„Erdve“

„Savigaila“

„Seasons Of Mist“

Oi, oi, nežinau, kaip, nežinau, kodėl (nors žinau – nes žioplas), bet net ir sekdamas „Erdve“ (vis noriu rašyti Erdvės, labai jau graži man ta ė) singlus, sugebėjau pražiopsoti albumą. Kas kaltas? Senatvė ir tingumas. Ačiū Dievui, kad albumas, lyg koks pirmas snygis lapkričio pabaigoje, mane užtiko nepasiruošusį ir trinktelėjo per kelienius taip, kad teko ir paklūpėti. „Savigaila“ yra vienas svarbiausių ne tik sunkiosios muzikos, bet ir apskritai šių metų darbų, įrodančių, kad metalas dar nesurūdijo, kad šimtas milijonų jo atmainų dar neišdžiovino kūrybingumo upės, o „Erdve“, jei su „Vaitojimu“ iš tos upės sėkmingai sėmusis įkvėpimo, su „Savigaila“ vandenį pavertė tąsia derva, į kurią įsimurkdęs daugiau niekad nebūsi toks, koks buvai. Šis darbas yra lyg koks tamsus monolitas, obeliskas ar pajuodęs koplytstulpis, spaudžiantis savo megalitiškumu prie žemės, traiškantis savo mase ir besimėgaujantis savo galybe. Banalu sakyti, kad grupė paaugo, bet „Savigaila“ – tai užtikrintas žingsnis, akivaizdus kūrybinio progreso pavyzdys. Be to, kad muzikoje sutaria, rodos, nelabai derantys juodmetalio, sludge ir grindcore stiliai, „Erdve“ kūryboje galima išgirsti ir post metal ar nu metal akordų. Pripažinkime – monstras įspūdingas. Tačiau „Savigaila“, nepaisant iš pirmo žvilgsnio sunkiasvorės kakofonijos, išlaiko dermę, kuri leidžia lovecraftiškai kalbėti apie melodingumą ir muzikos graciją. Iš esmės smagu, kad vieną gyviausių ir vieną išraiškingiausių sunkiosios muzikos albumų šiemet įrašė lietuviai. Kartu su „Crypts of Despair“ „Erdve“ šiemet flagmanauja, o kolektyvui linkiu ne savęs gailėtis, o savimi didžiuotis. Tikrai yra dėl ko.

93/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

„Phrenetix“

„Exuviae“

„MuzLab Studios“, Self Released

O, kaip vaikai auga. Dar prieš keletą metų nedrąsiai lipo ant scenos su pirmaisiais savo įrašais, o štai dabar jau išleidžia albumą, kuris gali atidaryti duris į daugiau nei kelis klubus ir porą festivalių Lietuvoje. „Phrenetix“ užaugo ir, kas anksčiau atrodė žaviai miela, dabar skamba rimtai ir subtiliai. „Phrenetix“ išleido geriausią savo darbą, kuris drąsiai atskleidė, kad grupei tai yra tik pradžia. Seniau jie buvo žinomi kaip jauni thrash metal revivalistai, kurie groja gal ir ne aktualią, bet visgi kiekvienam metalistui bent truputį širdį glostančią muziką. Dabar šis stilius liko tik kaip pagrindas, ant kurio, lyg ant picos, frenetiksai deda visas vaivorykštės spalvas, aišku, tamsaus atspalvio. „Exuviae“ yra labai brandus ir turtingas opusas, kuris sėkmingai balansuoja tarp ekstremumo ir populiariosios muzikos skambesio, tarp iššūkio ir melodingumo. Išsilaisvinusi iš puristinio požiūrio į metalo žanrus, grupė, rodos, įkvėpė naujo oro, savęs nebevaržė ir sustygavo viską taip, kad kiekvienas kūrinys turi ko pasiūlyti, turi kažką naujo, nėra ribojamas žanro taisyklių. Ir štai tokioje laisvėje ir atsiveria „Exuviae“ grožis, brutalumas ir įvairiapusiškumas. Įvairūs dainavimo stiliai, gitarų skambesiai ir būgnų partijos bei net kartą labai maloniai nustebinantis bosinės gitaros solo – visa tai sukuria išties gyvą muzikinį paveikslą, kiekvienąkart įdomų ir energingą. Nors, tiesą sakant, susidaro įspūdis, kad iš „Phrenetix“ kažko mažiau niekas ir nesitikėjo. Smagu, kai jaunatviškas entuziazmas virsta puikiais darbo vaisiais.

90/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)

