Pokalbis su poete – apie laurus nuskynusį eirėraščių rinkinį, tikėjimą, keistą pandemijos laikotarpį ir kuo skiriasi jaunoji ir dabartinė D.Zelčiūtė.
– Kaip sureagavote sužinojusi, kad tapote "Poezijos pavasario" laureate?
– Žinoma, nudžiugau. Nominuojama buvau nebe pirmą kartą, tai stengiausi pernelyg nelaukti ir nesidomėti, kaip klostosi penkių nominantų (įskaitant mane) reikalai, tiesiog pamiršti nominaciją. Uždraudžiau sau viltis ar jaudintis. Visų nominuotų kolegų kūryba stipri, lyrikos rinkiniai brandūs ir, be abejo, skirtingi – ir forma, ir turiniu. Iš pradžių nudžiugino Antano Miškinio man skirta premija už pastarąją knygą "Šokiai Vilniaus gatvėje". O vėliau pasiekė žinia ir apie "Poezijos pavasario" komisijos sprendimą. Esu dėkinga kolegoms rašytojams, Kauno miesto savivaldybės žmonėms. Ne už šlovę (juk viskas santykinai), bet kad buvau išgirsta ir perskaityta. Labiausiai dėkinga Dievui, kad išgriebė mane iš tamsos ir įdėjo žodžius į burną.
– Kaip gimė laurus nuskynęs eilėraščių rinkinys "Šokiai Vilniaus gatvėje"?
– Knyga pasirašė vienu ypu. Rašiau apie du mėnesius kasdien, mėgindama suprasti pasaulį, artimąjį ir save – kas mums skirta ir kaip mes elgiamės kritiškiausiomis savo gyvenimo valandomis. Prieš pusę metų buvau atsisveikinusi su savo vyru rašytoju Jurgiu Gimberiu. Visas tas išėjimo laikas, slaugymas namie, nesibaigiančios operacijos, artimojo stoiškumas žengiant į atsisveikinimą, nepaprasta dukters ir artimųjų pagalba, kita vertus – absoliuti bejėgystė prieš stulbinančią ir tiesiog neįmanomą gyvo žmogaus kančią, nuolatinė akistata ir dialogai, gal daugiau netgi bežodžiai, su Dievu garantavo po visko absoliučią tylą.
– Kalbėti apie netektį yra be galo sunku. Vis dėlto, kodėl nusprendėte apie tai prabilti eilėraščių rinkinyje "Šokiai Vilniaus gatvėje"?
– Tyloje pabuvau pusmetį. O tada vieną parytį neištvėriau, užrašiau vieną eilėraštį ir jau nesustojau. Puikiai suprantu, kad visi žmonės patiria atsisveikinimą, išsiskyrimą, ir visa tai kaip ir normalu. Nemaniau, kad toji patirtis kaip nors gebės transformuotis į eilėraščius. Ne tiek svarbu toji autentika, kiek tai, ar ji padėjo išgyvenimams tapti eilėraščiais. O poezija juk gali rastis absoliučiai iš visokių patirčių. Mane išsprogdino rašymui pastaroji. Svarbu, kad tai būtų poezija.
– Eilėraščių rinkinyje "Šokiai Vilniaus gatvėje" gausu dievoieškos motyvų. Kokį vaidmenį tikėjimas turi jūsų gyvenime?
– Apversiu klausimą. Tai aš džiaugiuosi, kad Dievas man suteikė vaidmenį šioje žemėje, – davė gyvybę. O su ja – tėvelius, dukrą, anūkus, artimuosius. Ir pasitikėjo manimi, kad galiu Jį liudyti kūryboje. Tai ne visada pavyksta, lengva nuslysti į pliką religinį citavimą. Norėčiau, kad visa, ką rašau, taptų liudijimu – netiesmuku, neprimityviu, bet esmingu. Tikiu, kad rašydamas žmogus jaučia, kas iš jo paties eina, o kas – iš bendrystės su didžiuoju pagrindiniu pasaulio Kūrėju. Galbūt kai visiškai nurimsiu, ir rašymo nebereikės? Kaip bus nulemta, taip.
– Rinkinyje juntamas stiprus autobiografiškumo prieskonis, leidžiantis skaitytojams labiau susipažinti su tikrąja D.Zelčiūte. Ar to ir norėjote – leisti skaitytojams dar artimiau jus pažinti?
