Neaiškiomis aplinkybėmis atrasti ir ilgą laiką buvę paslėpti rašytojo tekstai į viešąją erdvę sugrąžino tiek autoriaus kūrybą, tiek jo asmenybę. Vienas iš atrastųjų kūrinių – romanas „Karas“ – ką tik išleistas lietuviškai (vertė Stasė Banionytė-Gervienė, leidykla „Kitos knygos“).

L.-F. Céline’o (tikroji pavardė Destouches) romanas „Kelionė į nakties pakraštį“ (Prano Bieliausko verstas į lietuvių kalbą) priskiriamas XX a. pradžios literatūros kanonui. Knygoje „Karas“ jis vaizduojamas kaip mirtinas užkratas, kurio priešnuodžiu tampa seksualumas. Pirmuose knygos puslapiuose drauge su pagrindiniu veikėju – autoriaus alter ego – gulime tarp lavonų, jo ausis nuo kraujo prikepusi prie žemės, galva spengia nuo sprogimo garsų ir jis pats stebisi, kad jo sužeista ranka vis dar laikosi prie sumaitoto kūno. Netoliese dvi žiurkės, ieškodamos ėdesio, kuičiasi po lavono kuprinę. Kareivis, regis, visam laikui sugėręs pabūklų triukšmą, klajoja mirties lauke, beviltiškai ieškodamas draugiškų karių.

„Intensyviau nei „Kare“ Pirmojo pasaulinio karo baisumai niekada nebuvo apibūdinti, dėl to kiti garsūs apkasų aprašymai literatūroje atrodo per daug meniški ir per toli nuo realybės: Hemingway’us „Atsisveikinime su ginklais“ yra sąmoningai poetiškas; Remarque’as romane „Vakarų fronte nieko naujo“ – tyliai polemiškas“, – knygos apžvalgoje rašo „The New Yorker“ žurnalistas Adamas Gopnikas.

Vis dėlto, iš pradžių pašiurpinęs skaitytoją karo baisumais, didžiąją dalį romano L. F. Céline’as perkelia į karo ligoninę, kurioje gydomas ir pats protagonistas. Ten atsiduoda slaugytojos globai, susibičiuliauja su suteneriu Beberu ir patiria erotinių nuotykių, kurie padeda nugalėti tiesiai į akis pažvelgusios mirties siaubą. Romanas alsuoja seksualumu, kuris veikia kaip priešnuodis prieš mirtį ir fizines kančias.

Kartu su atrastais rankraščiais į viešąją erdvę sugrįžo ir klausimai apie prieštaringą rašytojo praeitį. Prieš Antrąjį pasaulinį karą L.-F. Céline’as rašė antisemitinius pamfletus, o karo metais bendradarbiavo su naciais.

Rankraščiai dingo 1944 m. Žinodamas, kad už kolaboravimą su naciais bus teisiamas, L.-F. Céline’as iš pradžių pabėgo į Vokietiją, paskui – į Daniją. Prancūzijoje jis buvo nuteistas už akių, tačiau vėliau rašytojas, kaip Pirmojo pasaulinio karo invalidas, buvo amnestuotas. Vis dėlto didžiausia rašytojo tragedija buvo ta, kad ankstesniame bute jis neberado rankraščių ir nusprendė, kad juos kažkas pavogė.

2020 m. rankraščius į dienos šviesą ištraukė teatro kritikas Jeanas-Pierre’as Thibaudat. Jis pateikė tokią istoriją: bute, kurį prieš pabėgdamas nuomojosi L.-F. Céline’as, apsigyvenęs generolo Charles’io de Gaulle’io bendražygis Yvonas Morandat aptiko jo rankraščius ir 1946 m. iš Monmartro parsigabeno į savo naują butą.

Praėjus 20 metų po rašytojo mirties su minėtu kritiku susisiekė viena iš jo dukterų ir papasakojo apie rankraščius. Kritikas sutiko juos perimti, tačiau jam buvo iškelta viena sąlyga – jis neturįs teisės jų atiduoti L.-F. Céline’o žmonai Lucette, nes ši galinti sunaikinti jos vyrą kompromituojančius antisemitinius tekstus. Kritikas žodį tesėjo ir apie saugomus rankraščius pranešė 2021 m. vasarą, jau mirus rašytojo našlei. „Gallimard“ leidykla, iki tol leidusi L.-F. Céline’o kūrinius, ėmėsi darbo ir 2022 m. išleido romaną „Karas“.