– Kaip norėtumėt save, savo šeimą pristatyti kauniečiams?

– Kad aš visai Lietuvos publikai save pristatau vienodai, nesvarbu – kauniečiai, vilniečiai, klaipėdiečiai ar marijampoliečiai būtų! Su visais vienodai bendrauju. Esu Rafailas, dainininkas. Su žmona Diana esame pažįstami dar nuo Muzikos ir teatro akademijos laikų: drauge studijavome. Tik ji – fortepijoną, aš – vokalą. Ne iš karto vienas kitą suradome. Turėjo praeiti laiko, kad jausmai išsigrynintų. Šiuo metu žmona dirba pagal kitą įgytą specialybę, ji – optometrijos specialistė, tikrina žmonėms regėjimą. Dukrytės – šešerių Rachelė ir ketverių Lėja – lanko darželį.

– Ar pastebėjot, kad jau vasara? Turiu omeny atšilimą platesniu kontekstu – tiek meno profesijos žmonių grįžimą į įprastus darbus, tiek ir dosnią šilumos bangą atostogautojams…

– Jūs teisi – dabar labai smagus atšilimas visur. Ir darbų daug, ir šilumos. Labai džiaugiuosi pasikiepijęs antru skiepu ir manau, kad ta greita vakcinacija, vykstanti šalyje, pasaulyje – mūsų visų pergalė prieš koronavirusą.

Visai neseniai grįžau iš Kopenhagos, kur drauge su kolega pianistu dalyvavome žydų kultūros festivalyje. Atidarėme jį Kopenhagos choralinėje sinagogoje. Dar vienas smagus projektas su kitais menininkais – Lietuvos mažesnių miestelių sinagogų atgaivinimas naujam kultūriniam gyvenimui. Tikrai gera matyti, kaip provincijose buvę apleisti sinagogų pastatai pamažu restauruojami ir prikeliami tarnystei žmonėms. Jų kultūriniams poreikiams. Turiu omeny Kėdainių, Joniškio, Alytaus sinagogas ir jų kompleksus.

Smagu, kad atsirado ir nemažai privačių renginių, o liepą kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolektyvu ruošiame Richardo Vagnerio operą "Skrajojantis olandas", kurioje atliksiu Vairininko vaidmenį. Opera vyks laivų statykloje – ant marių kranto stovinčios gigantiškos, šešiaaukščiam namui prilygstančios metalo konstrukcijos, dar vadinamos Didžiuoju elingu. Žodžiu, viskas grįžta į senas vėžes – tik spėk suktis.

– Džiugu girdėti, kad po užsitęsusio štilio – pasirodymų gausa ir netgi gastrolės… Sakykite, ar per karantiną įpratus gyventi lėčiau, o šiuo metu ir vėl stačia galvą neriant į darbus, sąžinė nekraujuoja – kad šeimai ir vėl, deja, teks skirti mažiau laiko?

– Kažkaip ir iki karantino stengiausi viską suderinti. Kas šeimos – šeimai, kas buities – buičiai, o kas darbo – darbui. Vis tiek lieka dienų, kai leidžiame laiką visi drauge.

Tarpusavio santykiai panašūs į psichologinį romaną, kuriame nemažai ir sudėtingų momentų.

– O ką labiausiai mėgstate veikti su šeima?

– Oi, tai labai įvairu… Turime gražų kiemą, kuriame visada yra, ką veikti, kokius darbus dirbti. Vasarą dažniausiai leidžiame laiką lauke. Jei nusprendžiame kažkur važiuoti, mėgstame aplankyti įvairius pažintinius takus. Aplink Vilnių jų nemažai. Daug jų esame dar prieš karantinus aplankę.

– Kiek metų juodu su žmona Diana esate kartu? Poetiškai kalbant, ar tikite likimu? Ar vadinate save to paties obuolio skirtingomis puselėmis?

– Mūsų su Diana pažinties gal taip nemistifikuočiau. Drauge gyvename aštuonerius metus, septynerius metus jau esame vedę. Mano galva, tos puselės pradžioje tikrai būna skirtingos. Tai ir yra didžiausias stebuklas, kai per visą tą laiką – ilgus vedybinio gyvenimo metus – du skirtingi žmonės pamažu tampa vieniu. Ir jei man kas bandytų atvirkščiai įrodyti, kad tos puselės jau iš pradžių vieną obuolį sudaro – tikrai nesutikčiau. Obuolys pasidaro tik abiejų pusių pastangomis. O jei viena nenori, nesistengia sulipti – tuomet viskas veltui. Bet kokie santykiai – tarp šeimos narių, darbo kolegų, draugų – pirmiasia reikalauja didelio darbo su pačiu savimi.

