– Pasišnekėkime apie trumpųjų žinučių rašymą be lietuviškų rašmenų. Ar jūsų telefone yra visi lietuviški rašmenys? Kaip jūs pats rašote žinutes?

– Aš jau tokio amžiaus sulaukiau, kad mano telefonas yra geras, o geras telefonas reiškia, kad yra visi rašmenys, visos klaviatūros lietuviškos, todėl aš stengiuosi rašyti su visomis lietuviškomis raidėmis.

Apskritai man aiški ši tendencija, kad rašoma be diakritikų, kad pilna visokiausių trumpinių. Spaudoje net mačiau, kad Anglijoje vienas mokinys mokytojai parašė rašinį trumpiniais. Žinoma, tą rašinį įvertino neigiamai. Derėtų pasvarstyti, ar tikrai reikia neigiamai vertinti.

Gyva kalba graži tuo, kad ji turi krūvą atmainų. Petriukas su Jonuku šnekasi – viena kalbos atmaina. Staiga Petriukas su mamyte prabilo – antra kalbos atmaina. Kai jis atsakinėja mokytojai prieš klasę – dar viena kalbos atmaina. Mes sugebame junginėti kalbos kodus.

Tas žinučių rašymas greičiausiai radosi kaip dar viena kalbos atmaina. Jeigu ji egzistuoja kaip atmaina, savo vietoje, jeigu žmogus žino, kada parašyti su nosinėmis ir taškiukais, o kada galima ir šiaip sau ir skiria tai, tai kokios čia problemos? Čia nėra problemos.

– Jūs kalbėjote, kad tarsi yra kalbėjimo kodai. Esu kalbinusi mokytojų, kurie pastebi, kad mokinių tarpusavio bendravimo kodas ateina į mokyklą. Ypač, kai po vasaros atostogų vaikai rašo diktantus ar rašinius, jie dažnai parašo „š“ be varnelių, „ė“ be taškelių. Jiems tai tarsi normalu.

– Gal čia Švietimo ministerija ir teisi sakydama, kad atostogos per ilgos? Per tas atostogas pamiršta, ko mokėsi pavasarį. Aš čia juokauju.

Kalba yra mūsų visos tautos nuosavybė, kasdienybė, mūsų bendravimo įrankis.

Aš irgi dirbu su jaunimu. Štai, du naujausi mano pastebėjimai. Neseniai klausiausi studentų atstovybės susirinkimo. Studentai savo renginį daro, patys sau šneka, bet, žinoma, aplinka truputį viešesnė. Prie LRT pastato stovėdamas mačiau ateinančią grupelę mokinių, kurie irgi tarpusavyje šnekėjosi. Sau galvoju – reikės šnekėti, ką reikės pasakyti? Galvoju – išgirsiu kokią nesąmonę, iš karto pasakysiu. Na, negirdžiu.

Žinoma, yra savitų stiliaus ypatumu. Pavyzdžiui, vietoje „taip“ jie visi sako „jo“. Tai šnekamosios kalbos požymis. Žinoma, dabar paplito šnekamojoje kalboje toks labai, mano galva, idiotiškas tarimas: vietoje „norėjo“ sako „noreo“, vietoj „žinojo“ – „žinoo“. Yra toks dalykas, bet šnekamoji kalba visada skyrėsi nuo standartinės kalbos. Tas, kas sako „žiūreo“, „noreo“, ar jis rašo be „j“? Manau, kad jis parašo su „j“ – „norėjo“, „žiūrėjo“ ir šitoje vietoje klaidų nedaro.

– Ar nepastebite, kad tartis tampa tokia suvelta? Nėra pauzių, žodžiai visi sujungiami į vieną, ir intonacijos tarsi ateina iš anglų kalbos.

– Taip ir turi būti. Mūsų kalba – gyva ar mirusi? Nesikeičia lotynų kalba. Mirusi kalba iš esmės nesikeičia. Nesikeičia sanskritas, hetitų kalba. Gyva kalba keičiasi. Pasižiūrėkime į anglų kalbą. Visi nustemba išgirdę, kad lygiai prieš tūkstantį metų arba maždaug 1000-aisiais mūsų eros metais anglų kalboje buvo ir šokinėjantis kirtis, ir galūnių buvo daugiau, ir linksnių buvo. Dabar to nėra.

