Į Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą poezijos knygą A. Valionis sudėjo naujausius savo eilėraščius, parašytus 2023 m. Poeto teigimu, jis rašė pradėdamas nuo „tuščio lapo“ – nenaudodamas jokių ankstesnių užrašų, sutaupytų eilučių. Pokalbis su A. Valioniu – apie naują etapą žyminčią knygą ir tris dešimtmečius trunkantį kūrybinį kelią.

– Pirmieji jūsų eilėraščiai kultūrinėje spaudoje pasirodė 1994-aisiais – prieš 30 metų. Ar galėtumėte palyginti, kaip per tiek metų pasikeitė jūsų kūryba? Ar kartais dar prisimenate tuos pirmuosius jaunatviškus savo eilėraščius?

– Kaip tik neseniai, tvarkydamas archyvus, radau 1995 m. gegužės mėnesio „Kauno dieną“ su savo nuotrauka pirmajame puslapyje. Toks visas jaunas, baltu švarku. Pirmąkart tuomet dalyvavau „Poezijos pavasaryje“, gavau prizą už debiutą „Poezijos pavasario“ almanache. Ta proga šviežia akim peržvelgiau ir almanache išspausdintus savo eilėraščius. Neblogai.

O kitus, kiek vėlesnius, bet vis dar jaunystės eilėraščius pastaraisiais metais prisiminiau gan dažnai – ir ne tik prisiminiau, bet ir praėjusiais metais atitaisiau jiems prieš 20 metų padarytą skriaudą. Kai 2003 m. išleidau pirmąjį savo poezijos rinkinį „Skrendant nelieka pėdsakų“, tuo metu nesurengiau knygos pristatymo. Tad praėjusiais metais Rašytojų klube Vilniuje vykęs jubiliejinis mano kūrybos vakaras vadinosi „Klaidos atitaisymas“ ir nemaža dalimi buvo skirtas pirmajai knygai – pagaliau ji buvo deramai pristatyta skaitytojoms ir skaitytojams. Turėjau dar užsilikusių pirmosios knygos egzempliorių, susirinkusieji galėjo pasiimti, parsinešti, paskaityti. Dalį pasiėmė, išsinešė. Gal ir paskaitė. Tad tinkama sklaida pagaliau įvyko, klaida atitaisyta.

Ankstyvosios kūrybos tikrai neišsižadu (kaip kad kartais pasitaiko), iš laiko perspektyvos žvelgiant, net ir ta kiek prastesnė man miela kaip neišvengiamas etapas, man ji atrodo gana autentiška. 2021 m. sudarydamas savo ligtolinės kūrybos rinktinę, į ją įtraukiau kelis eilėraščius iš pirmosios knygos. Manau, kad jie verti ten būti, nes neišsiskiria kaip silpnesni dabartinės kūrybos kontekste. O kūryba, žinoma, metams bėgant keitėsi. Artūras praėjusiame tūkstantmetyje greičiausiai būtų labai norėjęs parašyti tokius dalykus ir taip, kaip šį bei tą parašė šio tūkstantmečio Artūras. Kita vertus, šio tūkstantmečio Artūras jau nesugebėtų parašyti tokių eilučių, kurios tuomet išsprūdo tam iš Kauno, Dainavos, nuo „Aguonos“ kilusiam dvidešimt kelerių vaikinui.

Leidyklos nuotr.

– Jūsų naujoji poezijos knyga „Sąnašos | Dėl viso pikto“ pradeda naują kūrybinį etapą po 2021 m. pasirodžiusios jūsų poezijos rinktinės. Kuo ypatingas šis etapas ir kuo jis skiriasi nuo ankstesnių?

– 2021 m. rengdamas poezijos rinktinę, atrinkdamas tekstus į ją (atsiprašau tų eilėraščių, kurie ten nepateko, jūs nesat kažkuo prastesni, bet privalot suprasti ir mane, puslapių skaičius juk baigtinis), galėjau išsamiai apibendrinti ir permąstyti visą ligtolinę kūrybą. Ten sudėjau geriausius, mano galva, eilėraščius iš penkių savo knygų ir pluoštą naujų. Rinktinė, man atrodo, natūraliai užbaigė maždaug ketvirčio amžiaus kūrybos etapą.

