Pasakų būta įvairių: švelnesnės buvo skirtos vaikams, o žiauresnių ar net su erotikos elementais vaikams nenorėta sekti, LRT KLASIKAI sako Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja Jūratė Šlekonytė. Vis dėlto, pastebi ji, pasakos moko gero elgesio. „Pavyzdžiui, visi cituoja pasaką, kaip ragana išsuka kalytei, kuri padeda mergaitei, kojytes. Baisu, kad taip elgiamasi. Bet aš sakyčiau, čia – tam tikras užuojautos, empatijos sužadinimas, kad taip negalima elgtis, kad gyvūnėlis kenčia“, – kalba pasakų tyrinėtoja.

– Mūsų vaikai gyvena kompiuterių pasaulyje. Ar dar galima tikėtis, kad pasakos jiems įdomios?

– Manau, kad įdomios, tiesiog reikia sudominti. Jei vaikui skaitoma nuo pat mažens, jis sudominamas, nes vaikai labai mėgsta klausytis pasakų. Taigi reikia kontakto ir pratinti nuo mažumės. Tačiau galima sakyti, kad kompiuteriniai žaidimai irgi atstoja pasakas, nes jie labai dažnai kuriami pagal pasakas. Tik šiuo atveju pats vaikas tampa pasakos herojumi.

– Kompiuteris yra tarsi adaptuotos pasakos?

– Taip, pasakos anksčiau buvo skirtos ir pramogai, ir susipažinti su aplinka, gyvenimu.

– Pasakos buvo kuriamos vaikams?

– Pasakos buvo kuriamos visiems, žinoma, ir vaikams. Švelnesnės pasakėlės apie gyvūnėlius, turinčios pamokamąją potekstę, buvo skirtos vaikams. Buvo žiauresnių, kurių vaikams nelabai norėta pasakoti, tad klausydavosi tik suaugusieji. Būdavo ir su erotiniais elementais – irgi ne vaikams.

Pasakose atsispindi labai daug universalių gyvenimo dėsnių – kai skaitai, daug ką atpažįsti. Pavyzdžiui, stebuklinėse pasakose jaunikaitis užauga, iškeliauja iš namų, sužino, kad karalaitę pagrobė slibinas, ją išvaduoja ir, tapęs karaliaus žentu, gauna pusę karalystės. O ką mes čia matome? Matome šiuolaikinę karjerą: žmogus užaugo, kažkur išvažiavo, kažką nuveikė, gavo aukštą statusą, gavo turtų. Tai tas pats, tik kitokia forma išreikšta.

– Kokios seniau buvo pasakų funkcijos?

– Labai įvairios. [...] Viena – pažintinė, supažindinimo su pasauliu: kas mus supa, kokie gyvenimo dėsniai, kaip elgtis tam tikrose situacijose, kad tau sektųsi, kad išsaugotum gyvybę, kad apsirūpintum maistu, būstu, šeima. Be to, pasakos buvo ir savotiška bendravimo forma – žmonės susirinkdavo ir sekdavo pasakas. Dažnai jas sekdavo elgetos, o žmonės ateidavo jų pasiklausyti.

– Ar pasakos ir dabar gali atlikti pažintinę funkciją, ar mūsų vaikai jau domisi visai kitais dalykais?

– Manyčiau, kad gali, bet tai reikia daryti gana subtiliai. Pasakos moko gero elgesio. Tarkim, skundžiamasi, kad pasakos labai žiaurios, pavyzdžiui, visi cituoja pasaką, kaip ragana išsuka kalytei, kuri padeda mergaitei, kojytes. Baisu, kad taip elgiamasi. Bet aš sakyčiau, čia – tam tikras užuojautos, empatijos sužadinimas, kad taip negalima elgtis, kad gyvūnėlis kenčia.

– Pakalbėkime apie stereotipus, pavyzdžiui, pasakose pamotė visada bloga.

– Teisingai pastebėjote. Nemačiau, kad pamotė pasakose būtų teigiamas personažas. Ji į namus ateina mirus tikrajai motinai ir jaučia konkurenciją, tad nori podukrą išstumti iš šeimos. Netgi į savo pusę palenkia podukros tėvą. Pamotės stereotipas yra toks. Ir ji, žinoma, tapatinama su ragana. Jeigu ji tokia bloga, vadinasi, ji yra ragana. Lietuvių raganos taip pat yra blogos, bet rusų pasakose yra ir gerų. Lygiai taip pat mūsų pasakose neigiamas ir slibinas, ir velnias. Tai susiję su mitologija. Jei teisingai elgsiesi, atitinkamas bus ir atlygis.

– Tada galima kalbėti ir apie didaktiką – jei tavo elgesys bus teigiamas, tavęs laukia gera pabaiga?

– Šią didaktinę funkciją labai gerai įžvelgia profesorė Bronislava Kerbelytė – pati žymiausia lietuvių pasakų tyrinėtoja. Ji teigia, kad stebuklinės pasakos turi apie 143 taisykles, pagal kurias besielgiantis žmogus gauna tam tikrą atlygį: išsaugo gyvybę, apsirūpina maistu, pastoge ir šeima.

