Įvairių reakcijų į jų inicijuojamas akcijas sulaukiantys kultūros žmonės įsitikinę, kad pilietiškumas yra inteligento sinonimas

Pastaruoju metu vis dažniau ir garsiau skamba menininkų pareiškimai, teigiantys aktyvią pilietinę poziciją. Kas tai – atsitiktiniai sutapimai ar naujo sąjūdžio pradžia? Vieni mano, kad per drąsu dažną šiandienos pilietinių iniciatyvų pulsą gretinti su Sąjūdžiu, kiti tikina, kad, kaip ir prieš dvidešimt metų, šiandien menininkai pirmieji reaguoja į neigiamus visuomenės pokyčius.

Be atsiribojimo sienų

Dainininkė Jurga Šeduikytė atsisakė priimti apdovanojimą iš Vilniaus miesto savivaldybės vadovų, nuvertinusių šiuolaikinį profesionalųjį meną.
„Nebegaliu tylėti“, – pasakė legendinės grupės „Foje“ įkūrėjas Andrius Mamontovas ir protestavo prieš neskaidrų nacionalinio investuotojo „Leo LT“ kūrimą. Kovą jis pristatys naują albumą „Geltona. Žalia. Raudona“, suskambėsiantį ir patriotinėmis gaidomis.
Medijų menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai ir per Nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimo ceremoniją priminė verslo struktūrų pastangas visiškai komercializuoti viešąsias erdves.
Atgimusi roko grupė „Antis“ kandžiais socialiniais tekstais vėl verčia susimąstyti apie neigiamus visuomenės procesus.
Ši seka be pabaigos. „Menas“ klausia, kada yra pradžia, priverčianti menininkus užimti aktyvią pilietinę poziciją?

Įsiklauso į sąžinę

Nomeda ir Gediminas Urbonai, multimedijų projektais išgarsėję menininkai, aktyviai protestuoja prieš bandymus privatizuoti viešąją erdvę.
Jų projektas „Pro-testo laboratorija“ nukreiptas prieš Vilniaus „Lietuvos“ kino teatro komercializavimą, projektu „Villa Lituania“ jie siekia atkreipti tarptautinės visuomenės dėmesį į tai, kad tarpukario Lietuvos ambasada Romoje „Villa Lituania“ vis dar priklauso Rusijai. Jie taip pat tyrinėja vadinamąjį „aukos scenarijų“, kitus trauminės patirties pėdsakus pokolonijinėje kultūroje, apmąsto, kaip iš šios patirties ištrūkti. Šiuo metu menininkų šeima rengia retrospektyvinę savo darbų parodą MACBA Barselonos šiuolaikinio meno muziejuje.
N. ir G.Urbonai prisipažįsta nekeliantys klausimo, būti apolitiškiems ar pilietiškai aktyviems. Pastaroji pozicija jiems atrodo visiškai natūrali.
„Ekonominė logika nepadarė mūsų gyvenimo nei geresnio, nei oresnio. Nevaržoma laisva rinka, grindžiama miesto ir valstybės plėtra, išstumia piliečius iš miesto centro, o naikindama viešąsias kultūros erdves išstumia kultūros žmones ir pačią kultūrą iš miesto ir valstybės. Aktyvios pilietinės pozicijos teigimas mums yra esminis žmogaus teisių klausimas, kova dėl humanistinių vertybių išsaugojimo ir net išlikimo“, – sako G.Urbonas.
N.Urbonienė įsitikinusi, kad kiekvienas menininkas įvairiose epochose turi atsakyti į sąžinės ir egzistencinį kūrybos klausimą, formuluojamą labai paprastai „Ką daryti?“.
„Kitaip tariant, ar groti „Maximų“ gimtadieniams, ar dekoruoti buržujų salonus ir miegamuosius, ar apdainuoti spektaklio visuomenę ir puošti jos institutus? O gal išeiti į aikštę ir kalti tiesiai, ką sako sąžinė, kas inspiruoja aplinkinius? Tai asmeniška, bet kartu ir pilietiška. Ir tai gali padaryti tik laisvas ir brandus žmogus. Žmogus, turintis balsą“, – teigia N.Urbonienė.
Menininkai sulaukia įvairių reakcijų į inicijuojamas pilietines akcijas. Jiems kelia nerimą tai, kad mūsų visuomenėje aktyvus pilietiškumas dažnai suvokiamas iškreiptai, kaip tarnavimas kažkam, kažkuriai partijai.

Viešųjų ryšių akcija

Vieno iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, verslininko ir architekto Algirdo Kaušpėdo teigimu, dažno šiandienos pilietinių iniciatyvų pulso paralelių su Sąjūdžiu ieškoti dar anksti.
„Tam tikras nepasitenkinimas kyla dėl to, kad žmonės, aktyviai dalyvavę atkuriant valstybę atkūrime ir juos rėmę, materialiąją gerovę tikėjosi susikurti anksčiau. Visos visuomenės grupės nori oriai gyventi iš atlyginimo, tačiau dabar tai sunkiai įmanoma. Pamatėme, kad senųjų Europos Sąjungos valstybių gerovę pasieksime gal po dešimties metų. Dėl to padaugėjo nusivylimo apraiškų, ir tokie menininkų pareškimai – neatsitiktiniai“, – sako A.Kaušpėdas, kai kurias socialiai orientuotas meno žmonių iniciatyvas vertinantis tiesiog kaip gerą viešųjų ryšių akcija.
Dainuojantis architektas pastaruoju metu teigia pastebėjęs ir daugiau socialiai atsakingo verslo pavyzdžių. Kaip tokio verslo atstovą jis mini Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentą Robertą Dargį, skatinantį verslininkus remti visuomenei svarbius projektus.
Atgimusios roko grupės „Antis“, apdainuojančios pavojingas girtuoklio pareigas, Afrikoje medžiojančius naujuosius Lietuvos buržujus, A.Kaušpėdas nevadina pilietiniu projektu.
„Tai laisvų piliečių saviraiška, dainos, pasižyminčios socialiniais, iš esmės – savikritiškais tekstais. Naujieji buržujai – tai mes patys. Juokdamiesi iš savęs, mes skatiname pasižiūrėti į save ir visuomenę iš šalies“, – tvirtina „Anties“ lyderis.

