– Pradėkime nuo to, kas svarbiausia atlikėjui, – instrumento. Kodėl fortepijonas?

– Mano pažintis su muzika prasidėjo vaikystėje. Tėtis namie dažnai skambindavo gitara ir dainuodavo, mama dirbo renginių organizatore tuomečiuose profsąjungų rūmuose, tad buvau visų ten vykusių muzikinių renginių klausytoja. Mūsų šeimoje nėra profesionalių muzikų, aš ja tapau netikėtai. Vaikų darželio muzikos mokytoja patarė mano mamai vesti mane į M.K.Čiurlionio menų mokyklą (toks buvo tuometis pavadinimas), kadangi turėjau absoliučią klausą. Žinodami, kad konkursas būdavo dešimt ar daugiau vaikų į vieną vietą, neturėjome didelių lūkesčių, bet tėvai į stojamuosius egzaminus vis dėlto nuvedė. Egzamine reikėjo padainuoti dvi daineles, kurių vieną iš baimės scenoje pamiršau... Užtat ritmą galėjau atkartoti. Mano tėvų nuostabai, į mokyklą mane priėmė. Vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijau magistro koncertmeisterio ir pedagogo kvalifikacijas, taip pat pusmetį stažavausi G.Verdi konservatorijoje Milane.

Manau, kad ne aš, o fortepijonas pasirinko mane. Paprastai stojamųjų egzaminų komisija nuspręsdavo, kuriam instrumentui vaikas tinkamiausias. Dar iki stojamųjų namie turėjau raudoną žaislinį pianiną ir, kaip mama pasakoja, susodindavau keliomis eilėmis lėles ir jas mokydavau, joms grodavau ir dainuodavau. Ir dabar dėstau fortepijoną B.Jonušo vaikų muzikos mokykloje, o "White Piano Hall" koncertų salėje vedu individualias pamokas pradedantiesiems suaugusiems. Išties suaugusiųjų mokymas man net artimesnis, dažnai jie yra labiau motyvuoti. Jie net labiau nei vaikai išgyvena atradimo džiaugsmą. Tai puiki nuostata gyvenant laikmečiu, kuriame mokymasis, tobulėjimas yra nenutrūkstamas procesas.

– Kaip apibūdintumėte savo profesinio meistriškumo kelią? Kas buvo sunkiausia, kuo galite pasidžiaugti ir pasididžiuoti?

– Ne paslaptis, kad muzikai nuo pat mažens po keletą valandų skiria muzikavimui. Groti tenka nuolat, visus metus, be jokių laisvadienių. Beveik taip pat atkakliai, kaip sportininkai ruošiasi sporto salėse. Tačiau kitaip nei sportininkai, pianistai repetuodami nenusilauš kojos ar rankos. Muzika – tai charakterio ugdymas be traumų (bent jau fizinių). Vaikystėje toli gražu ne visada norėdavosi groti gamas, kai kiti vaikai už lango žaisdavo kieme. Negalėčiau pasakyti, kad vaikystėje labai norėjau groti, reikėdavo skambinti kelių šimtmečių senumo kūrinius, kurie ne visada buvo artimi mano sielai. Tačiau tos nuolatinės valandos prie instrumento buvo puiki mokykla. Muzikos užsiėmimai vaikystėje – tai maksimalus susikaupimas, ištvermė ir artistiškumas visam gyvenimui. Tai patyrę žmonės yra darbštesni, turi didesnį atsakomybės jausmą.

Man visada patiko bendrauti, bendradarbiauti, todėl mokykloje su baltu pavydu nužvelgdavau styginiais grojančiuosius orkestre ir choristus. Turbūt todėl LMTA viena iš mano pasirinktų magistro kvalifikacijų buvo koncertmeisterio. Iš tiesų, niekada nemėgau solinio grojimo, todėl ir dabar mielai koncertuoju su man patinkančiais vokalistais ar instrumentalistais. Tai man teikia džiaugsmą.

