Pereiti į pagrindinį turinį

Pirmajame N. Piperitos romane – dvasinės geldelės atvertys

Pirmoji Nikos Piperitos knyga – romanas "Gervė smėlynuose" (Vilnius: Slinktys, 2021) – drąsus žingsnis į pastaruoju metu primirštą lyrinę prozą.

Gervė smėlynuose, Nika Piperita. Romanas. Slinktys, Vilnius, 2021.
Gervė smėlynuose, Nika Piperita. Romanas. Slinktys, Vilnius, 2021. / Leidėjų nuotr.

Pagrindinės veikėjos Margaritos egzistencinės patirtys perteikiamos minčių ir jausmų srautu, asociacijų tinklais, sapnais, liguistos sąmonės vaizdiniais. Vidiniai ir išoriniai konfliktai, vienišystė ir našlaitystė, meilės ir ištikimybės, fantazijų, svajonių ir realybės kolizija vyksta kamerinėje jos sąmonės, išlaikančios betarpišką ryšį su gamta, erdvėje.

Vidiniai virsmai

Romane derinamos dvi pasakojimo perspektyvos: pirmuoju asmeniu kalbančios mažos mergaitės Margaritos istoriją pratęsia visažinis subjektyvusis pasakotojas, žvilgsnį išlaikydamas išgyvenimų koncentre ir fragmentiškai informuodamas apie suaugusios moters nekasdieniškai kasdieniško gyvenimo faktus.

Pasakojimas siekia parodyti vidinio vaiko gyvybingumą, jo pasąmoningą įtaką pasaulėjautos ir pasaulėžiūros formavimesi. Plėtojamas socialinės aplinkos vaizdas, brėžiami sovietmečio ir postsovietmečio kontūrai, išryškinama bendrystė su tėvais ir protėviais, parodomi visuomenės elgesio modeliai, kurie irgi daugiau ar mažiau nulemia mergaitės asmenybės vystymąsi. Romane akcentuojami vidiniai žmogaus virsmai ir kolizijos, kurie vienokia ar kitokia forma konfrontuoja su gyvenamąja aplinka.

Knygos pasakojimas sakmiškas, nes pasaulio vaizdas tekste neryškus ir neskaidrus, perdėm realistinis, juolab kad išorinio gyvenimo įvykiai dažniausiai glaustai išsakomi, paminimi, kad bent laikinai įvietintų, įžemintų skaitytoją, motyvuotų fabulą, kai siužeto eiga koncentruojasi į vidinį vyksmą. Tame vyksme nežongliruojama šiurpiu potyrių konkretumu ir nesimėgaujama gyvenimo lūžių tragizmu. Aštrius išgyvenimus pridengia tapybiški gamtos vaizdai, vizijos ir sapnų miglos.

Metaforų audinys

Ryškiausių veikėjų paveikslai abstraktūs. Teta Antanina, viena vertus, veikia kaip pasakų pamotė, kita vertus, kaip svajoklė mergaitė, slapta laukianti savo princo. Ją įsimylėjęs Romanas, patriarchalinės kultūros atstovas, neišsivaduoja iš regėtos nuogos moters vizijos, užsimiršimą randa turtų, pinigų ir degtinės teikiamame "komforte".

Romane akcentuojami vidiniai žmogaus virsmai ir kolizijos, kurie vienokia ar kitokia forma konfrontuoja su gyvenamąja aplinka.

Senelė Rozalija, žynė ir žinuonė, kurią žmonės įtaria turint raganiškų galių, dalijasi išmintimi, tiki burtais, prietarais ir kitokiais ženklais, įspėjančiais apie likimo grėsmes. Ji ir meniškos prigimties Margarita – artimiausios sielos.

Šiame eklektiškame ir koliažiniame siužete, kai iš vieno kritinio gyvenimo taško pereinama į kitą vidinių išgyvenimų asociacijų tinklu, veiksmo vieta ir laikas nebetenka savo realumo. Aplinka meniškai, gyvai ir spalvingai piešiama buities detalėmis, kurias pastebi pagrindinė veikėja, ir gamtos vaizdais, o konkretus laikas išplaukia ir suskyla į praeitį ir dabartį.

Romaną pavadinti sakmišku skatina ir paslaptingas autorės slapyvardis Piperita bei knygos pavadinimas "Gervė smėlynuose". Piperita vadinama aromatingoji vaistažolė pipirmėtė, kurios kvapas gali apsvaiginti ir perkeisti pasaulio vaizdą sąmonėje. Ši aliuzija motyvuoja autorės itin menišką pasakojimo būdą, metaforomis, vaizdingais veiksmažodžiais žėrintį stilių. Knygos pavadinimas, rodos, nieko bendra neturi su siužetu.

