Prano Domšaičio galerijoje iki rugsėjo 28-osios dar galime kartu su XIX amžiaus japonų dailės klasiku Hiroshige Ando pakeliauti ilguoju keliu nuo Edo (dab. Tokijas) iki Kioto: peizažinių graviūrų ciklas "53 Tokaido trakto stotys", eksponuojamas parodoje, yra iškalbingas tos kelionės dienoraštis, kupinas puikių gamtos ir nematytų buities vaizdų.

Tokaido keliu

H.Ando Tokaido keliu ėjo 1832-aisiais su oficialia delegacija, nešusia dovanas imperatoriui. Tokaido traktas, užbaigtas 1608-aisiais, buvo apie 490 kilometrų ilgio kelias, jungęs šiogūnato (karinė feodalinė valdymo sistema) sostinę Edą su imperatoriaus sostine Kiotu. Paprastai šį kelią, vingiuojantį per kalnus, miškus, sraunias upes, kaimus ir miestelius keliauninkai įveikdavo per 14 dienų. Šiandien greitasis traukinys, riedantis beveik buvusio trakto maršrutu, iš Tokijo iki Kiotą nuvyksta per dvi valandas 20 minučių.

Nors kelionė Tokaido traktu buvo varginanti, jos metu H.Ando nuolat eskizavo, o grįžęs į Edą, sukūrė monumentalų 54 spalvotų medžio graviūrų (visos 53 kelio stotys ir vienas įvadinis kūrinys) ciklą, kuris turėjo nepaprastą pasisekimą tuometinėje Japonijoje. Jis iki šiol yra vertinamas kaip vienas ryškiausių peizažinės grafikos kūrinių, ne tik fiksuojantis išraiškingus gamtos vaizdus, bet ir pasižymėjęs daugybe meninių naujovių, sulaukęs pasekėjų ir, be abejonės, mėgdžiotojų.

Masinis, bet aukšto lygio

Medžio graviūros Japonijoje žinomos jau nuo IX amžiaus, kai budistai vienuoliai šia technika, dar vadinama ksilografija, pradėjo dauginti religinius tekstus. Tačiau savarankiška ir nepaprastai populiaria dailės rūšimi medžio graviūra (ukiyo-e) tapo nuo XVII amžiaus. Palyginti su aristokratiškąja tapyba ant popieriaus ir šilko, graviūros buvo demokratiški, labai pigūs, taigi prieinami platiesiems gyventojų sluoksniams dailės kūriniai, juolab sukurti talentingų dailininkų.

Ukiyo-e tapo masiniu, bet aukšto lygio menu. Spalvotos medžio graviūros, vaizduojančios garsias gražuoles geišas, narsius sumi kovotojus, kabuki teatro personažus, aktorius, samurajus greitai plito ir savo reikšme kasdieniniame japonų gyvenime prilygo pačiam kabuki teatrui, arbatos gėrimo ceremonijai, ikebanai ir kitoms tradicinėms sritims. Populiarūs buvo ir istoriniai mitologiniai siužetai bei kasdienio gyvenimo scenos – kurtizanių kvartalai, miestų vaizdai. Graviūromis buvo iliustruojamos knygos, kalendoriai, kuriami atvirukai, teatro ir populiarių arbatos namų afišos ir kt. Teigiama, kad Edo mieste graviūras kūrė 100 dailininkų, o jomis prekiavo per 300 parduotuvių.

Graviūrą kurdavo trise

Nors šiandieną žavimės japonų graviūrų kūrėjais, jų darbų kompozicijų, linijų, spalvų subtilybėmis, anais laikais jie nebuvo išskiriami iš kitų amatininkų cechų. Galbūt tai lėmė graviūros kūrimo procesas, kuriame dalyvaudavo mažiausiai trys asmenys. Dailininkas eskizavo ir kūrė piešinį, raižytojas tiksliai raižė jį medžio lentoje. Po to darbo imdavosi spaudėjas, kuris nesinaudojo spausdinimo presu, tik specialiu įrankiu trynė popieriaus lapą, uždėtą ant dažais padengtos išraižytos lentos.

Spalvotiems raižiniams reikėjo išraižyti tiek identiškų lentų, kiek spalvų (o japoniškos graviūros atveju – atspalvių) buvo numatęs dailininkas. Sunku įsivaizduoti, bet kartais vienai graviūrai prireikdavo iki 50 parengtų klišių.

Spaudėjo laukė labai atsakingas darbas – visi nuo keliolikos lentų ant vieno popieriaus lapo daromi spaudai turėjo idealiai sutapti! Žinoma, broko pasitaikydavo. Netinkami atspaudai buvo panaudojami kaip pakavimo medžiaga į Europą eksportuojamam porcelianui. Taip netikėtai japonų grafika buvo atrasta XIX amžiaus vidurio Europoje ir išpopuliarinta dailininkų impresionistų.

Paskutinis mohikanas

Spalvotos graviūros srityje XVII–XIX amžiais darbavosi daug žymių Japonijos dailininkų. H.Ando (1797–1858) yra paskutinis japonų spalvotos grafikos mokyklos atstovas. Jis dažniausiai minimas greta ukiyo-e pradininkų Matabei ir Moronobu bei jos ryškiausių atstovų – Utamaro, garsėjusio gražuolių portretais, ir Hokusajaus, nuostabaus Fudzijamos kalno dainiaus.

Nuo vaikystės išryškėję neeiliniai gabumai piešimui našlaitį vaiką pastūmėjo mokytis dailės. Jis gilinosi į kinų peizažo tapybą, studijavo tradicinės japonų tapybos ir grafikos meistrų kūrybą. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu H.Ando kūrė gražuolių, aktorių ir deivių portretus, tačiau vėliau savo talentą paskyrė peizažo žanrui.

Fiksuodamas kelionės Tokaido trakto keliu sustojimus ir pamatytus vaizdus, H.Ando graviūrose subtiliai ir meistriškai perteikė Japonijos gamtą – rūke dunksančius kalnus, kalnų ežerus ir sraunias upes, vešlią augmeniją, jūros panoramas.

Graviūrų ciklui "53 Tokaido trakto stotys" būdinga minkšta kontūrinė linija, spalvingumas, ypač žavi netikėti kompoziciniai rakursai. Vaizdai, pamatyti iš aukštai, iš didelio atstumo, atsiveria lyg visa apimančios pasaulio panoramos. Norėdamas kuo subtiliau perteikti gamtos nuotaikas, lietų, rūką, sniegą, H.Ando pasitelkė nuolat kintantį apšvietimą. Peizažų fone daugybė veikiančių, dirbančių, keliaujančių žmonių figūrėlių, kurios suteikia peizažams dinamiškumo.

Ciklo peržiūra parodoje reikalauja laiko vaizdams tyrinėti, bet malonumas, kurį žiūrovas patiria kelionės metu kartu su dailininku, yra to vertas.

Mūsų neturėtų stebinti, kad parodoje matome ne originalias graviūras, o tiksliai originalų spalvas atkuriančias faksimiles. Labai retai kuri šalis ryžtasi gabenti į tolimas parodas trapius, ant plono popieriaus atspaustus, specialaus tausojančio apšvietimo reikalaujančius originalus. Graviūrų parodą parengė Japonijos ambasada, siekdama populiarinti Lietuvoje tekančios saulės šalies kultūrą.