– Nemanau, kad kam rūpėtų mano biografija, tikrai nesistengiu, kad mane labiau pažintų. Ir kam gi būtų svarbu tie asmeniniai patyrimai? Tiesiog kitaip rašyti nemoku, manau, kad kūrybos formos keičiasi, galbūt ir mano kada pasikeis, nors neabejoju, kad bet kurį kalbėjimo būdą pasirinkęs poetas, išpažintinį ar hermetišką, savo eilėraščiuose yra nuogas. Čia kaip scenoje – viskas matyti, kiekviena eilutė, žodis gali atverti dangų, bet gali ir atverti duobę. Kūryboje nepasislėpsi. O imitacijų iš tiesų yra daug.
– Ar pamenate akimirką, kai parašėte pirmąjį šio rinkinio eilėraštį?
– Buvo priešaušris, po vyro mirties praėjęs pusmetis. Ėmė belstis ritmas, eilutė, eilėraščio melodika. Turėjau išsilaisvinti.
– Koks apskritai jūsų santykis su eilėmis: ar jas vis menate, ar parašiusi, publikavusi paleidžiate it motina vaiką, kad jis gyventų savąjį gyvenimą?
Laisvė – tai drąsa ir kritiškiausiomis valandomis kelti akis į dangų ir – pasitikėti. Nesiliauti pasitikėjus Kūrėju.
– Kai išeina eilėraščių knyga, jos tekstai jau būna taip perkošę mane kiaurai, kad ilgai negaliu nei vartyti savo knygos, juolab skaitinėti. Ar jie gyvena, kaip sakote, savo gyvenimą, sužinau iš atsiliepimų. Sugrįžtu tik tada, kai reikia pristatyti knygą ar garsiai savo eilėraščius skaityti vakaruose. Norėčiau mokėti pasidžiaugti, gal net žmogiškai pasimėgauti, tačiau nesugebu.
– Ar turite mylimiausia vaiką, t.y. eilėraštį?
– Kai po daugelio metų gali patvirtinti, kad tą patį eilėraštį ir vėl drąsiai įdėtum į lyrikos rinkinį, tai toks eilėraštis ir yra mylimas. Vadinasi, buvo užrašytas nežaidžiant ir nė žodžiu nemeluojant. Ar tokių eilėraščių daug? Tikrai ne.
– Jei palygintumėte pradedančią poetę Dovilę Zelčiūtę ir "Poezijos pavasario" laureatę – kuo jos ir kaip kūrėjos skiriasi?
– Tai tiksliau padarytų skaitytojas. Žinau viena: pirmoji mano knyga "Akligatvio erdvė" (1991 m., "Trimitas") man neatrodo silpnai. Vėliau buvo visokių rinkinių, klysta kūryboje – gal per skubėjimą reikštis, gal iš godumo kuo greičiau visa aprėpti ir nerimo. Tačiau pirmąjį rinkinį laikau visos tolesnės savo kūrybos uvertiūra.
– Ar skiriasi jaunoji literatė D.Zelčiūtė nuo šių dienų jaunųjų kūrėjų?
– Šis klausimas – labiau literatūros kritikams. Manau, kad, be abejo, skiriasi. Galbūt regiu ir bendrų bruožų, – ribinio vidinio nuogumo apraiškų, intymios kalbėjimo intonacijos. Tam tikra prasme – drąsos (ne vulgarumo).
– Kuriam kolegai jūs skirtumėte "Poezijos pavasario" vainiką, jei vertintumėte visą jo kūrybą?
– Leiskite neatsakyti, myliu visų talentingų poetų kūrybą.
– Ką šiandien patartumėte anuometei D.Zelčiūtei – kaip kūrėjai ir kaip žmogui?
– Patarčiau nebijoti kūrybos pauzių, išlaukti, kol visiškai pasikeis žvilgsnis į pasaulį ir taip rasis nauja kalba – naujai knygai. Kaip žmogui: Zelčiūte, svarbiausia yra taika su Dievu, atsimerk, nebijok, Jis visuomet kartu.
