Tamsa
Dorotėja: „Mama, mama, mama. Supink man kasytę. Pamečiau Elzos kasą. Gal darželyje, gal lauke. Nusiėmiau kepurę ir neradau. Surask man drabužius. Nerandu pilko megztinio. Geltonas netinka, gi sijonas pilkas. Mama, kur tie rožiniai sportbačiai? Mama, mama....“
Įsijungia šviesa. Plautis galvą? Ne, neplausiu. Vėluoju Emilį paimti. Kuo dažniau plaunu, tuo greičiau susiriebaluoja. Gerai, išsiplausiu. Ne. Bet keramiką vešiu į gėlių saloną, reik išsiplauti. Man patinka purūs, gražiai krentantys plaukai.
Rašau SMS: „Laba diena. Ačiū už kvietimą, Emiliui šeštadienį šokiuose renginys. Baigsis vėlai. Nepavyks sudalyvauti. Gražios jums šventės. Sveikinimai Titui ir tėveliams.“
SMS: „Laba diena, gimtadienis šiandien nuo 18 val. Tai gal pavyktų sudalyvauti. Titas visų labai laukia.“
Į raudoną maišą dedu gražius džinsus, marškinėlius su tigru ir juodas sportines kojines. Gimimo dienos vakarėliui.
Įsijungia garsas.
Emilis jau mašinoj.
Paimam Ugnių.
Važiuojam stadiono link. Varžybos. Labai rimtas tarptautinis čempionatas prasideda. Turiu parodyti Ugniui, kad man tai labai svarbu. Paauglystė, labai jautrus metas. Mano vaikas kaip kaktusas, priėjus arčiau, badosi, o vėliau viskas ilgai pūliuoja. Kiek įmanoma daugiau reik laistymo ir priežiūros.
Reikia pavalgyti, iki varžybų pora valandų, būtinai reikia maisto, kad būtų energijos. Diskusija verda, derinimas, derybos, dalinimasis. Statoiliniai dešrainiai. Perkam du, mašinoj pakvimpa, užsimanau ir aš. „Mama juk tu sakai, kad čia šūdas“. Sakau, bet jau nebežinau kas šūdas, kas ne.
Emilis atskaito ilgą paskaitą, kaip pusę metų nenuperkam jam knygos, ir kaip mokytoja dėl to bara.
Stadionas tuščias, atvykome kiek per anksti (paprastai visur vėluojam, o kaip kitaip parodysi, kad tai labai svarbu arba kaip kitaip spėti nupirkti oze knygą?) O, Ervinas!!! Džiugu. Yra Ugniui su kuo likti.
Prekybos centras jau netoli. Knygyne įnirtingai ieškome. O neužsisakius šūdų dešrainio, turiu dabar naują užduotį. P a v a l g y t i !!! (išmesčiau šį užsiėmimą iš dienotvarkės, suvalgo labai daug laiko). Juolab kvapas – kaip aukščiausiam restorane, bet vitrinoje – supakuotas šaltas sumuštinis. Kvapo jis, deja, neskleidžia. Sėdžiu, gurkšnoju kavą. Laukiu savo vidurinėlio, kol atriedės iš WC. Minutė saldi. Medžiagos rinkimas etiudui, telefono knisaliojimas. Seni įrašai. Vaikų balsai, kaip angelų. Krykštavimas... Turu turu turu turu tutu... Čia Jaunėlio šypsena, klausant savo vaikišką balsą. Toks gerumas žiūrint. Akyse nuoširdumas ir susižavėjimas.
Galiausiai misija „knygos rinkimas“ įvykdyta. Kita misija – laiku grįžti į stadioną. Liko vos kelios minutės!!! Važiuojam. Geltona ir žalia. Stambesni ir smulkesni. Kova. Aistra. Mamų rūpestis. Ernesto sūnaus Igno akis pamušta. Ištino. (Įspyrė?) Ervinui užlipo ant kojos. Italų kraujo turintis Osva susitvardo. Bam – įvartis.
Dar kelios minutės, bet Emiliui – hauso treniruotė. Ji pati svarbiausia. Kitų galėtų nelankyti, bet ši pati svarbiausia. Viena minutė. Vėluojam.
Dvi minutės. Skubam. Eilė mašinų. Penkios minutės. Vaidos skambutis. Pasakojimas apie šeimos konstaliaciją. Tai bent žinia. Aštuonioliktoj kartoj kovotojas už teisybę. Juk mano Ugnius toks!!! Labai stiprus. Ir nuolatos kovojantis. Septintoj kartoj – žiniuonis. Labai jautrus, gydantis žmones. Bam viskas aiškėja. Viskas kartojasi. Vienas kovotojas, kitas - jautruolis. Abu labai stiprūs. Retai kada užtenka erdvės abiem namuose. Pergyvename, nes vėluojam. Banga tokia stipri, sunku atlaikyti. Vaida įsiterpė, juk tai jo kraujas, jo šaknys. Turėtų girdėti gerai. Aš irgi nemėgstu vėluoti. Ir man nepatinka vėluoti. Bet paleisk tai. Jeigu negali nieko pakeisti, tiesiog paleisk. Kai būsi savarankiškas ir viskas priklausys nuo tavęs, bus kitaip. Šiuo metu priklausai nuo mamos, tad atsipalaiduok ir leisk viskam vykti.
