Į spektaklį eita su dideliu nekantrumu, tikėtasi išvysti daug įspūdingų atradimų: juk ne kasdien lietuviai teatro menininkai dirba kartu su užsieniečiais, o dar iš Japonijos! O ir Kauno teatras jau senokai buvo nustebinęs aukšto meninio lygio kūriniais. Tad buvo vilties, kad po ilgo badavimo pavyks bent kažkiek numalšinti šį alkio jausmą. Juolab kad ir puikiai buvo padirbėta su renginio reklama.

Labai norėtųsi apie šį kūrinį kalbėti vien tik teigiamai, tačiau tai būtų melas. Yra kaip yra – darbo įdėta tikrai nemažai, tačiau rezultatas nestebina, nuvilia... Ir vėl dar vienas paminklinis scenos kūrinys lietuviškoje teatro padangėje. Belieka mūsų kūrėjų paklausti, kodėl taip yra? Kodėl scenoje bijoma būti savimi, kalbėti nuoširdžiai, šiuolaikiškai, giliai, atrandant kažką naujo, originalaus? Ar atsakymo reikia ieškoti netalentingume, nusivylime, finansiniuose reikaluose ar dar kur kitur?

Teatro kūrėjų siekis sukurti kūrinį, kuriame būtų parodytas Ch. Sugiharos žygdarbis išgelbėjant tūkstančius gyvybių, jo žmogiškumas, jo Japonijos samprata, jo draugystė su Lietuva – taurus ir sveikintinas. Kai kas turbūt apskritai net nežino, kas gi buvo tas Ch. Sugihara, kad jis 1939–1940 m. Kaune žydams išrašinėjo gyvenimo vizas į Japoniją. Vertinant iš šios pozicijos – siekiant paminėti šį žmogų, priminti apie jį jaunajai kartai, pastatyti jam sceninį paminklą – rezultatas pasiektas. Vertinant iš meninės pusės, taip nėra.

Kūrinio dramaturginis pagrindas yra pati silpniausia kūrinio vieta. Veiksmas „statiškas“, kalbama skurdžia simbolių kalba, valdžia suteikiama verbaliniam žodžiui, nėra stiprios įtampos, VDU aktorystę studijuojančių studentų vaidyba atrodo apribota, suvaržyta. Apskritai viskas užčiuopiama gana paviršutiniškai.

Kyla klausimas, kas yra būdinga prisiminimams? Ar jie būtų geri, ar blogi, pirmiausia tokie ypatingi prisiminimai kaip šis yra itin emocionalūs, gyvi. Tenka prisiminti Winstono Churchillio žodžius: „Kad uždegtum, visų pirma pats turi degti tuo jausmu. Kad pravirkdytum, visų pirma ašaros turi tekėti pačiam. Kad įtikintum, visų pirma pats turi tikėti.“ Būtent viso šito ir pritrūksta „Sakurų prisiminimuose“. Sakuros pražįsta, prisiminimai – ne.

Kūrinyje vaizduojami du laikotarpiai – Ch. Sugiharos viešnagės Lietuvoje momentas ir šiandiena, kai prie Neries pražydus sakuroms apie herojaus žygdarbį kalbasi senelis ir anūkas. Pagrindinio veikėjo partiją atlieka tenoras Rafailas Karpis. Scenoje vaizduojama, kaip jis atkeliauja į Lietuvą, kaip jį sveikina žmonės, kaip jis užmezga bičiulystę su mūsų šalies gamta, istorija, kultūra – jis kalbasi su Stelmužės ąžuolu, kunigaikščiu Kęstučiu, Kristijonu Donelaičiu. Jis susitinka su Amžinąja Japonija (Giedrė Žaliauskaitė) ir Japonijos šešėliu (Ieva Savickaitė). Šiandienai atstovauja Senelis (Vladimiras Prudnikovas, bosas) ir Vaikas (Gunta Gelgotė, sopranas).

Nors ir matyti, kad į Ch. Sugiharos personažą įdirbio įdėta daug, R.Karpiui nepavyksta atverti šios asmenybės charakterio. Jis lieka sustabarėjęs, tarytum scenoje jaustųsi itin nejaukiai, it nesavas, neįsijautęs į atliekamą vaidmenį. Kur kas įtikinamiau ir jausmingiausiai suskamba Sakuros partija (Jovita Vaškevičiūtė, mecosopranas).

Daug klausimų sukelia pats prieš premjerą perskaitytas R.Stankevičiaus libretas. Scenoje jie tik paryškėja. Nėra aišku, tarkim, kodėl tiek daug dėmesio skiriama lietuviškos ir japoniškos kultūrų simboliams, jų sugretinimui, o pats Ch. Sugihara tarytum lieka antrame plane. Juk turėtų būti atvirkščiai. Spektaklio scenovaizdyje akcentuojami krentantys žydinčių sakurų žiedlapiai, medžio, akmens faktūros. Pasirodo lietuviškas Vytis, K.Donelaičio siluetas. Nors scenos centre – besisukąs apskritimas su diplomato rašomuoju stalu (įdomus sceninis sprendimas, padedantis sujungti skirtingus laikotarpius) – Ch. Sugiharos veiksmo vieta, tačiau santykiui su žmonėmis skiriama kur kas mažiau reikšmės, jie taip ir lieka iki galo neatskleisti. Kartais susidaro įspūdis, jog kūrėjams buvo svarbiau atskleisti jų tarpusavio kūrybinius saitus, parodyti, ką abiejų tautų menininkams pavyko kartu sukurti.

Kur kas stipresnė yra kūrinio muzikinė pusė. Atrasta originalių muzikinių sprendimų, kai darniai susipina vakarietiškas ir rytietiškas skambesys. Tiesa, jų irgi ne per daugiausia. Atrodo, atlikėjai ves tik toliau prie dar gilesnių atradimų, tačiau viskas tuo ir pasibaigia.

Didžiausią įspūdį palieka tradicinis japoniškas instrumentas, kuriuo groja Yoko Nishi. Didžiosios salės balkono abiejose pusėse įsikūrę chorai pasirodė stipriai – jis įkūnijo ir scenoje nepasirodžiusius vaidmenis, „įgarsino“ Japonijos šešėlį ir Amžinąją Japoniją. Stipriai, kad net dažnai užgoždavo solistų partijas, ir tuomet visai nesigirdėdavo, apie ką yra dainuojama scenoje...

„Sakurų prisiminimai“ įrodė: kažkas mūsų teatro padangėje vyksta, ypač – Kaune, o dar ir tarptautiniu lygiu. Tik ar aukštu meniniu?