Atvirai: „Nė vie­nas iš mū­sų ne­gi­mė­me jau mo­kė­da­mi bū­ti tė­vais. Todėl vi­si nuo­lat to mo­ko­mės ir jei esa­me ge­ri mo­ki­niai, ga­liau­siai tėvys­tė mus pra­tur­ti­na“, – svars­to R.Kar­pis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Sakyčiau, kad santuokoje yra skirtingi etapai. Iš pradžių bandai valdytis, kad koks nereikalingas, įžeidus žodis neišsprūstų. Vėliau net ir tą žodį išgirdęs jau nebepriimi jo už gryną pinigą – supranti, kad gal tie žodžiai neturi jokio pikto pagrindo, tad ilgainiui nustoji kreipti į juos dėmesį.

Šeimose mes privalome dirbti ir savo santykius šlifuoti. Nes kitaip kalba apie tas dvi puseles, netikėtai viena kitą suradusias, bus daugiau apsimestinis reikalas. Grožinė literatūra. O tarpusavio santykiai jau kur kas įdomiau. Tai panašu į psichologinį romaną, kuriame nemažai ir sudėtingų momentų.

– Ar galėčiau daryti prielaidą, kad jums su žmona, kaip dviejų skirtingų kultūrų – žydiškos ir lietuviškos – atstovams, buvo sunkiau į tą vieną obuolį sulipti?

– Dėl kultūrinių skirtumų? Oi ne, tikrai ne. Dabar jūs mąstote kažkokiais stereotipais. Patikėkite, aš tikrai nejaučiu jokio skirtumo tarp savo išsiauklėjimo ir žmonos. Juk gimiau Lietuvoje, mokiausi lietuviškoje mokykloje. Mes abu esame tos pačios visuomenės dalis, jos atspindžiai.

Galbūt šitaip kalbu, nes negyvenau religingoje šeimoje ir mano tėvai buvo tokie patys Lietuvos piliečiai, kaip ir Dianos tėvai. Jie dirbo tokius pačius darbus, kaip ir visi žmonės. Mama buvo bibliotekininkė, tėtis – gamyklos darbuotojas.

Tautybė tikrai nėra pagrindas galvoti, kad žydui ir lietuvaitei būtų sunkiau vienoje šeimoje sutarti. Man niekada niekas neįrodys, kad aš kažkodėl esu kažkuo kitoks. Galbūt čia ir yra dalis tiesos, bet mano šaknys liudija apie ilgametį gyvenimą Lietuvoje. Todėl nemanau, kad turiu kažkam įrodinėti savo meilę šitam kraštui. Čia aš gimiau, ir tuo viskas pasakyta.

– Ir čia gimė juodviejų su Diana vaikai… Yra toks gražus, prasmingas posakis, kad tėvai auga drauge su savo vaikais. Ar sutinkate su šia mintimi?

– Taip, besąlygiškai. Nors mano ūgis, susilaukus mergaičių, ir nepasikeitė – kaip buvau 1,58 cm, taip ir likau.

Kartais, ugdydami vaikus, mes kažko nesuvokiame, o kartais įtaką daro naujos patirtys. Tuomet atsiranda ir naujų užduočių. Nė vienas iš mūsų juk negimėme iš anksto mokėdami būti tėvais. Todėl visi nuolat mokomės ir jei esame geri mokiniai, galiausiai tėvystė mus praturtina. Vaikai vis kažką naujo sužino, o mes tas jų naujienas galbūt pamatome kitu kampu. Pažvelgti į pasaulį vaiko akimis man iki šiol yra labai įdomu.

– Kažkada esate pusiau juokais, o gal visai rimtai prasitaręs, kad norite didelės šeimos – penkių mergaičių. Ar vis dar puoselėjate tą mintį?

– Šis mano posakis – daugiau juokas, žaidimas. Kažkada taip pasakiau, mintyse turėdamas labai įdomų ir gražų Pienininko personažą iš žydų rašytojo Šolomo Aleichemo apysakos. Pagal ją pastatytas labai gražus miuziklas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kuris vadinasi "Smuikininkas ant stogo". Tai štai – pagrindinis šio miuziklo personažas turėjo penkias dukteris. Kiekvieną mergaitę – vis su sava istorija, gyvenimo išmintimi. Galbūt ir aš juokaudamas šiuo posakiu bandau apeliuoti į tą personažą.

