Kinas

„Oušeno dvyliktukas“ – gruodžio pramoga Nr. 1

Taigi dvylika yra... nauji vienuolika. O tęsinys yra... naujas originalas. Tik su truputį didesniu biudžetu ir trigubai didesnėmis ambicijomis. Nuplaus kartoką „Aleksandro Makedoniečio“ šleikštulį ir sukurs lengvą kalėdinę nuotaiką...

Išties prieš pasirodant „Oušeno vienuoliktuko“ tęsiniui būta pačių įvairiausių abejonių. Tęsinys, kuriamas tik dėl to, kad pirmasis filmas surinko apvalią sumelę kino teatruose ir buvo graibstyte graibstomas DVD formatu, jau savaime pakabinamas ant klaustuko. Kitas dalykas – nenuspėjamas režisierius Stivenas Soderbergas, lakstantis iš komercinio kino į festivalinį, iš aukštumų pelningiausių juostų sąrašuose į nuostolingus projektus, iš „Oskarų“ plojimų į rūgščias kritikų grimasas. Šiuolaikinio kino maniakas, turbūt ir pats nežinantis ką iškrės artimiausiu metu. Tačiau Holivudo garsenybės šį vyruką tiesiog dievina, ypač Džulija Roberts ir Džordžas Klūnis, keliaujantis į „Oušeno dvyliktuką“ iš filosofinio „Soliario“.

Soderbergas yra nepralenkiamas žvaigždžių dirigentas, todėl garsiąją aktorių komandą valdo tarsi kompiuteristas personažus virtualioje erdvėje. Įspūdis toks – dauguma dialogų yra grynų gryniausia improvizacija filmavimo metu. Aktoriai šėlioja ne tik žiūrovų, bet ir savo paties malonumui, tačiau beveik visi pokštai atliekami laiku ir atrodo, kad taip ir turėtų būti parašyta scenarijuje.

Pradžioje išsigąsti, kad nepasikartotų „Perkrautos Matricos“ istorija – ta pati komanda – nuo teigiamų iki neigiamų herojų, tie patys triukai ir ta pati veido išraiška.

Mat į universalių vagiūkščių duris pasibeldžia apvogtasis Benediktas – Endis Garsija ir pareikalauja, kad pinigėliai sugrįžtų keturiomis, arba kažkieno galvelės riedės kaip krepšinio kamuoliai. Vienuoliktukas, aišku, nori gyventi ir žaidimas – sugalvok, apgauk, išgaruok prasideda.

Komandoje pasirodo net ne vienas, o du naujokėliai. Tai kaip visada žavinga antraplanių fatališkų moterų specialistė Katerina Zeta-Džouns, vaidinanti Interpolo agentę Izabelę... ir kaip visada niekšiškai išdavikiško veido bei nesutramdomo charakterio Vinsentas Kaselis, žybtelėjęs arogantiško vagies, pravarde Naktinis Lapinas, vaidmenyje. Be abejo, Soderbergas paruošė ne vieną intrigėlę, tarp kurių – įsimintini puikiai pažįstamų aktorių pasirodymai ir kadaise užgesęs, bet vis tebežioruojantis Zetos-Džouns ir Bredo Pito romanėlis. Kita vertus, nei meilės raizgalynės, nei žinomi veidai neprilygsta realiam „kaifui“, kurį sukelia 12 dienų, per kurias mūsų herojai vykdo operaciją „A“ – apiplėšinėja ir apgaudinėja. Scenaristai su režisieriumi mėgaujasi siužeto kaprizais ir siurprizais. Be abejo, labiausiai didžiuojasi finaliniu „išdūrimu“. Soderbergas filmuoja be kompromisų – kaitalioja kamerų filtrus, atgaivina daiktus ir atvirai ploja improvizacijoms. Iš aktorių stebuklų nėra ko tikėtis – kiekvienas vagis atsiplėšia savo 15 šlovės minučių – niekas nelieka nepastebėtas, niekas neišsišoka aukščiau viso ansamblio, tvarkingai grojančio Didžiojo Apiplėšimo kiną. Pasivaikščiojimas lengvuose pramoginio filmo debesyse trunka daugiau nei dvi valandas ir gal tik kokį vieną kitą kartą pagalvoji, kad to ar ano epizodo galėtų nebūti. Bet negi iškirpsi Metą Deimoną ar Džuliją Roberts, kai jiems pragariškai smagu. Ir visai negaila įžūliai apiplėšinėjamos senutės Europos, kaip ir negaila, jog „Oušeno dvyliktukas“ susižers neprastą pinigų puodą pasaulio kinuose. Jei taip atsitiks, po savaitės scenaristai vėl laužys galvas – gal trečiajame filme nuskriausti Australijos bankus?