„Klaipėdos galerijoje“ atidaryta jaunos menininkės, šiuo metu gyvenančios ir kuriančios Braitone (Didžioji Britanija), Monikos Jakimauskaitės paroda „Akimirkos“. Iš Klaipėdos kilusi autorė gimtajame mieste pristato pirmąją personalinę parodą.

Sujungė dvi meno sritis

Joje M.Jakimauskaitė sujungė dvi savo prigimtimi skirtingas meno sritis – tekstilę bei fotografiją ir vieną, bet talpią temą – prisiminimų ir nuojautų prisodrintas asmenines akimirkas.

Jau kurį laiką užsienio meno parodose ir mugėse sėkmingai savo kūrybą pristatančios menininkės paroda „Klaipėdos galerijoje“ veiks iki birželio 27 d. Vėliau ji persikels į Simono Dacho namus.

Akivaizdu, kad prieš aštuonerius metus Vilniaus dailės akademijoje, Tekstilės katedroje įgijusi bakalauro diplomą, Monika jau spėjo įvaldyti pagrindines tekstilės technikas ir tai atvedė ją prie autorinės raiškos paieškų. Kaip teigė M.Jakimauskaitė, jos šiandieninei meninei kalbai rastis dar trūko fotografijos, kuri išlaisvintų mintis ir kartu suformuotų stabilią realybės atramą – ne tik kaip nuorodą, palengvinančią autorės sumanymams realizuotis, bet ir kaip orientyrą suvokėjui, nukreipiant mintis pageidaujama linkme. 2008-aisiais Braitono universitete išklausytas nespalvotos, analoginės fotografijos kursas suteikė jai galimybę papildyti lig tol naudotų raiškų arsenalą naujomis priemonėmis. Taip jos kūryboje tekstilė susijungė su fotografija ir išsikristalizavo į šiandien naudojamą autorinę techniką.

Su jausmais ir apmąstymais

Parodoje „Akimirkos“ autorės naudojamos tekstilės technikos – gana tradicinės: aplikacijos, derinant skirtingų faktūrų ir spalvų, įvairios kilmės ir sudėties pluoštus, siuvinėjimas, dygsniavimas ir pan. Dažniausiai Monikos pasirenkama tekstilinė kalba neperžengia taikomosios ir dekoratyvinės dailės ribų, pasiūlo jau įprastus tekstilės meno kūrinių raiškos būdus ir suformuoja kartais net pernelyg skambų komercinį atgarsį.

Fotografija autorei leidžia atitrūkti nuo tekstilinio pluošto diktato ir įvesti savo kūriniuose gana ryškias korekcijas, užfiksuotą atvaizdą pateikiant kaip centrinį, kaip savotišką jausmų bei prisiminimų sankaupą ir meditatyvios prigimties apmąstymų išeities tašką.

Realistiniai fotografiniai vaizdai pratęsiami, palaipsniui pereinant į visiškai kitą vizualinę raišką. Čia architektūros linijos ryškaus audinio plote pratęsiamos dygsniais, fototechnikos optikos užfiksuotos šiurkščios faktūros atkartojamos analogiškų medžiagų skiautėmis, smėlis nejučia pereina į gruoblėtą šydą, o akmenys išsisėja už fotografijos ribų kruopščiai autorės rankomis nugludinta oda.

Darbuose – ir gimtoji Klaipėda

M.Jakimauskaitės darbuose – gimtoji Klaipėda, Lietuvos pajūris, naujai pažintos vietovės, tarp jų – ir Braitonas. Nors fiksuojamuose vaizduose apstu žmogaus paliktų pėdsakų, bet jo paties čia nėra. Autorė ieško tvaresnių savo fizine prigimtimi objektų, mažiau kintančių laiko tėkmėje. Anot jos, tokie realybės atspindžiai yra stabilesni, turintys ilgalaikį poveikį ir neabejotinai žadinantys ryškesnes emocijas. Čia – gyvenimas iš praeities, dabarties ir atsargios ateities vizijos.

Monika teigė, kad jos fiksuojami fotografiniai vaizdai jai suteikia galimybę išsaugoti kiekvienos dienos, akimirkos momentus, o tekstilės technikos – improvizuoti, fantazuoti, apmąstyti ar spėlioti.

Pagrindiniai jos fiksuojami objektai – urbanistiniai ir gamtos peizažai, kuriuos aprėmina ryškios, vibruojančios audinių skiautės, kur ne kur išmargintos užfiksuotų objektų motyvais jau visai kitomis priemonėmis. Fotografija (taip pat atspausta ant audinio) sulydoma su skirtingų faktūrų ir spalvų audiniais į vientisą meninę kalbą, taip pratęsiant užfiksuoto vaizdo vizualinę ir prasminę sąrangą. Nors rezultatas ir nėra visiškai naujas, tačiau intriguoja autorės pasirenkamais sprendimais Jie sujungia ne tik skirtingas atlikimo technikas, bet susintetina ir pasirenkamų raiškų leksikoną, atveriantį pakankamai talpų interpretacinį lauką. Jame kiekvienas nesunkiai aptiks savo realybėje ar vizijose (iš)būtų akimirkų.