Portretas interjere

Paulius Stalionis kurs popdaineles

Paulius Stalionis – vienas „Parodijų teatro“ įkūrėjų – savo dainomis tikisi užkariauti klausytojų sielas ir širdis.

Ambicingas vaikinas Paulius Stalionis drąsiai kalba apie būsimą solinę karjerą ir nedvejoja, kad išėjęs iš populiariojo „Parodijų teatro“ nieko nepralošė. Jis nesidrovi, jog nori tapti toks populiarus kaip Rytis Cicinas. Į dvejonę, kad šį dainininką daug kas mėgsta tik „dėl bajerio“, Paulius Stalionis nedvejodamas atsako: “Būtų labai gerai, kad man „dėl bajerio“ mokėtų tokius honorarus, kaip moka Cicinui, ir dėl to paties tiek daug žmonių ateitų į mano koncertus“.

P.Stalionis neslepia pasididžiavimo, kad rašo tekstus Edmundui Kučinskui – dainininko repertuare per dvidešimt pagal jo tekstus sukurtų dainų. Klaipėdos universitete režisieriaus specialybę įgijęs vaikinas švaistosi kategoriškais išsireiškimais ir beatodairiškai tiki savo sėkme. Jis džiaugiasi, kad dešimt metų galvojęs apie solinę karjerą pagaliau pasiryžo išbandyti save. Nepavyks – visiems laikams šioje vietoje pastatys ženklą „Stop“, o kol kas kelias atviras – pamėgins juo eiti.

Vaidino kiaulę

- Esi kaunietis, kažkada dainavai popso grandų grupėje „Dinamika“, buvai įkūręs savo grupę „Legenda“, tačiau viską metęs į uostamiestį atvažiavai studijuoti režisūros. Kas tada tau šovė į galvą?

- Jau tada neįsivaizdavau savęs dirbančio rimtą, nuobodų darbą. Norėjosi kurti. Buvau girdėjęs apie režisūrą ir atvažiavau. Aišku, kitaip tą režisūrą įsivaizdavau. Galvojau, kad bus ir kinas... Atvažiavau ir kai reikėjo pradėti ropoti kiaulėmis, nuotaika subjuro. Svajojau apie polėkį, kūrybinį procesą, o čia liepė kiaulę vaidinti! Pirmam kurse antrus metus likau - neradau bendros kalbos su pirmuoju dėstytoju. Vėliau kitas dėstytojas - docentas Gediminas Šimkus suprato ir palaikė. Jis man daug davė ne tiek profesine, kiek žmogiška prasme. Pavyzdžiui, parodė, kaip reikia bendrauti su žmonėmis, siekti savo tikslo.

- Persilaužei ir nusprendei, kad ši profesija tau vis dėlto tiks?

- Būtent režisūra davė rėmus mano mintims, mano išsiblaškiusioms jauno svajoklio idėjoms. Studijos buvo gera patirtis, ieškojimų ir atradimų laikas. Dabar jau žinau, ko noriu. Ketinu atkakliai siekti solinės dainininko karjeros. Įgijau praktikos ne tik studijuodamas, bet ir tose scenose, kuriose mes dirbome su „Parodijų teatru“. Savitą teatrą trise įkūrėme praėjus vos porai mėnesių po universiteto baigimo - reikėjo iš kažko gyventi, užsidirbti duonai.

Nenori būti klounu

- „Parodijų teatro“ etapas tavo gyvenime neseniai baigėsi. Daugeliui smalsu, kodėl Boriso Moisejevo, Edmundo Kučinsko ir Andriaus Mamontovo aktorius išėjo iš gana sėkmingo projekto. Ar paatvirausi?

