Hamburgo muzikos ir teatro aukštojoje mokykloje studijuojantys lietuviai nebenustemba išgirdę nepažįstamuosius kalbant lietuviškai: kad suskaičiuotum čia studijuojančius tautiečius, neužtektų ir abiejų rankų pirštų. Ir tikrai ne dėl to, kad čia lengva įstoti. Priešingai: dėl vienos vietos čia varžosi šimtai jaunuolių iš viso pasaulio. Lietuvių čia daug dėl paprastos priežasties – jie pasirodo esą geresni už konkurentus.

Tarp šių lietuvių – ir Gabrielė Vasiliauskaitė (operinis dainavimas), Akvilė Kalinaitė (kompozicija) ir Algirdas Šochas (smuikas). Savo įtemptoje darbotvarkėje radę laisvo laiko plyšį, studentai mielai pasidalijo mintimis apie tai, kodėl Lietuvoje puikiai įveikę pirmąjį mokslų etapą studijuoti vis dėlto veržiasi į užsienį. Prie šios nedidelės draugijos prisišliejo ir Justina Kirdeikytė (fortepijonas), kuri savo specialybės paslapčių mokosi kitoje Hamburgo muzikos kalvėje – Tarptautinėje Schnittke's akademijoje.

– Kiti veržiasi į tokias muzikos sostines kaip Londonas ar Milanas, o jūs pasirinkote Hamburgą. Kodėl?

A.Šochas (A.Š.): "Kiek buvau lankęsis Vokietijoje anksčiau, tiek žavėjausi vietine tvarka ir kokybe. Galėjau studijuoti ir Italijoje ar Nyderlanduose, tačiau mane labiau žavėjo vokiečių punktualumas ir tvarkingumas ne tik kasdienybėje, bet ir akademiniame gyvenime. Vokietija man patinka ir kaip šalis. Italai labai atsipūtę ir į viską labai laisvai žiūri. Rinkausi šalį jau galvodamas apie ateitį – čia ją matau geresnę. Palikdamas Lietuvą, žinojau, kad nenorėsiu grįžti. Dar labai svarbus argumentas, kodėl pasirinkau Hamburgą, – mano specialybės profesorius."

G.Vasiliauskaitė (G.V.): "Po operinio dainavimo bakalauro studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) norėjau studijuoti užsienyje, tik nežinojau kur. Kodėl vis dėlto pasirinkau Hamburgą? Ganėtinai arti nuo Vilniaus, čia nemokamos studijos, nemažai draugų studijavo. Be to, man pavyko i Hamburgą įstoti iš pirmo karto, kartu gavau ir stipendiją iš katalikiško fondo KAAD. Sukti galvą, kaip reikės pragyventi, irgi nereikėjo. Mėgaujuosi ramiu gyvenimu, nes neaišku, kada vėl taip ramiai gyvensiu, – reikės dirbti."

A.Kalinaitė (AK.): "O aš Hamburge pasilikau po "Erasmus" mainų programos. Kartą LMTA svečiavosi kompozitorius Peteris Michaelis Hamelis. O aš kaip tik svarsčiau, kur važiuoti pagal "Erasmus" programą. Pasitarusi su juo, nusprendžiau vykti į Hamburgą. Važiavau galvodama, kad liksiu tik pusmetį. Tačiau likau vasarai, susiradau darbą, paskui kitą... Likau metams išmokti kalbos. Ir tuomet padaviau dokumentus į Hamburgo muzikos ir teatro aukštąją mokyklą."

J. Kirdeikytė (J.K.): "Aš anksčiau visai nemaniau, kad gyvensiu užsienyje, buvau didelė Lietuvos patriotė. Besimokydama 12-oje klasėje aplankiau Hamburge gyvenančius draugus ir supratau, kad man tas miestas labai patinka. Atvažiavusi čia mokiausi vokiečių kalbos, dirbau visokiausius darbus ir sužinojau apie Tarptautinę Schnittke's akademiją. Išlaikiau stojamuosius egzaminus, sėkmingai patekau – ir esu labai laiminga.

– Hamburgo muzikos ir teatro akademijoje daug lietuvių studentų. Ar lengva į ją įstoti?

G.V.: "Tikrai ne. Labai daug stojančiųjų. Tarkime, tais metais, kai stojau aš, stojo apie 350, priėmė tik šešis, iš jų trys – lietuviai."

A.K.: "Vokiečių bėda tai, kad stodami į muzikos akademiją jie neturi teorinių žinių. Vokietijos muzikos mokyklų sistema to neužtikrina. Tai didelė spraga. Aš pati dirbu kaip muzikos mokytoja ir su tuo susiduriu. Be to, norint studijuoti muziką, geriausia jos mokytis nuo vaikystės. Aš muzikuoju nuo šešerių metų. Nori nenori pasieki tam tikrą lygį."

– Tad, jeigu Lietuvoje labai geras muzikinis parengimas, kodėl išvažiavote?

A.K.: "Mano specialybės dėstytojas – savo srities žvaigždė. Jis yra garsaus kompozitoriaus György Ligetti mokinys. G.Ligetti taip pat dirbo Hamburge ir čia liko labai daug jo mokinių, kurie įgytas žinias perduoda kitiems. Dėl to muzikos pasaulyje labai įprasta sakyti: "Aš mokausi pas to ir to mokinį." Arba galima išgirsti sakant: "Aš esu to ir to palikuonis." Gal skambai naiviai, bet yra logikos.

