„Operos fantomas“ – didingai knarkiantis spektaklis

Jėpppp... Puošnios dekoracijos, pritrenkiantys kostiumai, liepsningos dainos, auksu žibantys sietynai. Raudona rožė, iškilmingai simbolizuojanti neišsipildžiusią gražuolės ir pabaisos meilės istoriją.

Londono filmavimo aikštelės, dvelkiančios kraupiai pagarbia senove. Košmariškos kapinaitės ir nuo stogo į žvaigždes kylanti kamera, apraudanti nelaimingą operos genijų. Titulinė daina, sumaišiusi klasikinę ariją ir sunkųjį roką. Klaidūs tuneliai ir špagų žvangesys, gudriai baltai juodi epizodai, įkūnijantys karietos vienatvę... Maždaug tiek lieka iš talentingo kino dieduko ir garsiojo miuziklų tėtuko pastangų įkopti į šedevro aukštumas. Turėjo būti šedevras. Labai tikėjosi, labai norėjosi, deja, toli iki „Čikagos“, o „Mulen Ružas“ - nepasiekiamas kaip kosmosas.

Atrodo, medžiaga šauni, naujieji aktoriai – puikūs, atmosfera pritvinkusi sėkmės, tačiau jau nuo pirmųjų kadrų kažkas nevažiuoja. Kažkas nevyksta. Veiksmas tempiasi kaip strėlė, bet taip ir nepabėga nuo lanko.

Režisierius Džoelis Šumaheris, kurio du ankstesni darbai „Taikinys telefono tinkle“ bei „Veronika Gerin“ tapo tikrais kino įvykiais, šįkart per žemai nusilenkė kompozitoriaus Endriu Loido Vėberio klasikai. „Operos fantomas“ persisunkė teatrališkumu ir pamiršo apie tai, jog kine būtina improvizacija, žaidimas.

O miuziklas negali išskleisti sparnų, jei komanda nešėlioja, nepasiduoda svaiguliui. Juostos pradžia užpuolė tuo, kuo keisčiausia patikėti paprastam muzikos gerbėjui – miuziklas gali būti nuobodus? Pasirodo, gali, kai kinas virsta tiesiog naujamečiu kaukių baliumi.

Ilgi filmavimo planai, statiškas kameros judėjimas, kažkur toli dainuojanti dieviškoji Emi Rosum, didžiausias filmo atradimas, kurią norisi ekrane matyti vėl ir vėl. O matai turėklus, sietynus, dekoratyvias medžių šakas.

Galbūt čia toks klasikinis sumanymas. Galbūt. Bet po gaivališkai sumontuoto „Mulen Ružo“ toks akivaizdus vaizdų lėtumas ima erzinti. Šokėjai irgi truputėlį primigę, tarsi nuo šventinių stalų pakilę.

Prabėgus pirmai valandai žybteli meilės trikampio intriga, tačiau iš dviejų konkuruojančių dėl Kristinos širdies vyriškių tik Fantomą vaidinantis Batleris atiduoda visas jėgas. Raulis tiesiog prajoja arkliu ir špagą pažvangina. Fantomo ir Kristinos duetai filmą uždega, visi kiti – vėl migdo. Nes didybė aklinai užgožia gyvybę ir filmas lieka kaip mieganti gražuolė. Žiūrėk, bet neliesk.

Ne itin pasiteisina ir tie išblukę sugrįžimai į retro nuotraukos vaizdus. Tiesiog stabdo tai, kas jau prasideda. Pagalvoji – tuoj tuoj siužetas ims skristi kaip ant sparnų, kai tie sparnai nukerpami kokios nereikšmingai ištaigingos ponios baline suknele. Ir jauties ne kaip kino teatre, o muzikiniame teatre, kur neįmanomas montažas bei trumpesnis kadras. Kur net 60 milijonų dolerių biudžetas (būtent tiek atsiėjo „Operos fantomo“ grožybės) neleidžia staiga iš arti pritraukti judesio ar žvilgsnio. Į viską režisierius žvelgia ne iš kino salės, o iš teatro balkono.

Be abejo, kai dievini miuziklą ir skradžiai veriantį Emės balsą, negali nevirptelėti, nekrustelėti, nemirktelėti. Bet kai kino asas tavo kantrybę bando meksikietiško muilo rože ar žvake, nusišypsai labiau, nei kai tave atseit kandžiais dialogais bando linksminti storos damos ar ūsuoti ponai. Keista, bet kai tą patį tokie patys ponai ir damos darė „Mulen Ruže“, kvatojaisi susiėmęs už pilvo.

Nes anas kino miuziklas buvo gyvas, kupinas gilaus sąmojo ir dar gilesnės meilės. Šitas tiesiog gražus. Ir neišbaigtas. Nes pabaigoje norisi kažko stipresnio nei veidrodžių daužymas. Kažko tokio, kas priverstų širdį nors akimirkai įtrūkti patikėjus, kad šis sapnas gali būti tikras.