Reikšmę įgauna tik Aleksui apibūdinus Margaritą: "Ši moteris – paukštė, – nusijuokė mintyse. – Baikšti, pilka, ilgakojė gervė..." (p. 181). Svarbūs visi epitetai: baikšti, nes vis slepiasi nuo kitų ir skaudžių įvykių savo melancholijoje bei gamtos prieglobstyje; pilka, nes neišsiskirianti iš kitų ir tuo neryškumu, pilkumu ir baikštumu ypatinga ir kitoniška. Dėl savo kitoniškumo sunkiai pritampa prie pilkos masės, nes ji – "ilgakojė", išbrenda iš visų negandų ir netinkamų pasirinkimų, nes "gervei tupinėti medžiuose su ilgomis kojomis ir stipriais sparnais nėra prasmės ir žiauriai sunku." (p. 225).

Moters išskirtinumą pabrėžia ir jos vardas – graikų kilmės Margarita reiškia perlą, o perlas susidaro moliuskų geldelėse, ginantis nuo į vidų patekusių parazitų. Romano veikėja – intravertė, nuo neigiamos išorinės invazijos besislapstanti dvasinėje geldelėje.

Vaikystės aidai

Metafizinis romano pasaulėvaizdis konstruojamas pagrindinį dėmesį koncentruojant į vaikystės patirtis, jų pėdsakus tolesniame gyvenime. Pamestinukės mergaitės charakteris formuojasi tarp ją globojančių suaugusiųjų, sergstint ją užauginusiai Rozalijai. Socialinė aplinka neempatiška, Margarita nejaučia saugumo, todėl kuriasi savo vidinį pasaulį.

Tyliuose monologuose mergaitė apsvarsto ir tyrinėja suaugusiųjų elgesį, charakterius, gyvenimo būdą ir bando pati sau išaiškinti nesuprantamus klausimus, kurių daug ir į kuriuos niekas kitas neatsako, išskyrus – kai kada – senelę Rozaliją, kurios patarimus ir įvairias istorijas godžiai į save sugeria. Senelė Margaritai visą gyvenimą yra svarbus moralinis imperatyvas, ypač tada, kai pasiklysta prasmės labirintuose.

Nuo vienišumo, liūdesio, piktų tetos žodžių ir replikų vaikas ginasi pabėgdamas į gamtą, svajodamas ar bendraudamas su namų rakandais: "Iš tiesų su jais nesijaučiu viena – tai mano mokytojai, stebėtojai ir draugai. (...) Kai liūdna, galiu pasikalbėti su įdomiais daiktais – tikraisiais namų senbuviais." (p. 48).

Margarita ir suaugusi nepritampa prie socialinės aplinkos, neturi tvirtų, betarpiškų ir besąlygiškai patikimų santykių su ją supančiais žmonėmis. Su pragmatiška drauge Martyna glaudesnis ryšys nepalaikomas: "Tokių dalykų net Martynai negaliu pasakoti." (p. 169), jas sieja kartu išgyventi nuotykiai. Kritiniais momentais ji išgyvena silpnumą ir vienišumą: "Nebuvo kam išsipasakoti savo baimių ir netikrumo dėl rytojaus, gėdos ir pažeminimo skausmu apsisiautusi ji suposi savo vaikystės sūpuoklėse lyg vienišas pakaruoklis." (p. 115).

Saugumo ir pastovumo pojūtis atkuriamas, vidinis pasaulis harmonizuojamas ne vien pabėgus į vaikystę, bet ir retrospektyviai atgaminant Rozalijos išmintį.

Širdies pasirinkimai

Knygos priešlapyje autorė įspėja: "Visas šis pasakojimas – autorės išmonės vaisius."

Šalutinių personažų charakteriai daugiausia vienplaniai, plačiau šakojasi tik Rozalijos, Antaninos ir Romano asmenybiškumas, nes jie yra didžiausią pagrindinės veikėjos susidomėjimą sukeliantys asmenys ir turintys įtakos mergaitės pasaulėjautai formuotis. Itin gilų įspaudą seksualiniame vaiko brendime įspaudžia Romanas, sergantis nepagydoma pasikartojančia meilės liga: "(...) Romanas vietoje baltavilnės avelės regėjo auksaplaukę tetą Antaniną, pasalūniškai lindėdamas beržyne, ir, šliauždamas pažeme, neteko žado visiems laikams." (p. 166). Jo, kaip įsimylėjėlio ar meilės burtų aukos vaizdinys išlieka Margaritos pasąmonėje ir išnyra kartu su Alekso pasirodymu.