- Iš teatro buvau priverstas pasitraukti ne savo noru. Dėl to buvusiems kolegoms kuriu sveiką dovaną - konkurenciją. Žmonės, su kuriais dirbau, parodė, kad gyvenimas būna įvairių spalvų. Nespjaunu į parodijas. Ir dabar gaunu užsakymų, dirbu. Nors prioritetą teiksiu dainavimui, mano kairėje arba dešinėje pusėje bus ir parodijos. Ko gero, subursiu savo komandą.

Išėjau ir išėjau. Per beveik ketverius darbo metus įgijau patirties, o toliau į priekį einu su tomis idėjomis, su kuriomis noriu eiti. Jei atvirai, man įgriso būti klounu pagal kažkieno kito diktuojamą įvaizdį ir šokti prieš publiką. Gal ateis laikas, kai publika šoks prieš mane – klausydamasi mano dainų. Nesu aktorius, esu kūrėjas.

- O kaip teisiniai dalykai? Ar ir jūs, kaip daugelis pramogų pasaulio veikėjų, neapibrėžėte savo atsakomybės civilizuotomis sutartimis?

- Aišku, nieko nepasirašėm, viskas buvo paremta draugyste, tačiau tai baigėsi. Įsivaizduokite, kad „Parodijų teatras“ yra namas. Vienas iš mūsų pasiūlė idėją, o trise tą namą pastatėme – uždengėme stogą, sudėjome langus, duris. Manau, kad šiandien turiu teisę naudotis tuo savo įdirbiu ir dar pagyventi keliuose to namo kambariuose.

Ragauja nežinomybę

- Vienas svarbus etapas pasibaigė, kaip tu jauties dabar?

- Labai panašų jausmą išgyvenau per savo skyrybas. Tada atrodė tikras siaubo filmas: žmona paliko, tragedija, atrodo, nežinai ir nežinosi, kaip toliau gyventi. Tada prakentėjau pusmetį ir sutikau kitą žmogų. Praėjo. Dabar yra sunku, nes neaišku, kas bus rytoj ar poryt, bet aš tikiu sėkme ir tikiu savimi. Jei atvirai, esu nežinioje, tačiau ta nežinia – labai saldi. Kiekvieną dieną kažkas naujo ir gražaus atsitinka. Jau pristačiau savo dainą „Vakarai ilgi“ Astos Stašaitytės laidoje, sėkmingai dalyvavau „Nerijos“ naujo albumo pristatyme, mano kūrinį groja kai kurios radijo stotys.

Džiaugiuosi, kad mane palaiko ir manimi tiki artimi žmonės. Tiesa, manimi tiki, bet netiki mano sėkme. Būtent tai man yra sunkiausia. Jie taip nesako, bet jaučiu juk. Tiesa, eteryje nuskambėjus mano dainai, gavau gražių atsiliepimų iš tik vos pažįstamų žmonių, kurie mane nustebino. Jaučiuosi stipresnis vienu laipteliu. Aišku, tie žingsniukai į priekį dar labai maži, tokie skruzdėlytės žingsniukai, ir neįmanoma kol kas kitaip. Niekas nesidaro taip greitai. Gal aš iš tikrųjų į tą didžiąją sceną užlipsiu tik po dešimties metų...

Popsas širdžiai

- Ar nesidrovi, kad publikai siūlysi popdaineles? Vis dėlto režisierius...

- Ne, o ko drovėtis ? Taip, nauja daina skirta plačiam publikos ratui, ja tikrai nusivils tie, kurie tikisi iš manęs sulaukti meno. Popsas man tinka ir patinka labiau. Ne saldus popsas, su mintim. Žinau, kad mano balsas yra gan neįprastas, prie jo klausytojo ausis pripras gal po kelių dainų. Į sceną einu ne dėl to, kad man labai reikalingas dėmesys, labiau mėgstu vienatvę, nesu iš tų, kurie trokšte trokšta dėmesio. Noriu išreikšti savo mintis, parodyti žmonėms, kad daina galima kalbėti, pasakyti daugelį svarbių dalykų, kad galima kažką duoti ne tik ausiai, bet ir širdžiai.