Šios kampanijos tikslas buvo paminėti Lietuvos Didžiojo kunigaikščio 500 metų mirties jubiliejų, o kartu tai buvo proga suvienyti tautą bei išpopuliarinti ir heroizuoti Vytautą Didįjį – kaip tvirtą, tautai atsidavusį valdovą, puikiai atitikusį ir tautininkų autoritarinio valdymo idealus. Ši jubiliejinė akcija apėmė atokiausius Lietuvos (ir ne tik) kampelius, gyventojai aktyviai patys organizavo ir dalyvavo šventiniuose renginiuose, o visai kampanijai žmonės paaukojo beveik pusantro milijono litų. Taigi kaip įgyvendinti tokią sėkmingą kampaniją?

Ieškokite kultinio herojaus

Ką šiandien galėtume vadinti herojais? Filmuose herojai turi supergalių, tad realiame gyvenime jie taip pat turėtų būti geresni, stipresni, protingesni už kitus. Šis klausimas iškilo ir XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Į visos tautos herojaus sostą siūlyti įvairūs kandidatai. Tarp jų minėti kunigaikščiai Algirdas, Gediminas, Vytautas, tautinio atgimimo veikėjai Simonas Daukantas, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, rašytojai Antanas Baranauskas, Juozas Tumas-Vaižgantas, prezidentas Antanas Smetona ir kt.

Vis dėlto pagal populiarumą į priekį išsiveržė du kunigaikščiai – Gediminas ir Vytautas, o apie 1928 m. šias neoficialias varžybas laimėjo Vytautas Didysis. Kodėl jis? Matyt, tokiam pasirinkimui svarbi buvo praktiška priežastis – artėjantis jubiliejus, taigi puiki proga šventei ir patriotinei akcijai. 1930 m. sukako 500 metų nuo Vytauto Didžiojo mirties. Kita vertus, Vytauto asmenybė tiko ir visais kitais aspektais – jis buvo lietuvis, apsikrikštijęs, puikiai sugyvenęs su tautinėmis mažumomis – tad kaip herojus tinkamas įvairioms grupėms. Vytautas taip pat sietas ir su tuomet prarastu Vilniumi.

Žinoma, Vytauto asmuo buvo palankus ir dar vienu požiūriu – įkūnijo simbolį taip trokštamos tvirtos valdžios ir stiprybės, kuria būtų galima pasiremti autoritarinio valdymo šalininkams.

Suburkite organizatorius

Atradus tinkamą herojų, lyg kuriant kokį kino filmą, greitai atsirado ir režisierių, galinčių tautai papasakoti didingą pasakojimą apie šį asmenį.

1928 m. Lietuvai pagražinti draugija su J.Tumu-Vaižgantu, Lietuvos bajorų sąjunga su Jonu Gediminu Beržanskiu-Klausučiu priekyje ir kitos visuomeninės organizacijos pasiūlė susitelkti ir ruoštis masiniam Didžiojo kunigaikščio jubiliejui. Ši mintis greitai sulaukė visuomenės  pritarimą. 1928 m. spalio 27 d. Kaune įvyko šių organizacijų ir aktyvių visuomenės atstovų susirinkimas, kuriame buvo išrinktas Laikinasis Vytauto Didžiojo 500 metinių mirties minėjimui rengti komitetas.

Komitetas ėmėsi pagrindinio jubiliejaus organizatoriaus vaidmens ir pradėjo aktyviai reklamuoti būsimą šventę. Apie ją buvo rašoma spaudoje, transliuotas radijo pusvalandis, po visą Lietuvą važinėjo paskaitų apie Vytautą pranešėjai, išleisti atsišaukimai, žmonės kviesti rašyti pasiūlymus, kaip paminėti jubiliejų. Šventės idėją palaikė ir šalies valdžia.

Artėjant 1930 m. prie šventės režisierių kompanijos panoro prisidėti ir valdžios atstovai, kurie net įstatymiškai įsikišo į šventės rengimą. Pagal 1930 m. sausio 1 d. įsigaliojusį specialų Vytautui Didžiajam minėti įstatymą iki tol veikusios institucijos reorganizuotos į Vytauto Didžiojo komitetą, kuris, be kita ko, valdė Vytauto Didžiojo Fondą. Pusę komiteto narių sudarė Vyriausybės atstovai, jam vadovavo švietimo ministras, o garbės pirmininku tapo prezidentas Antanas Smetona. Šis komitetas ir tapo ašimi, aplink kurią sukosi visa tolesnė jubiliejinių metų organizacija.