Nevynioja žodžių į vatą

Kitas žinomas architektas Audrys Karalius, ne kartą išreiškęs savo poziciją dėl darkomo Kauno architektūrinio veido, priešinęsis „Akropolio“ statybai miesto širdyje, kritikavęs kalėjimo ir teismų įkurdinimą Laisvės alėjos teritorijoje, dabar – protestuojantis prieš sąvartyno įrengimą Nemuno pašonėje Vilijampolėje, teigia nepastebėjęs didesnio pilietinių iniciatyvų proveržio.
„Pastaruoju metu nuskambėjo kelių labiau visuomenėje žinomų menininkų pareiškimai, ir tai, be abejo, džiugina. Su N. ir G.Urbonais bandėme ginti kino teatrą „Lietuva“ Vilniuje, dabar, atrodo, metas atsisukti ir į Kauno „Romuvą“ – iš paskutinio miesto kino teatro bandoma išvaryti nekomercinį kiną, kad, prisidengus tyla, būtų galima jį numarinti kažkieno naudai“, – tvirtina architektas.
Anot jo, ar menininkas bus pilietiškas, priklauso nuo jo jautrumo aplinkai ir nuo gebėjimo matyti plačiau.
„Apskritai lietuviams būdinga rūpintis savais marškiniais ir nelabai domėtis, kas vyksta už lango ar juo labiau pasaulyje. Mūsų žmogus yra kantrus ir į aplinką aktyviau sureaguoja tik tada, kai jį iš tikrųjų „užknisa“ – kai nesibaigiantis melas iš valdžios tribūnų, akis badanti nekompetencija, įprotis viena kalbėti, kita daryti bei įžūlus naudojimasis valdžia savo ir saviškių labui darosi nebepakenčiamas“, – sako A.Karalius.
Architektas mato vieną dabartinių ir Sąjūdžio laikų paralelę – tai nacionaliniu ir vietos savivaldos lygiu prie LKP standartų artėjantis biurokratizmo lygis.
Aktyvią pilietinę poziciją nevengiantis užimti A.Karalius pastebėjo, kad aplinkiniai tokius jo pareiškimus neretai vertina kaip išsišokimą.
„Mūsų visuomenėje įprasta – geriau patylėti. Tačiau aš įsitikinęs, kad inteligentas turi užimti aktyvią poziciją ir ne visuomet skandinti žodžius vatoje. Nusipelnėme gyventi ištiesta nugara, o ne su ištiesta ranka. Netylėjimas yra auksas, o konformizmas žudo bet kokį progresą“, – teigia architektas.

Įžvelgia paralelių

Anot grafiko, filosofo, Vilniaus dailės akademijos prorektoriaus Arūno Gelūno, menininkai pabunda iš savo individualizmo ne tik tada, kai visuomenėje vyksta negatyvūs procesai. Filosofas teigia, kad jau XIX a. antroje pusėje, o dar labiau – po Antrojo pasaulinio karo labai smarkiai pasikeitė meno samprata. Menas pasuko pilietinių iniciatyvų linkme.
„Menininkai tuomet ne tiek reagavo į socialinį blogį, kiek į atsiradusią masinę gamybą, industrializaciją. Tada suklestėjo ir tiražuojami menai – fotografija, kinas. Meno kūrinys ėmė prarasti savo kaip unikalaus, vienintelio tokio objekto vertę. Labiausiai tai atspindėjo dadaizmo ir „Fluxus“ meno srovės. Dadaizmas kėlė antimeno idėją, siekė provokuoti publiką, tarpukariu Europoje gimusi meno srovė išpopuliarino koliažus, fotomontažus. Šeštajame dešimtmetyje Amerikoje gimęs „Fluxus“, atstovaujamas lietuvių Jurgio Mačiūno, Jono Meko, nuėjo dar toliau. Jo atstovai žiūrėjo į meną kaip į procesą, veiksmą. O juk pilietinės akcijos ir yra veiksmas“, – meno istoriją priminė A.Gelūnas.
„Paralelių su Sąjūdžiu yra. Prieš dvidešimt metų menininkai pirmieji reagavo į ideologinę priespaudą, dabar jie reaguoja į kitokios rūšies priespaudą, kuomet atskiros ekonominės jėgos bando sumažinti mūsų demokratinius laimėjimus. Veiksmai panašūs, tik taikinys kitas, dabar tai – mūsų visuomenės oligarchinės jėgos“, – konstatuoja A.Gelūnas.
Jo teigimu, menininkai, kaip jautriausia visuomenės dalis, dažnai pirmieji reaguoja į neigiamus visuomenės procesus.