Menininkė Akvilė Žilionytė – dažna viešnia kultūrinėje erdvėje: viešumoje vis pasirodo jos interviu, vertimai, eseistiniai tekstai, 2012 m. kartu su Kęstučiu Navaku ji išleido knygą "Visi laiškai – žirafos". Šiandien A.Žilionytė gyvena ir kuria Paryžiuje. Tad tai – proga pasikalbėti apie prancūziškus kontekstus, įkvėpimo šaltinius, mūzas ir žuvis vandenyje.

– Kaip šiandien atrodo jūsų prancūziškos dienos?

– Mano prancūziškos dienos turbūt atrodo ispaniškai, čilietiškai, šrilankietiškai ir dar visaip kaip. Gyvenu labai margame rajone ir tuo smagiau man ir jiems. Čia galima susirasti draugę prancūzę, kurios kraujas susimaišęs su alžyriečių, turinčią žydišką veidą, paryžietiškas manieras ir ispanišką vardą. Prieš metus sutikau merginą, kurios tėvas – prancūzas, muilo įmonės savininkas, mama – anglė, ji yra kinės veido, fado atlikėjos balso, o vardu Nataša. Iš karto susidraugavome ir padovanojo man daug muilo. Čia pat gyveno ir Vytautas Kasiulis, irgi valgė įvairiausių genčių saldumynus, – ar jis pritapė kokių juodaodžių? Jei ne, keista.

– Paryžiuje daugybė kultūrinių įspaudų, vietų, kuriomis vaikščiojo žymūs menininkai ir kurios ne kartą romantizuotai šmėkštelėdavo kokiame nors kūrinyje. Koks jums atrodo šiandienis Paryžius – ar vis dar toks pat įkvepiantis?

– Kartais tie, kurie atvažiuoja į Paryžių iš Londono ar Berlyno, sako, kad šiandien Paryžiuje nuobodu. Tikiuosi, kad jiems tikrai nuobodu. Man atrodo, kad dabar kaip tik labai įdomu čia būti: daug dekadentiškos dvasios, daug mitų, už sienos vis dar kas nors svajoja apie aksoločius, groja ir šoka. Žinoma, tie, kurie norėtų gyventi Amelijos iš Monmartro Paryžiuje, irgi nusivils – tame filme rodomos gatvės pilnos ponų ir ponių su beretėmis ir tose gatvėse nepamatysi nė vieno juodaodžio. Už tai režisierius prancūziškoje spaudoje visaip išvadintas, o ir galų gale tokiame Paryžiuje smagu gyventi valandą, bet paskui norisi eiti į lauką.

Po mitinį Paryžių bastytis irgi mėgstu, ėjau ieškoti Julio Cortazaro laiptinės, vaikščioti Honore de Balzaco keliais, o jie pinklūs, nes kai kurių gatvių pavadinimai pasikeitę, todėl jais vaikščiojant, kaip ir O.Balzacas, turi išgerti šešis tūkstančius puodelių kavos. Neseniai Paryžiuje du mėnesius viešėjo Aistė Kisarauskaitė ir ją labiausiai pakerėjo Paryžiaus sodai, jos meilė sodams ir mane įkvėpė klaidžioti po slaptus rožynus, tad štai – dabar kurį laiką labiausiai mane domins koks lapas medyje.

Paryžiuje jaučiuosi kaip žuvis vandeny ir nesvarbu, kad nežinau visų Paryžiaus gatvių, kai kurie rajonai vis dar nepažinti, nežinau Paryžiaus autobusų maršrutų, kartais net nežinau, kuria kryptimi eiti metro link. Šitame mieste daug chaoso, netvarkos, dėl to man tik ramiau.

– Kokia aplinka jums reikalinga, kad galėtumėte jaustis kūrybiškai aktyvi?

– Dar prieš metus reikėjo gėlių ir kvepalų, kuriuos galėčiau uostyti, reikėjo vaikščioti stogais ir skraidyti virš miesto, dabar jau ne. Nors neseniai buvau kvepalų muziejuje, prisiuosčiau senų striprių egiptietiškų kvepalų, o grįžusi ėmiau rašyti. Kartais reikia, kad galvoje vaikščiotų džentelmenai su damomis ir degtų žvakės, kartais tereikia pamatyti kokį brūkšniuką pro langą ar skiautę po kojomis.

Ir žinoma, man reikia miesto, knygų, muzikos, paveikslų, filmų.

– Kartais viešoje erdvėje tebekalbama, kad genialus menas atsiranda ir skurde, kad kūrėjas privalo būti šiek tiek alkanas. Ar ekonominės sąlygos yra susijusios su menininko produktyvumu, jo kuriamo meno kokybe?

– Manau, kad skurde puikaus meno atsiranda tiek pat kiek ir turte. Žinoma, vis dar esama tokių, kuriems valgantis poetas ar dailininkas negražus. Man valgantys poetai, dailininkai gražūs, esu net prisiieškojusi reportažų ir žinau, kaip atrodo valgantys P.Picasso, I.Stravinskis, V.Nabokovas. O valgo jie gražiai. Ir kaip aistringai ir saldžiai V.Nabokovas kalba apie triušienos patiekalą, taip pat aistringai kalba apie meną. Arba M.Proustas – ananasai, kopūstai, rudame svieste keptos rajos – jis valgė taip skaniai, kad galima liežuvį praryti, rašė irgi – nepaliaujamai ir puikiai.