O dabartinį etapą, persiritęs per penkiasdešimtmetį, galima sakyti, pradėjau nuo visiškai „tuščio lapo“, nenaudodamas jokių ankstesnių užrašų, pasižymėjimų, „sutaupytų“ eilučių – naujoje knygoje visi eilėraščiai parašyti 2023 metais. Mažiau žaismės – knyga, sakyčiau, išėjo gana minorinė, be juokų, be balasto, bet, tikiuosi, šviesi, vientisa ir tikra. Nors ir pavadinta „Sąnašos | Dėl viso pikto“. Nesakau, kad ankstesnės mažiau tikros, bet tikros kažkaip kitaip. Dar nežinau, kaip tai įvardyti. Labai tikiuosi, kad tekstuose po truputį kapstausi kažko link. O gal tai tik įsivaizdavimas, gal dabartinis etapas ir niekuo nesiskiria nuo ankstesnių – galbūt visąlaik iki šiol rašau, plėtoju pirmosios knygos variacijas.

– Savo eilėraščiuose apmąstote ir įžvelgiate situacijas, kuriose poezija yra ne „už“ ar „virš“ buities, bet „šalia“ mūsų. Kaip tas poezijos buvimas „šalia“ pasireiškia? Juk neretai manoma, kad poezija yra kažkur aukštai, virš debesų, ne kiekvienam mirtingajam pasiekiama ir suprantama.

– Poezijos būna visur, ne tik aukštybėse. Mirtingieji nusipelno neatšaukiamų teisių į poeziją, ji yra jiems ir apie juos. Ypač apie juos. Poetinių blyksnių apstu kasdienybėje – juos smagu pastebėti, tik ne visus būtina bandyti sugrūsti į eilėraštį. Štai anądien Vilniuje, Žvėryne, praeidamas gatve mačiau – kažkieno, gal vaiko, pamesti ledai apspisti skruzdėlių, tikra puota vyksta. Vienam bėda, išslydo iš rankų, šimtams šventė. Kalnas plombyro, šokolado atodangos. Šilta, plombyras tirpsta, tvinsta grietininės upė, kalnas po truputį smenga. O dar alyvos žydi lyg paskutinįkart. Kuo ne poezija? Tik ar būtina kiekvienąkart iš tokios situacijos gaminti eilėraštį? Jei geras pavyktų, kodėl ne? Šiuo mano aprašytu atveju, manau, išeitų neblogas eilėraštis vaikams, prasidėtų: „Oi... Nepasisekė kažkam… Nors, tiesą sakant, čia kaip kam!“

Kitas pavyzdys kaip tik apie mirtinguosius – vieną gyvenimišką situaciją aprašantį naujoje knygoje esantį eilėraštį taip ir pavadinau: „Kasdienybės tokia lyg ir poezija“. Kartą važiuoju keleliu per Trakus ir matau, kaip kapinėse močiutė ir diedukas svyruoja, spėju, eina aplankyti saviškių. Pasiremia į vieną antkapį, ramiai pabūna, žengia porą žingsnių, atsiremia į kitą, vėl ilsteli ir taip nuosekliai kasasi pirmyn. O, galvoju sau, prasmingai, galima sakyti, tie palaidoti gyvena – net ir tokios būsenos suteikia atramą gyviesiems. Ar visa ši situacija poezija? „Poezija, o gal ne ji“, jei šiai situacijai apibūdinti pasiskolintume Donaldo Kajoko poezijos rinktinės pavadinimą.

– Ant jūsų naujausios knygos atsirado įspėjimas mamoms ir tėčiams, perspėjantis, kad poetinių tekstų skaitymas apčiuopiamos naudos neatneša. Kaip ir kodėl ant knygos atsirado šis ironiškas įspėjimas?