Sugalvokite simbolinį siekį

Šis komitetas savo skyrių tinklu apraizgė visą Lietuvą. Iki 1930 m. skyrių buvo įkurta apie 130, o per 1930 m. padaugėjo iki 300. Stebėtina, kaip dirbo visas komiteto aparatas. Skyriai su centru derino viską, aktyviai susirašinėdami smulkiai dokumentavo savo veiklą ir ypač iš gyventojų surinktas pinigines aukas, kurias turėdavo nusiųsti į centrinės būstinės sąskaitą.

Aukos buvo renkamos jubiliejinių metų renginiams organizuoti ir, pagerbiant Vytautą Didįjį, didžiuliam paminklui – Vytauto Didžiojo kultūros – dar vadintam Tautos – muziejui pastatyti. Būtent įspūdingiausio Baltijos šalyse muziejaus pastatymas turėjo būti palikimu ateities kartoms, tad prisidėti prie to privalėjo kiekvienas. Jam pastatyti iš pradžių paskaičiuota apie 2 mln. litų suma vėliau dar išaugo.

Matyt, tokia didelė muziejaus statybos sąmata nulėmė, kad lėšų rinkimo kampanija nesibaigė su jubiliejiniais metais – 1930 m. gruodžio 31 d. Ji tęsėsi dar kelerius metus, per kuriuos buvo organizuota dar ne viena aukų rinkimo akcija, išleisti plakatai su šūkiais "Baikime statyti Vytauto Didžiojo muziejų!", "Kviečiame į visuotinę talką!", kol galiausiai, pasiekus tikslą, 1936 m. Vytauto Didžiojo komiteto skyriai pradėti likviduoti (pabaiga – 1939 m.).

Įtraukite net pradinukus

Visuomenė plačiai įsitraukė ir į komiteto veiklą, ir į aukojimo vajų. Per visą kampanijos laiką Lietuvos žmonės paaukojo arti pusantro milijono litų, kitas reikalingas lėšas skyrė Vyriausybė.

Aukos visoje Lietuvoje buvo renkamos aukų lapais ar aukomis į dėžutes. Aukojo net pradinukai: skirdami nuo 5 iki 50 centų, iš viso jie surinko daugiau kaip 20 tūkst. litų. Tam tikrą procentą nuo savo gaunamų atlyginimų į komiteto sąskaitą pervesdavo ir valstybės tarnautojai ar kitų įstaigų darbuotojai. Įvairias vienkartines sumas skyrė prekybininkai ir kitos organizacijos.

Pasitaikydavo ir originalesnių atvejų. Vienas pilietis atsiuntė auką su laiškeliu, kad jis siunčia 15 litų vietoj vakarienės, skirtos generolo Bulotos 80 metų sukakčiai.

Pinigai buvo renkami ir parduodant propagandinę Vytauto Didžiojo metų medžiagą. Išleista keletas propagandinių atvirukų, dailininkas Petras Rimša sukūrė Vytauto Didžiojo medalį, kuris buvo pagamintas skirtingų dydžių ir parduodamas skirtingomis kainomis. Norintieji galėjo įsigyti ir Adomo Varno pieštų Vytauto Didžiojo portretų bei šiuo portretu puoštų puodelių ar visą kavos servizą.

Į Vytauto Didžiojo metų propagandinės kampanijos medžiagos kūrimo procesą buvo pakviesta nemažai ano meto menininkų. Skelbtas literatūros kūrinių konkursas, kurio laureatų knygų pardavimas papildė fondo biudžetą. Tiesa, ne visi planuoti propagandiniai projektai pavyko: nepasisekė įgyvendinti pjesės kaimo scenai, dramos, prozos kūrinių konkursų. Išmoningą Vytauto Didžiojo propagandinę medžiagą galima pamatyti Istorinės prezidentūros parodoje apie Tautos ir Valstybės šventes.

Neužmirškite padėkoti

Visi aukotojai buvo vertinami ir jiems padėkojama už auką. Už mažesnę sumą jiems buvo įteikiami propagandiniai Vytauto Didžiojo metų atvirukai, o skyrus daugiau pinigų – suteikti įvairaus laipsnio pažymėjimai.

