Kinas

Pinigų prikimštas Trojos arklys

200 milijonų dolerių kaip į vandenį. Kai kurių šaltinių teigimu - net 220 milijonų dolerių. Tiek Holivudo prodiuseriai sumokėjo už “Troją’’.

Šitie beprotiški pinigai prispaudė šilto ir šalto mačiusį 63 metų kino veteraną Volfgangą Petersoną. O už jo pečių - visų laikų geriausias karinis filmas apie vokiečių povandeninio laivo įgulą “Das Boot’’ ir kino teatrų “superhitai’’ “Prezidento lėktuvas’’ bei “Pražūtinga audra’’. Deja, biudžeto ir garsių aktorių slėgis pasirodė esąs didesnis. “Troja’’ išėjo didinga kaip Trojos arklys, bet tuščia - su šiaudais vietoj gyvų žmonių viduje.

Pradžia nuvilia iš karto. Atrodo, beveik trijų valandų trukmės epas žiūrovą turėtų griebti už pakarpos nuo pirmosios scenos. Įžangai reikia arba galingo mūšio, arba kiaurai veriančios dramos. “Troja’’ prasideda adaptuotu Homero tekstu ir akivaizdžiu gumos tąsymu. Achilo kautynės su baisuokliu nepalieka didesnio įspūdžio. Išlieka tik titaniškas Bredo Pito šuolis, smogiant kardu.

Po kautynių pasitvirtina baimės nuojauta, kad “Trojos’’ kūrėjai taikys į moterų kišenes. Ekrane matome tai, ką, anot vieno bičiulio, gali pamatyti per televizorių - nuo trijų iki aštuonių valandų. “Muilo opera”. Ups, milžiniško biudžeto “muilo opera”. Ir taip bus iki filmo pabaigos.

“Troja’’ - neįtikėtinai senamadiškas filmas. Į jį minios būtų plūdusios aštuntajame dešimtmetyje, kai neišmanė, kas yra montažas ir vizualieji efektai. Dabar, po “Žiedų valdovo’’ ir eilės kitų vizualiai tobulų filmų, “Troja’’ atrodo kaip muziejinė seniena, prikelta į ekranus vyresniosios kartos prisiminimams atgaivinti. Vienintelį šiuolaikišką kameros priartėjimą prie aktoriaus veido galima išvysti reklaminiame filmuke. Kaip ir daugiausiai pinigų kainavusius senovinius karinius laivus. Ir Trojos arklį. Žinoma, jei filme būtų kokių nors dramatinių retenybių ir išgyvenimų, į efektus būtų nusispjaut. Bet kada ekrane nematai tiesos, norisi efektingo melo. Jo irgi nėra. Mūšių scenos neišsiskiria iš paprastų istorinių kautynių šimtą kartų mažiau kainavusiuose filmuose. Masė susiduria su mase ir visi susilieja į vieną košę. Kardai žvanga, ir tai vienintelis ženklas, kad vyksta mirtinos kautynės. Kažkas krenta, ir tai ženklas, jog žiūrovas turi išgyventi kartu su herojais.

Aktorių darbas - bene didžiausias filmo nusivylimas. Bredas Pitas be ypatingų pastangų mojuoja kardu ir kerta priešų galvas bei moterų širdis. Toks nerūpestingas plevėsa, kuris kartais ima galvoti apie prasmę ir dievus. O kai pravirksta prie Hektoro kūno - nesinori tuo patikėti. Geriau tegul ir toliau pašaipiai šypsosi. Šonas Bynas ir Orlando Blumas pratęsia savo charakterius “Žiedų valdove’’. Tiesa, iš pradžių Blumas - silpnavalis bailys, tačiau pabaigoje drąsiai ir taikliai šaudo iš lanko. Kaip elfas Legolasas. Karalaitė Elena - vokiečių topmodelis Diana Kriuger. Tiesiog akinančiai graži. Graži, ir tiek. Nei daugiau, nei mažiau. Žavi filmo dekoracija.

Už vaidmenų gilumą galima pagirti du aktorius: kino veteraną Piterį O’ Tulą, suvaidinusį Hektoro ir Pario tėvą, Trojos karalių Priamą bei stipriausią juostos charakterį - Hektorą sukūrusį australą Eriką Baną, pažįstamą iš “Milžino Halko’’. Tais dviem herojais ir patiki. Ir scena, kai Priamas ateina pas Achilą pasiimti sūnaus kūno. Visa kita - dekoracijos. Arba antikos laikų “Perl Harboras’’. Kol kas - didžiausias metų nusivylimas.