Mergaitės girdėtas Romano troškimas suartėti su moterimi, intymios scenos įsirašo riteriškos meilės ženklu ir suaugusi Margarita jį intuityviai pajunta, netikėtai susidūrus su Aleksu ir jo atkakliu siekimu susipažinti. Šis riteris, įžvelgęs moters įstabumą ir savitumą, Margarita jaučia, gali užpildyti jos ištuštėjusį gyvenimą. Nes meilė gali viską.

Meilės linija driekiasi per visą siužetą. Apie šią ašį sukasi veikėjų jausmai, emocijos, mintys, iš meilės perspektyvos apmąstomi santykiai šeimoje: "Ar pakvaišai? Gal jau iš gero gyvenimo ir pati nežinai, ko nori? Meilė kaip seilė... – atsikvėpusi juokiasi Melanija. – Kokios tau, vaikeli, meilės reikia, ir pati nežinai! (...) Mano galva, reikia žiūrėti, kad žmogus darbą turėtų, namo pinigų parneštų, o jau tada meilė tikrai atsiras." (p. 137). Nenusisekęs Margaritos šeiminis gyvenimas nulemtas vaikystės traumų, ji apsiriko pasirinkusi ne savo žmogų – vyras jos gyvenime iš niekur pasirodo ir dingsta į niekur, tik iš veikėjos pasakojimo nuotrupų duodama suprasti, kad tai buvo ne ta tikroji meilė – nesutapo charakteriai. Ar pritaps Margarita prie Alekso, ar romantiška meilė tęsis be pabaigos, nežinia – ateities vizija miglota, bet žadanti vėsinančią laimę, kai į savo geldelę moteris įsileido Aleksą:

"Staiga ją pagauna nevažomas valiūkiškumas:

– Aleksai, o tu pastebėsi mane, kai aš pasislėpusi po skrybėlaite skraidysiu po miestą? Kai slapta skinsiu pavilnio pelkyne surasojusias švendrių burbuoles? Ar aš tau būsiu graži išsigandusi? Nemandagiai išspjovusi žuvies gabalėlį su ašakomis tiesiog restorane prie stalo?" (p. 224–225).

Tęsinį "ir gyveno ilgai ir laimingai" pažada svajonių princas Aleksas, o skaitytojui belieka jo laukti.

Tarp dviejų epochų

Romano veiksmas rutuliojasi dviejose epochose. Mažoji mergaitė vaikišku žvilgsniu reprezentuoja sovietmečio realijas, tuometės agrarinės kultūros ypatumus, žmonių papročius, elgseną, gyvenimo būdą ir buitį, kurioje daiktai ir nuotraukos įamžina dar senesnę praeitį: "žmonės išeina, o daiktai pasilieka" (p. 215). Margaritą su tikrąja motina sieja segė su rožiniu topazu, kuri netgi turi magiškos galios pakreipti likimą kita linkme.

Homo sovieticus ryšiai su praeitimi naujoje epochoje nenutrūksta, prigimtinės šaknys gajos. Miesto erdvės ir kultūros vaizdas kūrinyje neryškus ir neakcentuojamas. Civilizacijos žmogus irgi nuolat ieško bendrystės su gamta, po miesto šurmulio pasitraukiama į kaimą atokvėpio ir atgaivos. Socialinė patirtis vaikystėje, skausmingai įsirašiusi Margaritos pasąmonėje, ir postsovietinėje sistemoje nejučia valdo moters komunikaciją su išoriniu pasauliu.

Knygos priešlapyje autorė įspėja: "Visas šis pasakojimas – autorės išmonės vaisius." Tačiau manytume, kad ši pastaba yra siekis pasislėpti ir paslėpti prototipus, asmeninius išgyvenimus ir patirtis, noras išsiginti istorijų, kurios, be jokios abejonės, perkurtos, atveriant tik tebekraujuojančias žaizdas, pateikiant skaitytojui tuos pačius klausimus, į kuriuos bandė atsakyti personažai ir kuriuos gvildeno pasakojimas.

Kursyvu išspausdinti intarpai pretenduoja į apibendrinimus, išvadas, sentencijas, diskutuotinas ir ne. Skaitytojas įtraukiamas į vidinių samprotavimo ir išgyvenimų vingius, nes temos universalios, aktualios, o veikėjų paveikslai tipiški. Intriga romane išlaikoma protarpiais detalizuojant žmonių likimų vingius ir posūkius. Pasikartojantys tie patys gamtos motyvai kuria teksto audinio vientisumą ir autentiškumą. Gamtos ir buities detalėmis piešiant aplinkos vaizdą atveriamas ir vidinis pasaulis, kuris sunkiai pažinus ir kurį aiškiausiai atskleidžia poetinė romano kalba.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų