– Jūs žengėte didelį žingsnį link savo svajonės po 50-ies, tiesa?

– Patį pokytį padariau jau po 50-ies, bet būdama 40-ies sugalvojau, kad tai darysiu po 50-ies (juokiasi).

– Kaip prisistatytumėte: kas esate, ką veikiate?

– Jei trumpai – esu laiminga moteris, jei plačiau – šiandien darau tai, kas man labiausiai patinka: esu jogos ir sąmoningo kvėpavimo mokytoja, taip pat – tapytoja-kūrėja. Tapau ant drabužių, interjero daiktų. Kaip mėgstu sakyti, suteikiu kiekvienam iš jų sielą.

– Jei vizitinės kortelės būčiau paprašiusi anksčiau, iki 50-ies?

– Tada buvau business woman – tikra verslo moteris. Be galo aktyvus žmogus, auginau tris vaikus. Vyresnieji – dvyniai. Netrukus Tadui ir Monikai sukaks 33-eji. Jaunėlei dukrai Ugnei – 26-eri. Esu laiminga močiutė, apdovanota trimis anūkais. Pastaruosius dešimt metų dirbau vadovaujamąjį darbą įmonėje, kuri prekiavo drabužiais, skirtais reklamai. Sekėsi puikiai.

– Turite menišką sielą, auksines rankas. Kaip ištvėrėte jų neįveiklinusi visus tuos metus?

– Kas mane geriau pažįsta, žino, kad meniškų proveržių mano gyvenime būta gana nemažai. Tarkim, man labai patiko kurti vaikams karnavalines kaukes. Vyras juokdavosi, kad vargstu tris vakarus siuvinėdama Pūgos suknelei blizgučius, su kuria dukra pasisukios scenoje gal tris minutes. Tačiau man patiko rankdarbiauti.

Menišką sielą išlaisvindavau kurdama interjerus, vaikams drabužius, vesdama vakarėlius draugams. Kai vyrui pasakiau, kad noriu mesti darbą, jis netikėjo. Sakė, kad ilgiausiai mėnesį pabūsiu namie, o paskui vėl į jį sugrįšiu, tik kažin ar priims.

Prabudimas: ilgus metus dirbusi darbus, kurie visai nesusiję su tapyba, Rasa po 50-ies pasinėrė į menus – suteikia drabužiams, interjero daiktams sielą. R. Merliūnienės asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų žodžiais tariant, esate nestandartinė moteris: kai pasirinkote studijuoti dailę – visi kraipė galvas, o kai prieš dešimt metų tapote jogos instruktore – namiškiai mintyse turbūt irgi pirštus prie smilkinio sukiojo?

– Na, jiems joga asocijavosi su sėdinčiu žmogumi, kuris nieko negeria, nevalgo ir gyvena vien iš saulės energijos. „Tu ne tokia! Tavo judriam būdui tai netinka“, – bandė atkalbinėti jie, bet kadangi buvau 40-ies,  tiksliai žinojau, ko noriu! Svajojau išeiti iš darbo, praktikuoti jogą ir tapyti. Tiesa, mintys apie tapymą atsirado vėliau.

– Kodėl sumanėte atsisakyti saugios darbo vietos: vidurio amžiaus krizė (ironizuoju) ar tuščio lizdo sindromas?

– Neatspėjote – nei tas, nei anas. Jogą savamoksliškai dariau ir anksčiau. Kaip mokėjau, taip mankštinausi. Todėl kai užgimė mintys mesti darbą, sumaniau, kad būtų visai ne pro šalį pasidomėti joga profesionaliau – atrasti, kokia joga man tinka ir patinka, palankyti kursus. Visą gyvenimą buvau sportiška. Pamenu, kai laukiausi jaunėlės, iki pat šešto mėnesio vedžiau savo miestelio moterims (gyvenu netoli Kauno, Ežerėlyje) aerobikos užsiėmimus.