Deja, derinant šeimą, pedagoginį darbą ir vadovavimą koncertų salei, nelieka tiek daug laiko intensyvesnei koncertinei veiklai. Tačiau veiklas, kurias vykdau, stengiuosi atlikti perfekcionistiškai. Labai džiaugiuosi savo mokiniais iš B.Jonušo muzikos mokyklos. Jie – tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatai, festivalių ir koncertų dalyviai.

Kita mano aistra – koncertai, edukaciniai projektai ir festivaliai. Dar studentavimo laikais pasinėriau į koncertų organizavimo veiklą. Kartu su pianistu Dariumi Mažintu į Lietuvą atvežėme tokias pasaulinio garso žvaigždes kaip kroatų pianistą Ivo Pogoreličių, rusų pianistą Valerijų Afanasjevą, austrų pianistą Ingolfą Wunderį, prancūzų pianistą Jeaną-Marcą Luisadą, smuiko legendos Jashos Heifetzo mokinį Pierre Amoyalį ir daugybę kitų garsių muzikų.

– Pasaulinio garso fortepijono virtuozė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė profesorė Mūza Rubackytė pianistus yra pavadinusi laidininkais, vertėjais. Kokią muziką jūs įžeminate į klausytoją, kuriuos kompozitorius mėgstate išversti?

– Atlikėjas išties yra laidininkas, nes tik jo padedami galime perskaityti kompozitoriaus kūrinį klausytojui. Tai pagrindinė atlikėjo misija. Iš fortepijono klasikos repertuaro mano sielai artimiausia yra J.S.Bacho, S.Rachmaninovo kūryba, jei tai būtų opera – G.Puccini. Su vokalistais dažniausiai atliekame mums gražiausias arijas iš miuziklų, operų, meilės balades. Apskritai man artimiausia Romantizmo epochos muzika.

– Vilniaus senamiestyje esanti "White Piano Hall" koncertų salė tapo sostinės kultūrinio gyvenimo dalimi. Šioje kamerinėje erdvėje surengiama per šimtą koncertų per metus. Ką išskirtumėte iš šiųmetės afišos?

– "White Piano Hall" koncertų salėje nuolat vyksta įvairaus žanro renginiai, organizuojame kasmečius festivalius pavasarį ir kalėdiniu laikotarpiu. Šiais metais miesto svečius džiuginome ir vasaros festivaliu, kurį surengėme su "Ars Lituanica", jo metu per dvi savaites "White Piano Hall" koncertavo daugybė atlikėjų iš aštuoniolikos pasaulio šalių. Rudens–žiemos sezonas bus ne mažiau įspūdingas. "Tavo koncertai" šį pusmetį salėje pristatys atlikėjus iš Argentinos (gitarų duetas Seis Cuerdas), JAV ir Rusijos. Na, o kertinis šio sezono renginys – 6-asis festivalis "Muzikinės Kalėdos", kuris per tiek metų subūrė didelį gerbėjų ratą.

– Ką dovanos šiemetės "Muzikinės Kalėdos"?

– Nuo lapkričio 17-osios iki gruodžio 31-osios vyksiantis festivalis "Muzikinės Kalėdos" dovanos net septyniolika koncertų: tai džiazas ir klasika, gražiausia filmų muzika ir rusiški romansai, vokalinio ansamblio ir gospelo choro pasirodymai, romantinės saksofono melodijos ir visą festivalį vaikinuojantys "Subtilu-Z" trys naujamečiai koncertai. Nesikeičia tik vieta – jauki ir šventiška "White Piano Hall" koncertų salė.

– Koks yra jūsų klausytojas? Ar geram klausytojui būtina muzikinė siela?

– Mylėti muziką ir jausti ją – nuostabi savybė. Manau, kad galima išmokti klausytis dalykų, kurie yra girdimi tik muzikinę sielą turintiems klausytojams. Žmonės visi vienodi, tik jų gabumai skirtingi, bet jei yra didelis noras išmokti – viskas įmanoma. Mūsų salės klausytojas myli kiek kitokią muziką nei didžiųjų arenų lankytojai.

– O jūs pati kokia klausytoja esate? Kokia muzika skamba jūsų kasdienybėje?

– Esu gan reikli klausytoja. Muzika mane lydi visur ir visada, retai mėgaujuosi tyla. Negalėčiau nurodyti vieno muzikos stiliaus, mėgstu tikrai labai įvairią, tačiau kokybišką muziką.