Gyva kalba per tūkstantį metų pasikeitė. Labiausiai ir greičiausiai keičiasi leksika. Į tai iš esmės dėmesio neverta kreipti. Leksikos problemos iš tikrųjų nėra. Taip, didesnės problemos yra fonetika, gramatika. Kad labai keistųsi gramatika, aš nematau, nes anglų kalba mažiau, man atrodo, paveiki nei buvo iki šiol rusų kalba. Rusų kalbos jaunimas, kaip žinoma, jau nebemoka. Tai suprantama. Gramatinės struktūros mūsų kalbos ir rusų panašesnės, todėl veikdavo labiau.

Kita vertus, fonetika. Nė 100 metų nepraėjo, kaip mes į lietuvių kalbą priėmėme „f“ garsą, „ch“ garsą, „h“ garsą. Jo iki tol nebuvo. Pažiūrėkite, ant senesnių paminklų parašyta „pundatorius“, močiutės šneka „pabrikas“, „kepyras“. Dar taip tebešneka tarmėse, nes seniau to garsi nebuvo, bet jis atsirado. Kas atsitiko? Nieko neatsitiko. Natūraliai truputį pasislinko kalba.

Profesorius Vytautas Vitkauskas, grįžęs iš Dzūkijos dar prieš mirtį džiaugėsi – „dvi bobi, vienas dancys“. Tai apie moteriškių gražumą ir amžių. „Dvi bobi“ – dviskaita, bet bendrinėje kalboje jos jau nebėra. Prisiminkime, kiek linksnių buvo. Inesyvas, iliatyvas, aliatyvas, adesyvas – keturi vietininkai. Šiandien jų nėra.

Žinoma, yra toks nedidukas prieštaravimas. Standartinė kalba yra norminama kalba. Normos mėgsta stabilumą. Stengiamės jį palaikyti. Natūrali kalba keliauja į priekį. Čia yra prieštaravimas. Reikia su protu ir laiku pakeisti tas standartinės kalbos normas. Lietuvoje per 30 metų tai padaroma kartą, šiek tiek pakoreguoja, todėl ir turime puikiausią Europoje, manau, rašybą – kaip girdime, taip ir rašome.

– Pašnekėkime apie jaunų žmonių kalbos raišką. Esu kalbinusi mokytojų. Jie nustebę, kad moksleiviai vis dėlto nemoka išreikšti savo minčių. Kai vyksta kalbėjimo įskaitos, pasirodo, kad tai jiems labai sudėtinga užduotis. Jie nepratę kalbėti. Ar universitetuose studentai pratinami kalbėti ar taip pat yra tik rašoma?

– Turime net rektoriaus įsakymą – viską egzaminuoti tik raštu. Kai kai kurie lituanistai ar anglistai pabando patikrinti tartį, tai daryti žodžiu, laikas nuo laiko kyla nesusipratimai, kodėl tai daroma ne raštu. Galbūt tai diktuoja objektyvi realybė – reikia tikrinti raštu, turėti dokumentus ir t. t.

Mano galva, pačiame klausime priežastis supainiota su pasekme. Mes dažnai šią kalbinę raišką, kurios, matome, stinga jaunimui, jie nesugeba rišliau sakinio suregzti, suverčiame kaip kalbos bėdą. Vis dėlto, mano galva, tai mažesnė kalbos bėda ir didesnė mąstymo bėda. Jie gyvena visiškai kitame pasaulyje.

Galime įvardinti kartas šimtmečiais. XV a. Lietuva buvo žodžio Lietuva. XIX–XX a. buvo knygos Lietuva, Bibliją turiu galvoje. Dabar Lietuvoje tauta yra vaizdo. Kai mokytojas – knygos, o mokinys – vaizdo kartos, natūralu, kad kažkas nesudera. Tai pati bendriausia priežastis.

Kita vertus, žiūrėkite į mokyklines programas ir klases. Jeigu ten sėdi 30 žmonių, pamokų mažai, tai iš kur jis išmoks kalbėti? Gal metodikos tų mokytojų blogos, aš nežinau. Jeigu mano auditorijoje sėdi 120 žmonių, tai pasikalbėti su kiekvienu yra nerealu, o norint, kad šnekamoji raiška būtų tokia, kokia turi būti, reikia šnekėti.

Jei nori mokėti važiuoti dviračiu, turi važiuoti, teorijos gali skaityti kiek nori. Tas pats ir su kalbėjimu. Jeigu žmogui pakanka to kalbėjimo kasdienoje, kasdieninėse užduotyse, darbuose, užduotis turėtų jis įveikti ir per tas įskaitas.