O berniukas? Jis tikrai paįvairintų mūsų moterišką šeimos kolektyvą. Bet rimtai apie jį vėlgi negalvoju: tik džiaugiuosi, kad mano šeimoje auga ne vienas vaikas. Pats buvau vienturtis, tad savo metu teko ir  patirties, kaip skaudu vienam atsisveikinti su abiem tėvais… Manau, jei vaikas auga ne vienas, jis turi platesnę gyvenimo pažinimo mokyklą ir nuo pat pradžių gauna didesnę dalelę sociumo, galėdamas iki soties bendrauti su savo broliais, seserimis.

Ir kai ateina laikas atsiveikinti su tėvais, tai tampa jau ne vieno žmogaus skausmu, o visos šeimos. Viliuosi, kad tuomet gal ne taip skauda... Labai išgyvenau, kai mirė mama. Jaučiausi be galo vienišas. Išėjus tėčiui, irgi kentėjau, bet vienišas jau nebesijaučiau – turėjau savo šeimą.

– Ar girdėjote tokį stereotipą apie menininkus, kad buityje esą jie visiškai išplaukę? Jei tai tiesa, kaip jums pavyksta parplaukti namo ir vykdyti kasdienes vyro, tėvo pareigas?

– Planavimas padeda. Nes be plano, hmm, nežinau… Dabar po tų visų karantinų išties sunkiau darbus planuotis, į senas vėžes grįžti. Labiausiai, ko man šiuo metu trūksta, tai kalendoriaus. Visada buvau įpratęs, kad pagrindinis gruodžio mėnesio pirkinys turi būti ateinančių metų kalendorius. O šiais metais aš jį kažkaip pražiopsojau… Nespėjau nusipirkti laiku. Todėl savo darbus žymiuosi jau kitoje užrašų knygutėje ir nuolat bijau, kad ko nepamirščiau.

Galbūt save priskirčiau prie tų labiau išplaukusių, bet norėčiau toks nebūti. Meniški žmonės dažnai užsisvajoja ir kažką pamiršta, bet muzikanto profesija iš esmės – labai tiksli ir daug ką bendro turinti su matematika.

– Tęsiant kalbą apie kasdienę buitį, kokios jūsų pareigos šeimoje, namuose?

– Nesakyčiau, kad mes su Diana turime kažkokias skirtingas pareigas. Nėra tokių darbų, kuriuos daryčiau tik aš. Galbūt tikrai yra tokių, kuriuos atlieka tik žmona. Jai dažniau pavyksta nepamiršti tam tikrų pareigų… Aš kartais sugebėdavau pamiršti, kad vaikui reikia muzikos pamokėlę per "Zoom" įjungti.

Ant ratų: ach, tos di­džio­sios sos­ti­nės spūstys… Kol nu­ve­ši Ra­che­lę su Lė­ja į dar­že­lį, ga­li spė­ti ir vos ne visą sa­vo gy­ve­ni­mą iš­pa­sa­ko­ti. / Asmeninio archyvo nuotr.

Mums smagu dalytis pareigomis. Vieną dieną mergaites migdau, maudau aš, o kitą dieną – žmona. Priklausomai nuo užimtumo. Tas pats ir dėl nuvežimo į darželį. Arba maisto gaminimo. Jei yra noro ir laiko, galiu gaminti aš. Nenoriu įžeisti savo draugų, kurie nevalgo mėsos, bet iš jos gimsta mano gardžiausi patiekalai. Mano vaikystės šeimoje košerinio maisto tradicijos nebuvo, bet taisykles žinau visas. Vis dėlto, reikia pripažinti, šeimai dažniau valgyti gamina žmona, nes seniau – dar ne koronos laikais – po spektaklių grįždavau vėlai ir nebelabai ką spėdavau.

– Jūsų šeimoje susipina lietuviškos ir žydiškos tradicijos. Kurios šiuo metu labiau ima viršų? Kokias šventes namuose švenčiate, pagal kokias tradicijas maitinatės?

– Mes švenčiame visas šventes. Dėl to išties labai džiugu. Tiesą pasakius, mano tėvų šeimoje nebuvo daug švenčių. Nors abu tėvai buvo žydai, tačiau tradicines šventes tik kukliai paminėdavo. Žydiškąsias dažniausiai švęsdavau Žydų bendruomenės jaunimo klube. O per lietuviškas katalikiškas šventes – Velykas, Kalėdas – visuomet prie stalo sėsdavau pas artimiausius savo draugus.