– Jei paimtume tekstą, kuris buvo parašytas prieš keliasdešimt metų, ko gero, mūsų vaikai nelabai suprastų. Kur yra riba, kiek reikia redaguoti, kiek žodžių reikia pakeisti ir kaip tą pasaką pritaikyti vaikams, kad ji išliktų senąja pasaka, o nebūtų dabartinis literatūrinis kūrinys?

– Visų pirma, kai pasaka užrašoma, svarbu yra tarmė. Bet tarmė perrašoma į bendrinę kalbą. Kitas dalykas – mūsų buityje jau nebenaudojami daiktai. Tarkim, mes gerai žinome, kas yra „pečius“, o vaikas tikrai nematęs. Yra ir daugiau įvairių buities apyvokos daiktų, kai tenka galvoti, kaip pakeisti (kurpes, pavyzdžiui). Tačiau kurpes gali pavadinti apavu, kitų sinonimų parinkti, bet yra žodžių, kur galvoji, ar atsisakyti pasakos, ar imti daiktus netgi iš šiuolaikinio pasaulio. Bet tada kyla rizika prarasti autentiką. Taigi daromos kažkokios aukos, kažko turi atsisakyti, gudriai sužaisti.

Buvo skandalas, kai viena mama rinkinyje rado labai drastišką vaizdą: lokys pakėlė vilką ir suspaudė taip, kad viskas išbėgo. Pradėjau mąstyti, kodėl taip nutiko. Tačiau kai folkloristai sudaro rinkinius, jie labai nori autentikos, ir žmogus pasakė – čia nieko tokio, yra toks tekstas ir jis tegul būna. Aš sakyčiau, vis dėlto tokių geriau nedėti. Pasakos turi įvairių variantų, todėl galima parinkti ne tokį drastišką. Tarkim, ir pasaka apie Raudonkepuraitę, nors ji daugiau literatūrinė, turi ne vieną užrašymą.

– Bet vis tiek vilkas turi praryti senelę?

– Taip, turi praryti arba reikia atsisakyti pačios pasakos. Tik šis pavyzdys ne toks drastiškas, kaip prieš tai paminėtas. Kaip tik buvo kuriozas, nes problemų kyla ne tik dėl vaikų, bet ir suaugusieji įvairiai vertina. Manęs paprašė atrinkti pasakų, aš atrinkau. Viena buvo apie meškos sūnų. Man sako – neblogai, bet pradžia nelabai gera, ką Bažnyčia pasakys... O kodėl, klausiu. Sako, ten parašyta, kad meška pasigrobė kunigą, nusinešė į mišką ir su juo sugyveno sūnų – gimė meškaausis. Taigi yra tokių tekstų, ir tada galvoji – gal paieškoti tos pačios pasakos kito varianto, kur būtų ne tokia pradžia.

– Ką galite pasakyti apskritai apie pasakų leidybą?

– Ji dabar labai chaotiška, daug blizgesio, daug nenatūralumo, daug perdirbinėjimo. Žinoma, kalbu apskritai apie pasakų leidybą, ne vien apie lietuvių. Pavyzdžiui, Brolių Grimų pasakos leidžiamos verstos iš lenkų ar rusų kalbos. Įvairių tokių keistenybių. Lietuvių pasakos, žiūriu iš folkloristo pozicijų, tikrai labai nusaldintos, labai nudailintos, per daug adaptuotos ir atrodo labai nenatūralios. Kažkokia riba tarp visiškos autentikos ir nudailinimo turi būti: ir kad vaikas suprastų, ir kad išliktų liaudies stilius.

– Kokia pasaka Jums pati įdomiausia?

– Gal būsiu nepatriotiška, bet mane labai sužavėjo viena indų pasaka apie penkis neregius, kuri labai tinka ir šiuolaikiniam pasauliui. Penki neregiai ėjo keliu ir kaip tik tuo pačiu keliu ėjo dramblys, ant kurio sėdėjo žmogus. Žmogus pradėjo šaukti: „Ei, traukitės iš kelio, ar nematote, kad ateina dramblys?“ Neregiai klausia: „O kas yra dramblys, į ką jis panašus? Mes juk akli, nematome.“ Jojikas sako: „Tai pačiupinėkite ir suprasite, kas yra dramblys.“

Vienas pačiupinėjo straublį, kitas – ausį, trečias – šoną, ketvirtas – koją, o penktas – uodegą. Dramblys ėjo ir nuėjo, o jie susirinko ir kalbasi. Tas, kuris čiupinėjo straublį, sako – dramblys panašus į virvę. Antras sako – dramblys panašus į didžiulį lapą. Trečias sako – ne, jis panašus į marmurinę sieną. Ketvirtas sako – dramblys panašus į koloną. O paskutinis neregys sako – dramblys panašus į virvę.

Taigi man patiko šis požiūris, nes kiekvienas žmogus savaip buvo teisus, o visų jų nuomonė sudarė bendrą vaizdą, kas yra dramblys. Tad kai dabar žmonės daug diskutuoja, pešasi dėl savo nuomonės, aš galvoju – kiekvienas savaip teisus.