Čia susideda kelios problemos, pirma, mąstymas. Jis yra kitoks, kitokia karta. Aš nenoriu pasakyti, kad ji yra gera ar bloga. Dabar dažnai kelia klausimą – o, ši karta mažiau raštinga. Maždaug – ji nesuvaiko nosinės. Gali būti, bet močiutė rašydama diktantą arba kokį nors laiškelį vis tiek supainios kokią nors nosinę arba „-ei“ ir „-iai“ ir pan. Tas jos anūkėlis, kuris nemoka nosinių rašyti, puikiai moka paspausti spellingo mygtuką ir visas nosines jam surašys.

– Taip bus, jeigu rašys kompiuteryje. O jeigu rašys ranka, spellingo  niekas nepaspaus.

– Jūs pagalvokite, kada paskutinį kartą rašėte ranka. Man jau retai tenka tai daryti. Vėl kyla klausimas – čia gerai ar blogai. Sakė, kad plunksnos išnyks, prasidės spausdinta era ir žlugs kultūra. Paskui sakė, kai atsirado kinas, žlugs teatras.

Dabar bandome mąstyti – ranka nerašome, todėl bus blogai, dėl klaviatūros žlugs tas mūsų epistolinis natūralusis žanras. Tai, mano galva, yra eilinis paklydimas, kartojamas jau 2,5 tūkst. metų nuo Sokrato laikų, kai buvo sakoma, kad karta nevykusi, bloga, karta negerbia vyresniųjų ir t. t. Kiti laikai, kitos tradicijos, kiti papročiai.

– Gal tuomet reikėtų tą mūsų kalbą paprastinti ir išvengtume kai kurių problemų.

– Ne mūsų valioje yra kalbos paprastinimas. Kalba yra mūsų visos tautos nuosavybė, kasdienybė, mūsų bendravimo įrankis. Ji yra tokia, kokia yra. Kaip tai užrašyti – tai nėra kalba (čia galime nueiti iki tų „w“). Kaip tai užrašyti, galime diskutuoti. Čia aš nematau jokių problemų. Man atrodo, kad „sąla“, „bąla“, „šąlą“ yra archaizmas.

– Jūs pasakėte keturis, o jų reikia 17 vaikams iškalti.

– Vaikams – 17, o žodyne yra 50.

– Nerealu visus išmokti.

– Tai gal geriau imti ir nubraukti.

– Tai jūs neprieštarautumėte?

– Ne, gink, Dieve. Bet tai ne todėl, kad „imkime ir pritaikykime rašybą prie kažkieno palengvinimo“. Paprasčiausiai kalba truputį pasikeitusi.

Rašybos reformos turėtų būti suderintos su natūraliu kalbėjimu. Jos būtent šia kryptimi eina ir turi eiti natūraliai. Žiūrėkite, kiek buvo diskutuota dėl „spjauti“, „pjauti“, „bjaurus“. „J“ rašome ar nerašome? Galime pradėti diskusiją dėl „ieškoti“, „iešmas“, „ietis“. Turime tarti priekyje „j“, bet kažkodėl nerašome. Gal imkime ir užrašykime? Tada nereikės mokyti tų mokinių, kai matys „j“ užrašytą. „Jeznas“ yra užrašytas „j“ ir niekam dėl to nei blogai, nei gerai.

Tai susitarimo dalykai. Pagaliau „šąla“, „bąla“, „sąla“ yra istorinė gramatinė rašyba. Mūsų visa rašyba yra fonetinė – kaip girdime, taip rašome. Kai keičiasi „a“ ir „an“, pavyzdžiui „kąsti“ ir „kanda“, dar galima išvesti taisykles, kurios yra šiuolaikinėje kalboje, bet, pavyzdžiui, žodį „ąsotis“ išmokstame atmintinai – reikia rašyti su nosine, ir viskas. Galime ir neišmokti. Kas nuo to pasikeis?

– Tai nuo „ąžuolo“, „ąsočio“ galima nubraukti nosines?

– Žinoma, galima. Kas nuo to pasikeis? Yra tradicija. Kodėl anglai rašo „night“, nors galėtų parašyti „nait“? Kodėl prancūzai rašo „Peugeot“, nors galėtų parašyti „pežo“? Tai tradicija. Kiek tos tradicijos reikia laikytis ir kur ta tradicija, kokio senumo? Angliška, prancūziška tradicija yra viena. Lietuviškai tradicijai yra šimtas metų. Tai nėra labai sena tradicija, tai gal galima ką nors ir pareguliuoti.