Paukštis lizdą susisuko paveiksluose

Paukštis lizdą susisuko paveiksluose

Telšiškis dailininkas Romualdas Inčirauskas į Klaipėdą atvažiavo ne tuščiomis, o kaip jau įprasta – su paroda. Tik šiuokart – ne metalo plastikos, o tapybos. „Klaipėdos galerijoje“ eksponuojama 12 jo paveikslų bendru pavadinimu „Paukštė“.

Nebe pirmąkart spalvingi R.Inčirausko tapybos paukščiai ir paukštės suskrenda į uostamiestį. Dažniausiai pavasarį ar vasarą čia pasirodo. Kad džiugintų akį ir stebintų - kiek naujų, kitokių, linksmų ir svajingų, įkyrių ir žaismingų jų „prisiperėjo“. Ir dabar susispietė parodoje, savo margas plunksnas kedena ir iš mūsų – besparnių, žemiškos būties varguolių šaiposi... O mes žiūrime į juos ir stebimės – taigi čia labai maži žmonės, jie gyvena dainuojančio paukščio širdy. Tie, apie kuriuos savo eilėraštyje užsiminė Marcelijus Martinaitis: „...kartais jie skrenda iš paukščio mažais sidabriniais lėktuvais – pas mus“...

- Priminkite, kiek metų esate kūryboje? - užkalbinau parodos autorių prieš vernisažą.

- Nuo studijų pabaigos 1979-aisiais...

Įdomu, kad tais metais, kai baigiau Estijos valstybinį dailės institutą Taline, kur studijavau meninį metalo apdirbimą, su kolegomis suruošėme tapybos parodą. Tada ir pasirodė mano paukštukai. Juos tapyti pradėjau studijuodamas Taline.

- Kaip, iš kur jie atskrido į Jūsų kūrybą?

- Turbūt iš medalių. Tuomet mane domino ekologijos tema. Ir mano diplominis darbas buvo medaliai su paukštukais. Man labai patiko jų plastika. „Nutupdžiau“ ją į medalį, o paskui ir tapyti pradėjau.

- Kitas pasakytų, kad taip piešia vaikai... Betgi Jūs – profesionalas. Nebijote būti banalus?

- Nebijau. Taip tapyti paukštį - man principo reikalas. Manau, kad tokia naivi to mano paukščio schema, panaši į vaiko piešinius, visiškai atitinka mano norus. Jeigu betapant paukštis tampa įmantresnis ar panašesnis į gyvą, man jis jau nebeįdomus. Noriu išlaikyti tą schemą – pačią banaliausią.

- Jūsų paukščiai – keisti ir labai skirtingi, kaip žmonės...

- Jie ir yra žmonės. Tik panašūs į paukščius. O charakteriai – kaip žmonių. Todėl kiekvienas – vis kitoks. Paukštis mano tapyboje yra tik tūris, kuriame telpa visko – džiaugsmo, skausmo, ironijos, būties filosofijos, svajonių... Paveiksle jis - ir kompozicijos ženklas, padedantis man užčiuopti žmogaus charakterio bruožus.

- Visąlaik tapote tik paukščius. Nenusibosta?

- Kažkaip ne. Kol kas man to pakanka. Būtent šio įvaizdžio, šios minimalistinės schemos, kad išreikščiau tai, ką noriu. Dar prisideda koloritas, reljefas, aibė smulkių detalių, kurios mano paukščiui ir susuka lizdą.

- Kūryba iš metalo – medaliai, objektai, skulptūrinės kompozicijos – vis dėlto yra pagrindinė Jūsų kūrybos sritis. O tapyba tik podukra?

- Metalas – mano stichija. To neneigsiu. Bet kasmet suruošiu po tapybos parodą - poilsiui, sėjomainai. Atsipalaiduoti tai padeda. Vis dėlto darbas su metalu ir fiziškai nelengvas, ir smegenis apkrauna. Viskas žinoma, įprasta...

O tapyboje ir rezultatą greičiau pamatai, ir laisvės daugiau pajauti. Čia gal ir vidinio jausmo daugiau, ir nervus tai labiau pakutena. Čia aš emociškai atviresnis – nei po technologijomis pasislėpti galiu, nei išmąstyti kažką privalau. Čia veda jausmas, nervas...

Bet tai nėra labai lengva, kaip galima pamanyti. Ir toji laisvė ne tokia jau saldi, nes ir čia yra taisyklės, ir negali padaryti bet kaip, jei esi profesionalas.

Taigi mano Tapyba – kaip kūrybos jaunėlė duktė – maža, išdykusi ir pati mylimiausia... Gera, su savo vyresniuoju broliu Metalu nesipeša (juokiasi).

- O kuris labiau padeda gyvenime?

- Sunku pasakyti... Pragyvenu visaip. Dirbu dėstytoju Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakultete. Vis dėlto pirmiausia save laikau dailininku, ne mokytoju. Dėstau, manimi niekas nesiskundžia, bet... Kūryba man svarbiau.

Gal keista, bet šie paveikslai man išgyventi padeda. Nežinau, ar tai geras, ar blogas tonas, meninė vertybė ar pataikavimas publikos skoniui. Aš žinau, ką darau, bet neišmanau, kaip tai reikėtų vertinti. Kai žmonės perka paveikslus, suabejoji, ar tai gerai, - gal tu jau pataikauji, gal tu nebe menininkas? O turėtum būti menininkas... Gal geriau būt neįvertintam?..

- Baikit! Su tais paveikslais turėtų būti labai gera, šviesu gyventi.

- Nežinau... Toks mano charakteris ir tokia jo išraiška.

- Čia turbūt turi reikšmės ir tai, kad esate aukštaitis, įleidęs šaknis Žemaitijoje?

- Esu aukštaitis, iš Anykščių, grynas. Žemaitijoje – emigrantas. Nors turiu žemaičio pasą ir visą savo sąmoningą gyvenimą gyvenu Telšiuose. Nuo pat 1970-ųjų, kai įstojau į Telšių dailės technikumą. Su nedidele pertrauka, kuomet studijavau Taline.

O tapyba man visąlaik rūpėjo, spalva traukė... Gal tapyboje manęs daugiau kaip aukštaičio, o metalo plastikoje jau randasi ir kieto žemaičio (juokiasi).

- Pernai visus mus pribloškėte - Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatėte dvejus metus kurtą dvidešimties metalo plastikos objektų kolekciją „Telz“ (Telšiai). Sužavėjote meistriškumu – išgavote tokią formą, kuri geriausiai perteikia idėją. Ką iš metalo kuriate dabar?

- Po „Telz“ nieko rimto. Parodžiau tą ciklą Telšiuose, buvau nuvežęs į Vilnių ir Šiaulius.

Be to, senokai įsitraukiau į žaidimą – savo medalius retsykiais siuntinėju į tarptautines parodas. Taip bežaisdamas prieš pusmetį Izraelyje laimėjau H.K.Andersenui skirtą medalio meno konkursą. Pasigirsiu, jame dalyvavo gana solidi kompanija – pasaulio medalio meno kūrėjų elitas.

Neseniai dalyvavau šiuolaikinio medalio konkurse ir pa-rodoje Portugalijoje.

Nuo 1998-ųjų esu Tarptautinės medalininkų federacijos (FIDEM) narys, siunčiau jai savo medalius, konkursuose nuolat dalyvauju. Kartais ir laimiu. Visai smagus žaidimas. Panašiai kaip su tais paukštukais. Tik kitoks.