„Synaesthesis“

„Flaneur“

Self Released

Šį albumą reikėjo jaukintis ilgai. Kai jo įrašas pasirodė vasarą, niekaip nesupratau, kame čia kriukis, kuo jis ypatingas, kodėl man neskamba ir kodėl nepalieka. Vaikščiodamas vasariškai šiltomis gatvėmis, niekaip nenorėjau priimti melancholiško šešėlio, kurį jis meta, ir leistis į elegišką kelionę. Tačiau, atėjus lapkričio lietums ir vitrinoms ėmus puošis Kalėdų atributika, „Flaneur“ staiga suskambo visiškai kitaip. Staiga ir oras, ir gatvės, ir ankstyvi šešėliai albumo patirčiai puikiai pradėjo tikti ir aš išgirdau tuos subtilius potėpius, kuriuos siūlė Dominykas Digimas ir Julius Aglinskas, tuos eksperimentinius žybčiojimus, sukurtus Ramūno Motekaičio. Visa tai įprasmino itin talentingas „Synaesthesis“ ansamblis ir viskas susijungė į vientisą patirtį, kuriai pavyko atliepti Vilniaus gatves ir skersgatvius. Aišku, tai nėra lengvas paklausymas, vis dėlto tai šiuolaikinė klasikinė muzika, reikalaujanti tiek susikaupimo, tiek pasirengimo, tačiau trys kompozitoriai nusprendė neglostyti klausytojo prieš plauką. Visi trys kūriniai paklūsta žanro taisyklėms, todėl net ir žmogus, kuriam tokia stilistika yra tolima, galės lengvai prisijaukinti iš pirmo klausymo gal ir kiek nepatogius skambesius. O jie ir nėra tokie nepatogūs. Džiugu, kad „Flaneur“ man galų gale subrendo (arba aš – jam) ir radau tinkamą laiką bei vietą atskleisti jo turtus. Jeigu jūs ieškote garso takelio tamsiems ir darganotiems vakarams, tuomet ir jums siūlau pabandyti paklausyti šio darbo. Patikinu, paprastas pasivaikščiojimas taps daug gilesnis ir prasmingesnis.

82/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

„Fused Trio“

„Cotton Curd Candy“

Self Released

Džiugu, kad tie, kurie dar neseniai atrodė jauni, pradedantys ir daug žadantys, dabar tampa kelrodžiu dar jaunesniems, lyg tie vyresnieji broliai, kurie baigia mokyklą ir išvažiuoja į miestą mokytis. Daugmaž tokios mintys apima klausant debiutinio „Fused Trio“ albumo, ir ne paslaptis, kad jų skambesys, susidaro įspūdis, yra išties paveiktas „Sheep Got Waxed“ vyrukų. Tiek pat narių, panašūs sprendimai ir paradui vadovaujantis saksofonas. Aišku, yra ir skirtumų, nes fusedai yra griežtesni, grubesni ir gal dar ne tiek subtilūs, kiek jų vyresni kolegos. Tačiau tokie „Fused Trio“ tikrai taps, nepaisant, kad dabar kolektyvas dar ieško savojo veido, savojo skambesio, savos formos. Duomenis vyrukai turi fantastiškus, nes melodijos – išraiškingos, technika – puiki, o ir tarpusavyje jie net labai susigroję. Vienintelis trūkumas – tas aido nuo sheepsų efektas, kur gali tikrai supainioti, kur kurie groja. Šis šalutinis dirgiklis ir kiša koją bei šaukštus deguto į iš esmės labai nuotaikingą ir išradingą albumą. Bent keletas kitokių sprendimų, ir esu tikras, kad „Cotton Curd Candy“ būtų nuskambėjęs daug šviežiau. Bet ne bėda – esu įsitikinęs, kad su laiku galų gale savastis prasisijos, įtakos nueis į šešėlį ir „Fused Trio“ nebeskambės kaip jaunėliai, nejučiomis šiek tiek pakopijuojantys savo vyresnius brolius. Šioms pamokoms pirmasis albumas ir skirtas. O dabar galima atsikvėpti ir atsidėti tam, kuo „Fused Trio“ kvėpuos toliau. Kaip minėjau, instrumentus tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme vyručiai turi visus.

75/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“)

Oorchach

„Instinkt“

„Apport“

Pradėkime nuo to, kad tai tikrai nėra labiausiai Kalėdoms tinkantis albumas, nebent jūs esate Grinčas ar Krampusas ir norite tokiu garso takeliu suteikti aplinkinių Kalėdoms šiek tiek šarmo. Šarmo, kuris skamba lyg traukinys, vežantis į gulagą. Smagu? Važiuojam toliau. O jei rimtai, Oorchach, žinomas kaip Povilas Vaitkevičius, pasiūlo tai, kas jo muzikinių projektų gerbėjams bus anokia staigmena, – iš pirmo klausymo nepatogų, ausis spaudžiantį, bet smegenis valantį darbą, kurio taip greitai nepamirši. Į vieną nenusakomą objektą traiškydamas industrinės muzikos, drone ir ambiento garsus, jis sukuria labai šaltą, svetimą ir grėsmingą atmosferą, toks įspūdis, persmelktą dūmų, purvo, ledo ir drėgmės. Aišku, gal ir ne pats maloniausias jausmas, bet patirtis vis dėlto išskirtinė. „Instinkt“, kaip ir daugelio Povilo darbų, negalima tiesiog klausyti kaip elementaraus kūrinių rinkinio. Iš esmės laužydamas įsisenėjusias struktūras, siūlydamas vietoj harmonijos ir melodingumo triukšmą ir grėsmę, jis įrodo, kad katarsiui reikia ne tik elementaraus eskapizmo ir jautimosi geriau. Aišku, reikia suprasti, kad tokiu atveju Oorchach daug ką atiduoda paties klausytojo ausims, apeliuoja į jo išsilavinimą, galų gale jo tikėjimą ir supratimą. Tai yra tikrai nemažai, nes mums dažniausiai reikia užsimiršimo tralialiuškų, o ne iššūkio, ir todėl, kad ir kaip būtų gaila, „Instinkt“ niekada netaps superhitu. Bet tai nedidelei grupei atvirų žmonių „Instinkt“ suteiks keisto, nejaukaus ir net skausmingo malonumo, kurio niekas iš šiandienos popstarų nei suteikti, nei žadėti, kad suteiks, negali.

84/100 („Bandcamp“)