačiau dabartinėje jos profesijoje grynojo siuvinėjimo labai mažai. Pasak pašnekovės, kai siuvinėji ar mezgi, tai yra poilsis. O čia... „Panašiau į sportą. Pabandykite! Lbai gerai, norint numesti svorio. Gaila, kad man, atvirkščiai, norisi jo priaugti. Įduri, apeini aplinkui rėmą, atsitupi, atsistoji - vėl įduri. Ir viskas vienu siūlu“,- dalijasi kūrybos subtilybėmis moteris.

Atspindi šviesą

Nors „Danguje“ balta spalva yra dominuojanti, J.Šmitienė išnaudoja ir mėlynų, net raudonų tonų spalvines galimybes. Tiesa, raudoni siūlai buvo panaudoti viename darbe, tačiau, autorės teigimu, jis buvo pernelyg aktyvus, varginantis. O balta spalva geriausiai atspindi šviesą ir audinių faktūrą.

Pastebiu, jog šioje parodoje dominuoja sparnai. Ar tai tik ne amžinas žmogaus noras pakilti virš savęs? Jolanta pasakoja, jog „Dangus“ atsirado prieš praėjusias Kalėdas. Gal todėl jame tiek baltumo ir angelų sparnų plevenimo nuojautos.

Keičiasi požiūris

Jau septyneri metai, kai Jolanta baigė aukštąją dailės mokyklą. O savo techniką atrado maždaug prieš 9 metus. Ja sukurtą darbą vežė į Angliją. Unikali erdvinio siuvinėjimo technika, kuria žavisi ne tik „Klaipėdos galerijos“ lankytojai, atsirado ne iš karto. Autorė neslepia, kad jos darbai yra perkami. Na, gal ne taip kaip maistas, tačiau iš prieš trejus metus sukurtų „Žolynų“, Žuvų“ ciklų jau nebeturi nė vieno.

„Dangų“ dar vežioja po parodas. „Štai šito tikrai neparduosiu, – rodo Jolanta šalimais kabantį kūrinį. – Jis man namuose labai tiks – neseniai pasidariau remontą ir turiu jam numačiusi erdvę.“ Pasak pašnekovės, žmonių požiūris į meną keičiasi. Vadinamoji eksperimentinė tekstilė, jau senokai populiari užsienyje, pamažu įsitvirtina ir Lietuvoje.

Žmonės perka tiek Jolantos, tiek jos kolegų tekstilininkų, susibūrusių ir įkūrusių Kaune mažą galeriją, darbus. Jau galvojama apie originalesnę aprangą, interjerus, konsultuojamasi su specialistais. Ir netradicinius tekstilės kūrinius perka turtingi žmonės, pasikonsultavę su specialistais, jų patarti.

Padeda vyras

Kas kartą vis tobulinanti savo sugalvotą techniką, Jolanta teigia dabar erdvę matanti iš karto, tačiau technologiškai kartais labai sunku įgyvendinti tai, ką sugalvojo. Reiktų net fiziko pagalbos. Siūlas turi svorį, jis tempia medžiagą. Vis labiau įgundant, atsiranda nauji technologijos efektai.

J.Šmitienės darbai atrodo trapūs ir jautrūs net prisilietimams. O ką kalbėti apie jų vežiojimą iš vienos galerijos į kitą. Autorė prisipažįsta, kad yra buvę visko. Kartą vienas darbas, buvęs stikliniame rėmelyje, neatlaikė ir sudužo. Jolanta jį buvo jau išmetusi. Tačiau sudužėlį rado menininkės vyras chirurgas – ištraukė, sudėjo į kitą rėmą. Žinoma, jo nebeparduosi, tačiau parodoje jis kabo tik vyro dėka. Jolanta prisipažįsta, kad vyras apskritai jai daug padeda spręsti techninius kūrybos niuansus. Pasitarnauja ir jo profesija - išmokė profesionaliai rišti mazgus.

Jolantai padeda ir du sūnūs. „Kai pavargstu, prašau sūnelių, kad man pabadytų iš kitos pusės siūlą. Ir palaiko, ir kokius penkis dygsnius pabado. Štai ir parodą padėjo eksponuoti“, - džiaugiasi pagalbininkais J.Šmitienė, prasitarusi, jog vaikai yra vieni pagrindinių jos kūrybos kritikų, iš kurių sulaukia ir komentarų, ir net patarimų.