Paaukojus ne mažiau kaip 50 litų teiktas Vytauto Didžiojo Fondo šelpėjo pažymėjimas, paaukojus ne mažiau kaip 100 litų – Vytauto Didžiojo Fondo rėmėjo liudijimas, o paaukojus ne mažiau kaip 500 litų – Vytauto Didžiojo Fondo labdario liudijimas. Aukotojų sąrašai taip pat buvo skelbiami šalies oficiozo "Lietuvos aidas" puslapiuose.

Dėkojama buvo ne tik finansiškai prisidėjusiems, tačiau ir patiems aktyviai veikusiems komiteto skyrių darbuotojams. Aktyviausiems buvo įteikti valstybiniai apdovanojimai, jų nuotraukos papuošė specialų solidų jubiliejiniams metams skirtą leidinį.

Apsišarvuokite kantrybe

Komitetas stengėsi kruopščiai prižiūrėti ir skatinti visą kampaniją. Jis ragino savo skyrius provincijose ir Kaune aktyviau dirbti siekiant surinkti kuo daugiau lėšų, o aukotojus skrupulingai registruoti aukų lapuose, kurie keliaudavo į Vytauto Didžiojo komitetą Kaune.

Komiteto nariai prašyti asmeniškai pakalbėti su galinčiais paaukoti. Į skelbiamas rinkliavos aukų dėžutėmis dienas komitetas prašydavo aukų rinkėjais išsiųsti miestuose ir kaimuose pasitikėjimą turinčius asmenis.

Įvairių skyrių korespondencijoje galima pastebėti atvejų, kad centras kartkartėmis spustelėdavo savo padalinius, kad šie rinktų daugiau aukų, kuo greičiau siųstų aukų lapus ir pinigus, renginių programas ir bendras veiklos ataskaitas. Visos kampanijos metu buvo stengiamasi išlaikyti skaidrumą, visus skyrių veiksmus dokumentuoti.

Tokia aktyvi dokumentų tvarkyba kartais iš provincijos skyrių darbuotojų pareikalaudavo daug kantrybės, kuri kartais ir trūkdavo. Miroslavo komiteto pirmininkas laiške į centrą rašė: "Jūs per daug reikalaujate visokių atsakymų ir susirašinėjimų iš Vytauto D. Komiteto skyrių provincijoj. Tuo Jūs tik ardote nervus vedėjams ir sunkinate darbą. Atsiminkite, ponai, kad kiekvienas žmogus turi savo tiesioginių pareigų užtektinai beto šis darbas (turbūt) atliekamas už dyką be jokio atlyginimo, o Jūs statomi reikalavimai, kaip III kategorijos valdininkams. Dovanokit už drąsą."

Pinigai – ne didžiausias laimėjimas

Jubiliejinių metų kampanija iš esmės buvo sėkminga. 1930-aisiais per visą Lietuvą nuvilnijo gausybė Vytautui Didžiajam skirtų renginių, šalį apkeliavo kunigaikščio paveikslas, Vytauto vardas įamžintas gatvių, aikščių, net universiteto pavadinimuose, o visi lietuviai nuo atokiausių provincijos kampelių iki didžiųjų miestų tapo ne tik šio jubiliejaus stebėtojais, bet ir dalyviais.

1936 m., žmonėms suaukojus daugiau nei milijoną litų ir savo dalį pridėjus Vyriausybei, buvo įgyvendintas ir grandiozinis kampanijos tikslas, įkūnijantis tautos vienybę. Tuomet duris atvėrė Vytauto Didžiojo kultūros muziejus.

Vis dėlto didžiuoju kampanijos laimėjimu būtų galima laikyti tai, kad visuomenė susivienijo, konsolidavosi politinės, visuomeninės, bažnytinės, net karinės jėgos. Valstybę įkūnijęs Vytauto Didžiojo asmuo žmonėms tapo toks artimas, kad jo vardu pradėjo krikštyti savo vaikus, patys vieni ėmėsi statyti jam paminklus, o savo ledams taupytus 20 centų (palyginimui: 1930 m. 1 litras pieno – 0,35 ct) valstybės labui skyrė net visos šalies pradinukai.