– Kaip ir kiekviename darbe, labai svarbi asmeninė laimė. Kokia jūsų moteriška laimė?

– Manau, kad esu laimingas žmogus. Didžiausias gyvenimo džiaugsmas yra mano artimųjų emocinė ir fizinė sveikata, buvimas kartu, ramybė, galimybė kasmet aplankyti vis naują kraštą ir dalytis naujais įspūdžiais, kartu augti ir tobulėti, džiaugtis šia diena.

– Kultūros žmonės paprastai turi pelnytų priekaištų valdžioms. Kokia jūsų nuomonė: ar kultūros žmonėms šiandien kažkaip ypatingai sunku?

– Kultūros žmonėms visais laikais nebuvo lengva, o ir kritika valdžią lydi visuomet. Ja atkreipiamas dėmesys į problemas ir galimus sprendimo būdus. Privačios kultūrinės organizacijos stengiasi ir dirba, nepaisant į gausybę problemų. Jos neturi laiko laukti, nes investuoja savo laiką ir resursus, kovoja dėl rezultatų čia ir dabar, nelaukiant geresnių laikų.

Kultūros sąvoka yra kilusi iš lotyniško žodžio "colere" – rūpintis, puoselėti. Filosofine prasme kultūros laukas labai platus, jo puoselėjimas bei apsodinimas ir laukiamas rezultatas gali būti labai besikeičiantis. Ką įdedame dabar, galime pamatyti tik po daugelio metų. Bet tai yra mūsų šalies ateitis.

Iš salės ir vienuolyno istorijos

"White Piano Hall" koncertų salė įsikūrusi Pranciškonų vienuolyno ansamblyje. Jis užima vieną didžiausių Senamiesčio plotų (Trakų, Lydos, Kėdainių ir Pranciškonų g.).

Pranciškonų vienuolynas garsėjo kaip svarbus intelektualinis Vilniaus centras, čia veikė stipriausia XVII a. mokykla, spaustuvė, vienuoliai rengė viešus religinius disputus Vilniaus miestelėnams ir didikams bei teologinio turinio konferencijas. Didelis dėmesys skirtas mokslui ir menui, ypač muzikai.

1863 m. pranciškonai aktyviai padėjo sukilimo dalyviams, todėl 1864 m. iš jų buvo atimtas vienuolynas, o bažnyčia uždaryta ir paversta archyvo fondų saugykla. Vienuolyno pastatai atiteko miesto valdžiai ir buvo naudojami įvairioms paskirtims: butams, įstaigoms, ūkiniams reikalams.

XIX a. pranciškonų ansamblio istorija klostėsi nepalankiai. Bažnyčia ir konvento namai nukentėjo per 1812 m. karą. Vėliau, tarp sukilimų, caro valdžia iš vienuolių palaipsniui perėmė dalį pastatų ir pritaikė kalėjimui, karo ligoninei, archyvui.

1908–1917 m. čia veikė Lietuvių mokslo draugija, o 1907–1917 m. – pirmoji Vilniuje dviklasė lietuvių mokykla, čia laikinai gyveno ir dr. J.Basanavičius.

Po Antrojo pasaulinio karo vienuolyno pastatai buvo naudojami gyventojų butams, skalbyklai, įstaigoms, bažnyčios pastate buvo įrengta archyvo saugykla. 1998 m. gegužės mėn. 15 d. bažnyčia grąžinta konventualams.

"White Piano Hall" koncertų salė yra įsikūrusi Kėdainių g. 8. Čia kadaise buvo Pranciškonų vienuolių valgomojo patalpa, o virš jos – vienuolyno biblioteka. Paprastai namuose jaukiausia dalis yra valgomasis, tad ši koncertų salė yra tokia jauki, kad klausytojams vis norisi čia sugrįžti.

Ši subtili kamerinė erdvė užima 173 kv. m plotą, talpina 176 klausytojus.

Šį rudens–žiemos koncertų sezoną salė atrodo dar įspūdingiau dėl jos sienas padabinusių Editos Suchockytės tapybos ir grafikos darbų parodos.