Kauno valstybinio muzikinio teatro koncertmeisteris Povilas Grigas savo auksinio jubiliejaus proga prisimena savo muzikinio kelio pradžią ir atvirauja: orkestro duobėje muzikantų tyko labai pavojingas rutinos virusas.

Svarbiausiasis "la"

Teatro scena – atskiras pasaulis, kuriame verda aistros, sprendžiami likimai, tiek tragiški, tiek ir humoro spalvomis papildyti. Žiūrovai įtemptai stebi solistų perteikiamus įvykius scenoje, dažnai pamiršdami apie dar vieną pasaulį – beveik visą pasislėpusį po scena, muzikantų ironiškai vadinamą orkestro duobe.

Muzikiniai impulsai scenos gyvenimui sklinda būtent iš šios duobės, kurioje ir žiūrovų dėmesį prikaustančio viso muzikinio veiksmo reguliuotojas – dirigentas. Jo kairėje – pagalbininkas, dešinioji ranka – orkestro koncertmeisteris, griežiantis pirmuoju smuiku.

Su Kauno muzikinio teatro koncertmeisteriu Povilu Grigu, pažyminčiu pusės amžiaus jubiliejinę sukaktį, kalbame teatre prieš repeticiją toje pačioje orkestro duobėje, sėdėdami prie pirmojo smuikų pulto. Klausydama jo minčių apie teatro ir scenos žavesį, apie čia besiklostantį specifinį, savotiškos mistikos kupiną gyvenimą, kuris kitoks nei tas – už teatro sienų, bandau suprasti koncertmeisterio darbo specifiką.

Iš šios vietos gerai matyti scenoje vykstantis veiksmas, kurį galima būtų stebėti ir pirmajam smuikui – orkestro koncertmeisteriui, jei ne atsakomybė – nuo instrumentus suderinančios "la" iki solinių partijų, nuo tarpininkavimo su dirigentu, perimant jo idėjas iki jų kokybiško realizavimo. Priešingoje scenai pusėje – tamsoje aukštyn kylančios žiūrovų ložės, jose viskas girdėti – orkestrinė anaiptol nėra duobė, kurioje būtų galima pasislėpti.

Pavojingiausia – sustoti

Tik atėjęs į teatrą po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (buvusi Lietuvos muzikos ir teatro konservatorija), pradėjęs groti orkestre prie paskutinio pulto, jaunas smuikininkas nuolat siekė tobulėti, artėti arčiau dirigento. Tai neliko nepastebėta. Iš orkestro tolumos priartėjęs iki pirmojo pulto, koncertmeisteris P.Grigas neužsisklendžia pasiekimais. Tarpininkas tarp dirigento ir orkestrantų, prižiūrintis, kad kolektyvo darbas vyktų sklandžiai, sutelktai ir visi pasiektų norimą rezultatą.

"Solistas, ruošdamas kūrinį yra gana laisvas kūrybinei interpretacijai. Orkestre tokia laisvė ribota dirigento sprendimo. Tai kolektyvas, dirbantis bendrai, ir net jei kuris muzikantas turėtų kitokių kūrybinių minčių, vis tiek privalo paklusti bendram sumanymui. Koncertmeisteris tik padeda tai įgyvendinti", – įsitikinęs P.Grigas. Pats jis šios pareigybės nesureikšmina ir tikina esąs toks pats, kaip ir kiekvienas iš orkestrantų.

Iš kur tas negatyvus teatro orkestrinės įvaizdis? Galbūt dėl nuolat pasikartojančių spektaklių, kurių muziką atlikdamas ne vieną dešimtį kartų pasijunti lyg gamybiniame konvejeryje, įmetančiame į rutinos duobę, iš kurios išlipti reikia nemažų pastangų. Ar pavyksta išsiveržti iš besisukančio tų pačių operų, operečių, miuziklų rato orkestro koncertmeisteriui?

"Sustoti vietoje yra pražūtinga", – teigė pašnekovas. "Užvaldytas rutinos nejučia apkerpėji, viskas pasidaro nebeįdomu. Kad taip neįvyktų, norisi neužsisklęsti, pagroti ir vienam arba su kameriniu ansambliu. Grojant teatro orkestre paprastai atliekame kolektyvinį, akompanuojantį vaidmenį, kuriame pasireikšti kaip solistui galimybių nedaug."

Žanrų įvairovės svarba

Noras nesustoti ir ieškoti vis ko nors nauja prieš kelerius metus paskatino įsijungti į sakralinio teatro projektą, kurį inicijavo jaunesnė Povilo sesuo pianistė Gražina Zalatorienė. Taip susikūrė styginių kvintetas "Soavita", kuriame kartu violončele groja ir vyresnis brolis Tomas.

Taigi didžioji dalis kolektyvo – vienos šeimos nariai. Antruoju smuiku griežia Vilija Pranskienė, o altu – Andrius Pleškūnas. Kartu su vokalistėmis Diana Tiškovaite (sopranas) ir Renata Dubinskaite (mecosopranas) paruošta teatralizuota kompozicija Giovanni Battista Pergolesi "Stabat Mater", kuri jau kelerius metus atliekama įvairiuose Lietuvos miestuose ir palieka klausytojams gilų įspūdį.

"Šiame kolektyve vyrauja vilniečiai, iš Kauno – aš vienas", – dalijosi mintimis smuikininkas. – Dalyvaudamas kvintete jaučiu didelę naudą, tai padeda tobulėti. Daug naudingų patarimų pateikia kartu grojantis vyresnis brolis, turintis didesnę patirtį."

Barokinė stilistika kameriniame ansamblyje, įvairių laikotarpių operos, operetės ir miuziklai – kuris stilius ir žanrai artimesni, mielesni?

"Nors seniau maniau, kad operetės ir miuziklai yra mažiau verti dėmesio, o klasika kur kas reikšmingesnė, dabar nutolau nuo tokio skirstymo. Jei kūrinys parašytas talentingai, visai nesvarbu, ar tai operetė, ar miuziklas, tokia muzika kelia pasitenkinimą ir verta pagarbos. Tačiau klasika būtina, nes ji ugdo orkestro grojimo įgūdžius. Orkestrui apsiribojus lengvai pagrojama populiarių žanrų muzika galima nusiristi iki visai žemo lygio. Tokie kūriniai, kaip Giacomo Rossinio, kurie reikalauja daug preciziškumo ir pastangų, yra mūsų orkestrui didelis iššūkis", – repertuaro įvairovės svarbą pabrėžė P.Grigas.

Jubiliejui skirtame koncerte muzikuoti susirinks beveik visa Grigų šeima: broliai Povilas ir Tomas, sesuo Gražina, prie šeimyninio ansamblio taip pat prisijungs solistė Rita Preikšaitė.

Koncerte dalyvaus ir Povilo sūnus Martynas, J.Naujalio muzikos gimnazijos devintos klasės smuikininkas, tęsiantis muzikines giminės ir šeimos tradicijas. Muzikinė veikla rodo, kad formuojasi ir šeimyninio muzikavimo tradicijos. P.Grigas teigė, kad su seserimi Gražina jie namie per šventes dažnai muzikuoja. Galbūt šis gausesnis šeimos ansamblis, susibūręs minėtam jubiliejiniam koncertui, rinksis naujoms programoms ir ateityje?

Kas? Koncertas teatro orkestro koncertmeisterio P.Grigo jubiliejui.

Kur? Kauno valstybinio muzikinio teatro Baltojoje salėje.

Kada? Spalio 19 d. 15 val.