Dailė manyje irgi visą laiką gyveno. 37-erių net nusipirkau molbertą ir galvojau, kad gal, turėdama laiko, imsiu tapyti. Deja, taip ir neprisėdau: darbas, vaikai, šeima – visada bėgte, visąlaik užsisukusi. Esu iš tų perfekcionisčių, kurios, jei jau ką daro, tai iš visos širdies, tik labai gerai. Žodžiu, pradėjau kalbėti šeimoje apie permainas – galvojau rytais ir vakarais vesti jogos užsiėmimus, o likusiu laisvu laiku tapyti.

– Ką, išgirdęs naują verslo planą, sakė vyras?

– Nieko nesakė. Pati supratau, kad mano eksperimentai – ne pačiu tinkamiausiu laiku: buvome pasiėmę paskolą nameliui, kurį pasistatėme Ežerėlyje. Pasisodinau sodą, kuriuo aktyviai dirbdama irgi neturėjau laiko džiaugtis. Vyras bambėjo: paskola kabo, o tu nori išeiti iš darbo į niekur?

Žengiau pirmą žingsnį: vakarais, po darbo, lėkdavau pas moteris ir vesdavau joms jogos užsiėmimus. Net prašiau vienos koučerės pakonsultuoti dėl jogos verslo vystymo. O ji man: „Parašyk, kaip tu įsivaizduoji savo laimingą dieną?“ Ryte padarau jogos pratimus, išgeriu kavos ir einu tapyti, sakau jai. Tada ji netikėtai pareiškia, kad nekalbės su manimi tol, kol jai ko nors nenupiešiu. Pamačiusi mano darbus liepė nė negalvoti apie jogą, o sėstis prie molberto ir tapyti.

– Ar taip ir padarėte?

– Ne visai. Paskutinis lašas į mano dvejonių taurę buvo tėvelio išėjimas. Tai įvyko prieš penkerius metus. Buvome su juo labai artimi. Aš, kaip jogos mokytoja, atrodo, tą jo išėjimą Anapilin supratau ir skausmą paleidau… Deja, po trijų mėnesių mano emocinė būklė pradėjo labai smarkiai blogėti. Tai matydama mano koučerė primygtinai siūlė: Rasa, pradėk tapyti, pamatysi, kaip tau pagerės. Ir aš pradėjau. Pradėjusi nebegalėjau sustoti. Net sukūriau feisbuke puslapį „Matilda tapo“.

– Kodėl Matilda – juk jūs Rasa?

– Mano tėčio bibliotekoje buvo toks senų laikų Leonhardo Franko romanas „Matilda“. Tėtis vis sakydavo, kad esu labai į tą Matildą panaši – charakteriu, meile gyvūnams, žmonių suvokimu. Paauglystėje bandžiau sykį tą knygą skaityti, bet manęs ji visiškai neužkabino. Užtai kai tėtis mus paliko, tą knygą aš tiesiog, galima sakyti, suvalgiau ir nusprendžiau šituo vardu pavadinti savo veiklą. Deja, Matildų feisbuke jau buvo pilna. Teko pridėti žodį „tapo“.

– Kaip į šeštą dešimtį įžengusi moteris, esate labai šuolaikiška: feisbukas, instagramas, „reels“, storiai – nebijote kalbėti į kamerą, pristatyti savo darbų.

– Pradžioje labiau aktyvi buvau feisbuke, o paskui jaunėlė dukra tiesiog išspyrė mane į instragramo platformą ir privertė daryti vaizdo įrašus. Šiek tiek parodė, bet paskui teko į naujus vandenis bristi pačiai. Pirkau kursus ir mokiausi kurti verslą per socialinius tinklus. Tačiau tai, ką ten girdėjau, varė mane į paniką: spalvos turi būti tik tokios, dėliojimas – ne kitoks, o jei tapyti – tai tik paveikslus, nes kitko neapsimoka. Tačiau aš norėjau daryti tai, ką norėjau, ir būtinai taip, kaip norėjau. Turėjo praeiti laiko, kad suprasčiau, kad mano tapyti drabužiai, aksesuarai yra nišiniai, vadinasi, ir juos pateikti galiu kitaip.

– Socialiniuose tinkluose vadinate save drabužių su siela tapytoja?

– Taip, vienetiniai drabužiai – tokių daugiau niekur nepamatysite. Sakau, kad jie su siela. Tačiau mano siela džiaugiasi ir kitais dalykais. Pradėjau bendradarbiauti su Kauno rajono sveikatos skyriumi, tad šiandien vedu nemokamus jogos užsiėmimus Kauno rajono gyventojams. Žiemą – salėje, vasarą – parkuose. Esu sąmoningo kvėpavimo trenerė, o neseniai pradėjau vesti jogą su šunyčiais. Mažyliai ne mano – veislynų, bet per pusvalandį su žmonėmis, kurie ateina pasportuoti, gauname nepaprastai gerą emocijų dozę. Nuo rudens mane sutiksite vedančią jogą Akademijos miestelio žmonėms.

– Dažnai kartojate, kad svarbiausia – mėgautis procesu, o kokiu procesu pati mėgaujatės šiandien?

– Šiandien į mano rankas yra pakliuvusi sovietinių laikų džinsų partija. Aš juos blukinu, draugėms padedant persiuvu. Turiu ir siuvimo mašiną, nes kai reikėdavo kažką pataisyti augant vaikams – imdavau ir darydavau. Esu universali: jei reikia – galiu siūti, megzti; jei reikia – dainuoti ar šokti. Vis dėlto svarbiausias momentas man yra mėgautis pačiu procesu ir akimirka. Tiek kalbant apie kūrybą, tiek ir apie gyvenimą. Mėgstu būti savo sode. Vaikštau po jį, grožiuosi, pasilenkusi išraunu kokią piktžolę. Draugės giria, kad pas mane labai gražu, o aš net nesigilinu į galutinį rezultatą – tiesiog mėgaujuosi tuo, ką darau.

– Jūsų gyvenimo kredo irgi labai altruistinis. Norite, kad jus sutikęs žmogus nusišypsotų, taptų laimingesnis. Kam jums to reikia – rūpintis kitų laime? Ar visada norėjote būti pasaulio gelbėtoja?

– Visada buvau ta, kuri labiau rūpinosi kitų gerove. Kadangi viską darau labai atsakingai, iš visos širdies, būna, kad ir dabar dėl to dažnai jaučiuosi visiškai išsitaškiusi. Skirtumas toks, kad šiandien, šitaip pasijutusi, turiu galimybę atsisėsti ir nieko neveikti. Suvokiu: jei išsitaškysiu, neturėsiu ko duoti kitiems. Mokausi mylėti save. Tam trūko laiko visą gyvenimą.

Daugeliui žmonių atrodo, kad šiandien, turėdama tiek veiklų, aš dar labiau taškausi nei bet kada. Tačiau nepamirškime, kad darau tik tai, kas mane labiausiai veža. Kai po visų darbų atsisėdu į savo automobilį, jaučiuosi tokia laiminga! Nes pas mane susirenka tie žmonės, kurie iš tiesų nori sportuoti, nori pakvėpuoti su manimi. Amžius – nuo 25-erių iki 80-ies. Meluočiau, jei sakyčiau, kad vakarais nejaučiu jokio fizinio nuovargio, – jaučiu, bet viduje toks geras jausmas. Todėl, jei kas paklaustų, ką veikiu šitame gyvenime ir kokia yra mano misija, atsakyčiau: daryti tai, ką darau šiandien.

– Ir savo pavyzdžiu skelbti moterims žinią, kad gyvenimas nesibaigia su menopauze ir garsiai atšvęstu penkių dešimčių jubiliejumi?

– Tikrai nesibaigia. Prieš gerus dešimt metų vežiau Ežerėlio moteris namo, nes labai lijo. Pamenu, viena sėdėjo automobillio gale ir bambėjo, kad gyvenimas – visiškas š… „Mes niekam nebereikalingos: vaikai užauginti, vyrai nusibodę, visuomenei jau nebeįdomios“, – tada man jos buvo taip gaila. Aš jaučiuosi kitaip. Kai manęs paklausia, į kokius metus norėčiau grįžti, atsakau, kad kai man buvo 25-eri, o mano dvyniams – ketveri, galvojau, super, puikus laikas: vaikai jau paaugę, o aš vis dar jauna. Tačiau tie geriausi metai man yra kasmet – ir kai 30, 40 ar 50. Gal tas mano optimizmas kažkiek lemia ir mano sveikatą, nes, išskyrus operuotą klubo sąnarį, daugiau jokių negalavimų per visą savo gyvenimą nesu turėjusi. Net menopauzės metu, kai kitos skundėsi karščio bangomis, nieko panašaus nejutau.

– Matau tatuiruotę ant jūsų rankos – pasidavėte šių dienų madai, norite atrodyti jaunatviškesnė?

– Pirmąją tatuiruotę pasidariau gerokai anksčiau, nei jos tapo tokios madingos. Man juokingai atrodo moterys, kurios bando būti jaunesnės, nei yra iš tiesų, – prisiaugina plaukus, blakstienas ir pan.

Jau kurį laiką vaikštau žilais plaukais. Kodėl? Nes vieną dieną pamačiau internete daugybę nuostabių žilų moterų nuotraukų. Kai pasakiau dukroms, kad daugiau nebesidažysiu, labai priešiškai sureagavo vyresnėlė. Gąsdino, kad atrodysiu kaip sena boba (juokiasi). Tačiau aš ir esu sena boba – priimu save tokią, kokia esu, ir savo amžių. Labiausiai iš mano žilės juokėsi vyras, sakydamas vaikams: „Jūs ką – dar nepripratote, kad mama daro, ką ji nori!“ Taigi, aš atsiauginau savo žilus plaukus. Ar atrodau kaip sena boba? Pati sau – tikrai ne: geras kirpimas, sveikai žvilgantys plaukai, sportiškas kūnas, šypsena veide. Turėdama visų šitų dalykų kompleksą aš puikiai jaučiuosi, o tada – koks gi skirtumas, kokios spalvos mano plaukai?!

– Žila tai žila, užtai kokią tatuiruotę ant dilbio turite – bet kuri jauna pavydėtų.

– Pati pirma tatuiruotė atsirado ant kairės rankos dilbio. Ji man tarsi apyrankė, ant kurios parašyta: būti laiminga gimiau. Kad ir kuriuo žodžiu pradėsi skaityti, vis tiek atsiremsi į laimę. Taigi, laimė man yra visa ko raktas ir pagrindas. Manau, kad ir mes visi turime tokią galimybę šioje Žemėje – būti laimingi. Ant pėdos esu išsitatuiravusi: „Mylima.“ Nesvarbu kieno – Dievo, vyro, mamos, vaikų. Trečioji mano tatuiruotė – didžiulis sakurų medis ant nugaros, nueinantis į pilvą. Niekas jos nemato, bet aš žinau, kad ji yra, ir man gera. Naujausias mano piešinys ant dilbio skirtas tėveliui atminti. Ilgai jį derinau, kol galiausiai apsisprendžiau: taip gimė miškas, papartis, mano tėtis iš nugaros su lietpalčiu ir Pečkino kepure, grybų krepšiu nešinas.

– Nekilo abejonių, ką žmonės, draugai pagalvos?

– Na, štai, ir jūs! Buvo tokių, kurie sakė, ir kam tau jos reikėjo. Tačiau man reikėjo. Atrodo, smulkmena – bet man jos reikėjo. Todėl ir kitoms moterims linkiu, kad pirmiausia išmoktų džiaugtis smulkmenomis. Nuo to prasideda laimė.