– Šiųmetis "Poezijos pavasaris" vyko ir vėl neįprastu metu – vasarą. Tačiau pandemija privertė pakeisti ne tik mūsų švenčių grafiką, bet ir gyvenimą, kad išliktume ir išsaugotume kitus, turėjome atsisakyti daugybės laisvių. Pagrindinių laisvių karantinas iš mūsų neatėmė, tačiau vis tiek skundžiamės. Kaip jūs išgyvenote šį keistą laikotarpį? Kas jums apskritai yra laisvė – kaip poetei, kaip žmogui?
– Išgyvenau maldoje. Laisvė – tai drąsa ir kritiškiausiomis valandomis kelti akis į dangų ir – pasitikėti. Nesiliauti pasitikėjus Kūrėju.
– Ko palinkėtumėte jauniesiems poetams, ateityje svajojantiems būti vertiems "Poezijos pavasario" laurų?
– Argi galiu patarinėti? Pati puikiai suprantu, kad jau kitą savaitę, po kelių dienų, beveik jau dabar reikia visiškai nusigręžti nuo to, kas lyg ir pasiekta ar tam kartui pasisekė. Ir viską pradėti iš naujo.
***
Žiūriu filmus
kažkokias nesąmones
ką abu su tavim
kai gyvenome
prie arbatos sausainių
artyn prie kalvarijų
vėl kartoju tą patį
vėlei juokiamės
ar sakai
balandėle
gali perjungt jei nervina
ar tiesiog
tylomis atsidūstame
negaliu perjungti jokio kanalo
jokio kanalo
nėra
***
Nuolankumo!
tu jau nulenkei galvą
aš dar ne
verkiu ir draskausi
ir mėginu šypsotis
kai vaidinu seselę –
pasiversk ant šono
taip greitai? klausi ar prieštarauji
bet klusniai vertiesi
duriu duriu ir duriu
kas penkias valandas vėliau
kas penkias minutes
ištisai cypia signalizacija
uždarau langą vėl praveriu
galvos neuždarysi jaučiu
lyg turėtume vieną kvadratinę
siurrealizmas
lyg būtume
dvyniai suaugę tik aš dar
čia šliaužioju
sutvarkau ampules bintus
žirkles ir pleistrus
sudedu iki kito tūkstantojo karto
padedu arčiau telefoną jei kas norėtų
tau paskambinti nekalbėtum bet jeigu
atsisėdu tyliu žiūriu priešais
ir mėginu šypsotis
aš tau šypsaus ir šypsausi
kai neverkiu
užsimerkęs matai
Šokiai Vilniaus gatvėje (II)
Mūsų džiaugsmas pramuša sienas
tu išsitrauki vokišką savo tėvo
lūpinę armonikėlę užgroji
linksmą melodiją atsidarau
seną tėvo kadais man nupirktą
pianiną skambinu o mažiukas
kala ritmą mediniais barškučiais
ir tūpčioja atkišęs užpakaliuką juokiamės
skraido mūsų mergytė kaip angelas
plasnodama perregimo šalio sparnais
sukasi šoka džiaugsmas būti kartu
niekada nesibaigs
Krenta sniegas ant nedidelio kauburėlio
po Kalėdų po daugelio metų
štai ten tasai kambarys
Vilniaus gatvė namai
o mes
vis dar grojam ir šokam
***
Sakoma
klausa miršta paskutinė
girdžiu
liuteronišką giesmę
jau einame
per tamsiausią slėnį
šnabždasi moterys
man už nugaros virš galvos
vėjas ir smėlis
krenta ant medinės dėžutės
girdžiu
pelėdišką ūbavimą tai aš
pro sukąstus dantis
girdžiu
kastuvėlio čakšt čakšt
vyrai užberia
keli žingsniai mus teskiria
vieną nuo kito
——————
Kai atšils
nukrapštysiu nuo smėlio
rožių ledą
švelniai gailėsi manęs
sakysi
kam čia tas vargas
****
Padėk man būti tỹliai
be skundų
vien grožėtis
kas rytą
sprogsta liepos ir ievos baltuoja
įsišvietusius daiktus sukūrei
akims mūsų džiugesiui
būti padėk man
susitaikyti
ką tik atskrido
nežemiški balandėliai
pasirūpinai priminei
miesto scenoje
lenkiuos iki grindinio
girdžiu Tavo juoką
vėjas atplėšė dangų
padėk man
Iš rinkinio „Šokiai Vilniaus gatvėje“
Naujausi komentarai