– Kad mamos ir tėčiai būtų tinkamai informuoti, kas jų laukia ir ko galima, neverta tikėtis.

Mažiau žaismės – knyga, sakyčiau, išėjo gana minorinė, be juokų, be balasto, bet, tikiuosi, šviesi, vientisa ir tikra.

– Esate sakęs, kad jums labai svarbu kūryboje nekartoti nei kitų, nei savęs. Vis dėlto, ar tai yra įmanoma? Pasaulyje tiek visko sukurta, kad kartais sakoma, esą kūrėjai savo kūryba tiesiog atkartoja ir interpretuoja tai, kas jau egzistuoja.

– Įmanoma. Arba kuri, nuolat kažko ieškai, jauti malonumą pasikapstęs kažko tikro link, arba kažką sukuri, tyčia ar netyčia, ir toliau save sėkmingai tiražuoji, triniesi toje pačioje vietoje, vis ratais aplink tą patį. Antruoju atveju gal ir patogu, saugu, bet neįdomu. Nors, kaip sakoma, čia kaip kam. Man ne. O perkonstravimas, interpretavimas irgi gali būti kūryba. Pavyzdžiui, poezijos vertimas – iš esmės juk interpretacija, tačiau geras vertėjas, be abejonės, yra kūrėjas. Ir t. t. ir pan.

– Jūsų knygos ne kartą pateko į kūrybiškiausių sąrašus. Kiek jums asmeniškai svarbus kūrybiškumas poezijoje? Galbūt būtent jo ieškote skaitydamas kitų autorių kūrybą?

– Kūrybiškumas poezijoje, kaip ir bet kuriame kitame mene, man labai svarbus, bet jo, atsieto nuo visumos, nereikia ieškoti ir aukštai vertinti. Jei žmogus iš kalbos, raidžių sukuria tekstą, ir jei tame jo tekste galima rasti poezijos, jeigu, kaip aš sakau, ten yra raidė „o“ – šviežio deguonies (oxygenium; nes be „o“ poezija būtų tik pezija), tai jau yra tikra kūryba. O jeigu tai jau yra kūryba, tai viskas tuo ir pasakyta, nėr ko ten daugiau ieškoti – kūrybiškumas, nors ir ilgesnis žodis nei kūryba, pastarojoje lengvai sutelpa ir yra neatsiejama jos dalis. Net ir labai tradiciniai kūriniai, jei jie išties kūriniai, be abejonės, yra kūrybiški. Apskritai viskas čia labai paprasta, kaip teisingai repuodami reziumavo „G&G Sindikatas“: „arba turi flow, arba neturi, arba kuri, brol, arba nekuri“.

– Jums knygose svarbi eilėraščio forma, kuri tarsi nepaiso įprastų taisyklių. Jūsų nuomone, kodėl forma yra tokia pat svarbi kaip turinys? Ar poezija apskritai turi kokias nors pateikimo ribas?

– Pateikimo ribų poezija neturi. O dėl įprastų taisyklių nepaisymo tai nelabai sutikčiau – nieko tokio labai neįprasto formos prasme mano tekstuose nėra – knygose pasitaiko vienas kitas neįprastesnės grafinės formos eilėraštis, kai, mano galva, turinys reikalauja būtent vienokios ar kitokios formos, tačiau dauguma tekstų savo forma kažkuo ypatingu neišsiskiria.

Man labai svarbu ne tiek forma, bet turinio ir formos, teksto ir apipavidalinimo dermė. Rengdamas savo naująją knygoje numačiau, kad bus tikių klausimų – 59 puslapyje esantis eilėraštis prasideda žodžiais – „manęs paklausė, kas svarbiau – turinys ar forma“. Ten per du puslapius ir bandau atsakyti – metaforiškai, išsamiai ir argumentuotai. Kviečiu paskaityti. Tik įspėju – poetinių tekstų skaitymas apčiuopiamos naudos neatneša.