Ar Ch.Soutine'as skerdienas būtų tapęs prasčiau, jei jis prieš tai pusę nakties nebūtų laipiojęs kopėčiomis, vogęs jaučio ir alpinėjęs iš alkio? Nemanau. Kartais jis su A.Modiglianu prisišveisdavo trims dienoms, jei tik proga pasitaikydavo, o sočiai prisišveitę irgi tapydavo, tik nealpinėdavo.

Kiek valandų per dieną A.Škėma dirbo lifte? Manau, kad laikas čia labai svarbus ir tie, kuriems nereikia 11 valandų per parą dirbti liftuose, biuruose ar šluostyti stalų, bus labiau sutvarkę savo sakinį ar potėpį. Nors esama ir tokių, kurie susitvarko per tris sekundes, tad ką gi.

– Esu mačiusi jūsų nuotrauką prie žirafos zoologijos sode. Koks jūsų santykis su Kaunu ir kokį šį miestą išsaugojote atmintyje?

– Tikrai? Kauno zoologijos sode paskutinį kartą buvau aštuntoje klasėje ir nusifotografavau tik prie meškos. Buvo literatūrinė eskursija, vedžiojo žiūrėti Maironio, M.K.Čiurlionio, Nėries Palemono, Kauno centrinio knygyno ir Kauno zoologijos sodo, prisižiūrėjome leopardų, mokytoja papasakojo, kad čia lankėsi Adomas Mickevičius ir apžiūrinėjo žvėris. Tiesa?

Kaune galima žiūrėti ne tik M.K.Čiurlionį, čia galima žiūrėti į pravažiuojančią Kauno mersedesų koloną, perlamutrinius nagus, galima romantiškai pasivaikščioti vyšnių, slyvų, frykų gatve, galima eiti į Karo muziejų ir pasižiūrėti į Dariaus ir Girėno šokolado likučius. Kaune galima susitikti su dėde, sese, Kęstučiu Navaku ir šiaip su kokiu Tūre iš Šilainių.

– Ar lengva tapatintis su savo tekstais, su savimi?

– Nemanau, kad kam nors rūpi, ar aš tapatinuosi su tekstais, ar ne, nerūpi ir man pačiai. Man labiau rūpi, iš kur ir kaip tie tekstai atsiranda. Ir ar mane mano tekstai nustebina? Kartais taip.

– O jei kas nors pavadina jus mūza? Kokius žmones galėtumėte mūza pavadinti jus?

– Aš ne Kiki de Monparnase, todėl mūza mane vadina taip pat dažnai kaip ir grafaite. O grafaite esu pavadinta vos kokius penkis kartus. Kaip į tai reagavau? Visada kaip nors kitaip, vieną kartą plojau, kitą – prašiau, kad nupirktų vyno, duonos ir česnako. Dėl klasikos, manau, kad visos mūzos turi turėti vyno taurę, duonos ir česnako.

Mane labiausiai įkvepia žmonės-paveikslai, žmonės-muziejai, žmonės, kurie įtraukia į savo pasaulį, net neketindami manęs į ten įtraukti. Žmonės, kuriems priklauso viskas, ką jie tik paliečia. Tokių žmonių reta ir jie tau visada trukdo.

– Koks dalykas jus labiausiai nustebino šiais metais?

– Nustembu labai dažnai – tai bene pastovus niekad niekur nedingstantis mano charakterio bruožas. Dėl įvairiausių dalykų. Pavyzdžiui, pernai gyvenau prie canal Saint Martin, o tik neseniai suprantau, kad lietuviškai jis vadinasi Šventojo Martyno kanalu. Kalbiniai dalykai mane dabar labai stebina, pavyzdžiui, kodėl prancūzų kalba kalakutas yra moteriškos giminės, o višta – vyriškos? Kodėl citrina, krevetė – vyriškos giminės, o upėtakis, stalas ir šaukštas – moteriškos? Prisišnekėjau su vietiniais apie tai, prisisvaičiojome nesąmonių, nusigalavau ir vis tiek nieko nesuprantu, ir stebiuosi žūrėdama į kiekvieną prancūzišką vyrišką citriną.

– Kaip jums atrodo – moteriškumas yra tik socialinis konstruktas ar natūrali būsena? Kaip pati galėtum apibūdinti tą moteriškumą?

– Taigi. Ką gi galiu jums papasakoti apie moteriškos lyties daiktus, moteriškus žmones, moterišką florą ir fauną? Man pačiai niekas neaišku, šaukštas man visada atrodė labai vyriškas daiktas, o pakeitus geografiją pamatai, kad jis čia moteriškas daiktas. Taigi būti panašiam į saulę yra labai vyriška, o panėšėti į mėnulį – moteriška. Kad ir kaip ten būtų, vaikščioti takučiais, uostyti gėles, skinti krapus ir būti sugeltai širšių yra moteriška visur – Japonijoje, Albanijoje ir Jamaikoje.

– O kas, jei įtraukia rutina, kaip iš jos išsivaduoti?

– Įtartina ir man pačiai, bet man niekada nenuobodu, esu prisiklausiusi visokių istorijų apie po karo nuobodžiaujančias kariuomenes. Sako, kad jiems nuobodu, ar dėl to, kad jiems nereikia šaudyti, gaudyti, kapoti malkų ir galąsti peilių? Gal jiems ir nuobodu, man – ne. Aš galiu gulėti žolėje, žiūrėti į gaidžio uodegą, ir man nenusibos. Tiesa, man dažnai kas nors įkyri, pavyzdžiui, traukiniu važiuoti. Žodžiu, tam, kam nusibodo važiuoti traukiniu, patariu juo nevažiuoti, o tam, kam nusibodo nekapoti malkų, patariu kapoti malkas.