Įtampa atslūgo, misiją „treniruotė“ įgyvendinom. Sekanti – keramika. Kelis kartus užeinu, vis jos nėra. Kontaktų neturiu. Galiausiai tempiu dėžę. Sunku. Lukštenu iš traškančio popieriaus. O, mama... Viskas virsta stebuklu. Dėstosi, komponuojasi, pildosi. Tos moters rankos viską sudėsto, užplūsta šiluma ir džiaugsmas. Pagaliau, pagaliau... po ilgų paieškų, jausmas kaip namo grįžus. Pasklinda harmonija. Sėdžiu paskendus toje akimirkoje. Įsiklausau, pajaučiu. Tai teka, teka... tiesiog gera būti. 17.02 val. Jau baigėsi treniruotė. Žvilgčioju. Išbėgu į kiemą.
17.07 val. Neramu. Gal užtruko repeticijoj. Niekada neskuba. Nušvintu. Beldžiu. Mato mane lange. Jo žvilgsnis pasimetęs, sunerimęs. Oi, sudiegia širdį. Toliau pildom dokumentus, svarstom: kas, kaip, kiek, kam.
17.30 val. Emilis ieško dovanos draugui. Neranda, siunčiu į kitą parduotuvę. Mes sutarėm, užpildėm, atsisveikinom. Dėžė visiškai tuščia. Lengva nešti. Labai lengva.
Mano ramusis prie žaislų. Renkam kartu. „Star wars“ lentyna, pilna dėžių, dar ir nuolaida. Puiku.
17.44 val. Vėluosim. Emocijos nustelbia, sunku suvaldyti. Negaliu užčiaupti, sunku išbūti. Bet dirbam kaip komanda. Emilio rankose telefonas, suveda gatvės pavadinimą. Šviesoforas, mašinų nedaug. Skubam. Jau pažįstamas rajonas. Ohooo raudonas maišiukas!!! Liko namie. Aš nepatenkinta vaiko išvaizda. Dar ir rankos neplautos.
Ieškom laiptinės. Lipam, lipam. Spaudžiam mygtuką. Pataikom. 44. Durys jau atviros. Atvažiuoti 21 val.
Laikas laisvas. Suku į kavinės kiemą. Oi ne, ne... Veterinarija dar dirbs, reik tablečių nuo erkių ir kirminų. Pavasaris, gamta bunda. Gera užeiti. Čia daug padėjo, plovė žaizdas, patarinėjo. Didelis ačiū. Ilga diskusija, kas labiau tinka, kas mažiau kenkia. Ar šuniui, ar ir katinui. Abiem nėra, reik užsakyt. Artui kas mėnesį paduoti. Jis didelis, jam reik daugiau. Bet akys ašaroja, registruoju apžiūrai. Sukirba: vaikams ortopediniai padukai neužsakyti, pas okulistą neužrašyti, Dorotėjos dantukai nefloruoti, Emilius skundžiasi pilvo skausmais, dar ir kaklo skausmų atsirado.. Vėl kavinės kiemas. Ai... Norisi suktis ir eiti atgal. Ūžesys, baisus interjeras. Bet jau futbolo aikštėj pilna pūslė buvo. Ryžtuosi likti, įsitaisau tolimiausiam kampe. Maistas užsakytas. Kiti poreikiai patenkinti. Neramu dėl sėdančio telefono. „Čia, už „vaikiško staliuko“, – automatu pasako padavėja.
Skambutis: „Važiuosim su vaikais į Pagėgius arba į Druskininkus“. Bet Emiliui šokiuose renginys. Jis jau užregistruotas. Atsisveikinam. Sutarta: mes liekam, jie važiuoja. Laisvesnis savaitgalis, iškart sukrenta sąrašas nebaigtų darbų. Pajudinsi iš apačios, viskas subyrės. Imsiu nuo viršaus, netilpsiu į gyvenimo tempą.
20.18 val. reiks paimti Emilį.
Po kepsnio užsisakau arbatos. Negaliu sėdėti prie tolimiausio staliuko ir turėti tik užrašų knygutę, tušinuką.
Siunčiu sesei tobulą nuotrauką „juodai balta keramika ir graži puokštė baltų orchidėjų“. Tai juk taip tobula. Pajuntu kažko daug daugiau esant. Kūrybos, kūrėjo, toks jausmas – čia žmogaus per maža.
Pakeliu akis, apsidairau, kiek čia daug gyvenimų aplink. Kaip su visu tuo susilieti? Paleidau. Lai teka, lai bėga. Gyvybė, gyvenimas. Energija. Vanduo. Emocija. Patirtis, prisiminimai...
20.52 val. Dar nevėluoju. Bet jau noriu namo. Noriu namo! Pavargau.
Tamsa ir tyla.
Žodžiai tamsoje.
Esu užaugęs vaikas ir mama. Esu užaugus nedideliame miestely, daug buvau gamtoje, jaučiau ją. Bet tuo pačiu daug jautriau jaučiu aplinkinį pasaulį. Gal dėl to labiau jaučiu aplinkinių poreikius nei savo. Galiu rinktis slaugės profesiją, ten reikalinga jausti kitus labiau nei save.
Pabaiga. Mažo Emilio dainavimas: tru tru turu tuuturu ruru....
Kas? A. Linkevičienės ir A. Miliauskaitės-Tulabienės paroda „Gimę iš meilės“.
Kur? Amatų centras „Menų kalvė“. M. K. Čiurlionio g. 27, Druskininkai.
Kada? Veikia iki lapkričio 30 d. Susitikimas su menininkėmis – lapkričio 30 d. 15 val.
Naujausi komentarai