Tad savo šeimoje mes švenčiame visas šventes – tiek katalikiškas, tiek ir žydiškas. Pastarųjų minėjimas atsirado tik tuomet, kai vedžiau. Žmona išreiškė norą susipažinti su žydiškomis tradicijomis, jų reikšme. Kadangi visas šventes žinojau, teliko perkelti jas į savo namus.

– Kažkada esate išsitaręs, kad norite leisti savo mergaites į žydišką mokyklą. Gal turite planų kada nors apsigyventi Izraelyje?

– Jei atvirai, kol kas neįsivaizduoju savo šeimos gyvenimo kažkur kitur. O mokymasis žydų mokykloje – nieko nuostabaus. Tai tiesiog gera gimnazija su stipriu pedagogų kolektyvu. Čia pamokos dėstomos lietuvių kalba, bet papildomai mokoma hebrajų kalbos, žydų tautos istorijos ir kultūros. Joje žydų vaikai sudaro maždaug 70 proc., o drauge su jais mokosi ir vaikai, kurių tėvai pasirenką šios mokyklos programą. Beje, kadaise Lietuvoje žydiškų mokyklų ir gimnazijų buvo labai daug. Mano tėčio mama dar tarpukariu Kaune baigė žydų gimnaziją su dėstomąja hebrajų kalba, o mamos tėtis mokėsi žydų Amatininkų darbo draugijos (ORT) amatų mokykloje. Tuomet vienose žydų mokyklose pamokos vykdavo jidiš kalba, o kitose – hebrajų. Taip pat buvo žydų gimnazijų, kuriose dėstomoji kalba buvo lietuvių.

– Kadangi jau prašnekome apie mokyklą, grįžkime trumpam į jūsų mokyklinius laikus. Ar pavardė Karpis nebuvo pretekstas prisegti jums kokią šmaikščią pravardę? Ar ji nekėlė nepatogumų tarp bendraamžių?

– Mokykloje jaučiausi kuo puikiausiai. Gal dėl to, kad dalis darželio draugų irgi lankė tą pačią mokyklą. Su keliais iš jų iki šiol gražiai bendraujame.

O dėl kitų dalykų buvo visko… Bet dėl pavardės tikrai niekam neužkliūdavau. Sykį, pamenu, kažkoks sujudimas dėl mano tautybės vyko, bet klasiokai taip greitai viską man už akių išsprendė, kad aš pats nieko nepajutau. Išties puikią klasę ir draugus turėjau. Vis dar turiu, branginu.

– Senovėje Žemės paviršius buvo vaizduojamas kaip išgaubtas diskas, kurį laiko trys drambliai, stovintys ant plaukiančio vėžlio. O jei tie drambliai ir vėžlys būtų pamatinės jūsų šeimos vertybės, ant kurių stovėtų jūsų šeimos žemė?

– Tuomet tos vertybės būtų… pagarba, savitarpio supratimas, meilė žmogui ir meilė savo valstybei.

– Lietuvių liaudies patarlė sako, kad nėra šeimos be dūmų. Ar galite paatvirauti, dėl ko dažniausiai dūmija jūsų namų kaminas?

– Pastaruoju metu lyg ir nedūmija. Bet buitis – jau toks dalykas, kuris, manau, yra visų šeimų didžiausias dūmų leidėjas. Kad to nenutiktų, turbūt reikia atrasti, išmokti skirti laiko ir sau. Kai šitą dalyką supranti, tą išmetamų dūmų kiekį jau gali bent kažkiek reguliuoti.

– Laimingos šeimos receptas pagal R.Karpį?

– Gerbkite savo šeimos narius lygiai taip, kaip gerbiate patys save. Nuoširdžiai. Be jokio gudravimo.

Trumpas tėčio testas

Mėgstamiausia vaikų plokštelė? "Mamulė MŪ" ir "Tele bim bam".

Animacinis filmukas? Mergaitės pamišusios dėl Kakės Makės, kiaulytės Pepos, Berio ir sraigės Dolitos.

Mylimiausias žaidimas? UNO.

Valgis? Mergaitės labai mėgsta kiaušinienę su macais. Ji ir mano vaikystės mėgstamiausias patiekalas, gamintas močiutės.

Vieta, kur smagiausia būti? Namai.

Ritualas prieš naktį? Vonia ir knygutė. Šešiametė Rachelė jau skaito pati, o jaunėlė Lėja labai mėgsta vartyti knygą "Ką žmonės dirba visą dieną?"