A.Š.: "Aš išvažiavau dėl galimybių. Kadangi Europos sienos atsivėrusios, nori nenori, pasirinkimas labai didelis. Jaunas žmogus tuo naudojasi. Gyvenimas juk duotas vieną kartą."
– Lietuvoje – per maža rinka, bet Vakaruose konkurencija juk dar didesnė.

A.Š.: "Manau, kad esame labiau užgrūdinti konkurencine prasme. Muzikine prasme parengti kur kas geriau."

A.K.: "Lietuvoje pagrindinis dalykas – muzikos pagrindai, tačiau per maža specialistų įvairovė. Hamburgo muzikos ir teatro aukštoji mokykla yra tarptautinė akademija. Čia vienas – ispanas, kitas – iš Brazilijos, trečias – dar iš kokios šalies."

J.K.: "Dar galima dėstytojų amžių paminėti. Lyginant su LMTA dėstytojais, jie yra labai jauni."

A.K.: "Atvažiavau būdama labai gerai pasirengusi iš muzikos teorijos, harmonijos – tai, kas yra svarbiausia būnant akademinės muzikos atstovu. Vis dėlto tik čia, Hamburge, atradau savo, kaip kompozitorės, mąstymą ir kryptį. Sunku pasakyti, gal, jei būčiau likusi Lietuvoje, man būtų tas pats nutikę. Lietuvoje jutau spaudimą, reikalavimą judėti jau nurodyta kryptimi. O čia gaunu palaikymą, man dažnai kartojama: būk kompozitorius, daryk tai, kas tau svarbiausia. Ir net nesvarbu, kokią tu muziką rašai. Jeigu tai esi tu, vadinasi, mes tau suteikiame teisingą išsilavinimą.

– Tai ir būtų Hamburgo muzikos akademijų privalumai?

J.K.: "Čia leidžia labiau atsiskleisti kaip asmenybei. Esame skatinami ieškoti savojo kelio. Lietuvoje spraudžia į rėmus, kad sektum kažkieno pėdomis, kad darytum, kaip turi būti."
A.Š.: "Aš dar paminėčiau žmogiškumą. Dėstytojai studentus vertina kaip asmenybę. Niekada tavęs neįžeis..."

A.K.: "Mano specialybės dėstytojas jau per pirmą mūsų paskaitą pasakė, kad visi vienas kitą tujina, nes visi yra kolegos. Iš pradžių buvo labai sunku tai padaryti: juk savo dėstytoją, savo srities žinovą, ne tik tujini, bet dar ir vardu vadini! O jis, mus sutikęs, visada pasiteirauja, kaip sekasi."

G.V.: "Aš didžiausią skirtumą, lyginant su Lietuva, labiausiai jaučiu, kad čia kur kas greičiau išryškėja mūsų išskirtiniai bruožai. Be to, mes čia supažindinami su didžiausiomis scenomis, su scenos grandais, su žmonėmis, kurie žino, kokių dainininkų šiuo metu reikia scenai, kokie režisierių reikalavimai tavo išvaizdai, kaip einant į peržiūras sudaryti tinkamą repertuarą."
– Šiandien jūs Hamburge, o kas esate savo svajonėse?

G.V.: "Norėčiau dirbti Europoje. Norėčiau, kad man pavyktų išlaikyti profesinius ryšius ir su Lietuva."

J.K.: "Gal kalbu per daug naiviai, bet aš savo ateities planus sieju tik su Hamburgu. Visai nenoriu iš jo išvažiuoti. Man visų pirma tai yra perspektyvų miestas. Kai daug žmonių, didelė ir paklausa."

– O Lietuvą savo ateities planuose matote?

A.Š.: "Ne, gyventi nenorėčiau, bet koncertuoti, rengti kultūrinius renginius – taip. Aš ir dabar kartkartėmis koncertuoju Lietuvoje. Lietuvos niekada neišsižadėsiu, nes ji – mano Tėvynė. O koncertuoti savo šalyje yra neapsakomas jausmas."

A.K.: "Lietuva? Būtinai! Be jokios abejonės. Mes Lietuvoje labai norime vytis Vakarus, o būnant Hamburge to jausmo nebelieka, nes čia ir yra Vakarai. Čia norisi ieškoti savo vietos po saule. Aš kaip kompozitorė nuolat galvoju, ką turėčiau daryti, kad būčiau gera kūrėja. Mene labai svarbus individualumas. Čia dėstytojams pavyksta labai gerai tai studentuose įžvelgti. Žinau, kad po dvejų metų į Lietuvą negrįšiu. Bet turiu tokią mažą vaikišką svajonę – turėti namą Lietuvos kaime, ten gyventi ir kurti."

A.Š.: "Lyginant Vokietijos muzikos mokyklos sistemą su Lietuvos, sunku surasti M.K.Čiurlionio menų gimnazijos analogą, nebent, jei būtų mokami labai dideli pinigai. Taigi šiuo atveju reikėtų Lietuvai padėkoti, kad parengia dainininkus visam pasauliui."