– Ką čia veiki, Gintarai? Juk tavo darbo kabinetas prie "Kauno" viešbučio, Laisvės alėjoje.
– Perkėliau jį, kabinetą, prie "Miesto sodo" restorano, kol Laisvės alėja gulėjo išskrosta, – nuskambėjo patackiškas atsakymas, ir Gintaras atsivertė violetine spalva akį traukiančią šeštąją poezijos ir tapybos knygą, sukurtą kartu su Kanados nacionalinės portretistų sąjungos nariu, KTU profesoriumi Arvydu Palevičiumi.
– O šioje naujoje tavo eilėraščių knygoje "Konodontų fiesta" yra koks nors pagrindinis herojus, kokių būta ankstesnėse jūsų su prof. A.Palevičiumi knygose?
– Yra tokių veikėjų. Tai kauniečiai – konodontai ir Laisvės alėja. Tai poetas Kęstutis Navakas, režisierius Gytis Padegimas ir kiti kauniečiai. Tai mano pamąstymai apie gyvenimą – mano ir Kauno. Beje, eilėraščiai rašyti dar prieš Laisvės alėjos išskrodimą. Gerai, kad suspėjau iki to. Dabar būtų sunku – reikės laiko priprasti prie modernios alėjos.
– Mačiau prie restorano "Miesto sodas" durų tavo eilėraštį – ar ir čia esi pripažintas?
– Maža to. Aš dabar reprezentuoju šį restoraną. Ir tai darau su malonumu, nes tai yra bene vienintelė vieta Kaune, kur galima geriant kavą normaliai parūkyti. Taip, taip, ir kavą geriu, ir rūkau – esu kava ir nikotinu varomas poezijos kūrimo aparatas. Juk kava ir nikotinas kilsteli aukštyn ne tik kraujospūdį, bet ir mintis, naikina žemo slėgio kauniečių atmosferą. Skamba kaip šamanizmas? Bet tai tikrai ne komunizmas, – šyptelėjo žodžių ir minčių ekvilibristika garsėjantis poetas.
– O kas tie konodontai – šią etiketę prilipdei kauniečiams.
– Konodontai – tai tokios archajiškos nuodingos, dantytos kirmėlės su išsprogusiomis akimis. Tie šlykštūs padarai išnyko prieš kelis šimtus milijonų metų, bet tebeknibžda mūsų pasąmonėje ar gal net mūsų genuose. Tačiau ne viskas taip baisu, kaip čia šneku – eilėraščiuose mėginau ironiškai, žaismingai pažvelgti į tuos bjaurius konodontus, kartais atgimstančius įvairiomis formomis mumyse", – kalbėjo poetas, viena ranka gesindamas peleninėje cigaretę, o kita – sukiodamas tarp pirštų vos besilaikančią marškinių sagą. – Žinau, ką norėjai pasakyti – reikėjo namuose ją prisiūti, bet nei žmona, nei marti tos vos besilaikančios sagos nepastebėjo. Beje, visos moterys linkusios nepastebėti net ir savo palaidinukėse atsisegusios ties krūtų tarpekliu sagos. O tai, kaip žinai, vyrams, pamačiusiems tokią vietą, plūsteli dvejose vietose… O gal, sakau "Forsaitų saga" – tai plagiatas? Gal ją parašė koks azijatas?
– Kuo čia dėta "Forsaitų saga"?!
– Matau, kad dar nesi skaičiusi "Konodontų fiestos"… Ten paskyriau eilėraštį "Forsaitų sagai". Beje, taip ir neperskaičiau tos visos sagos – guli mūsų namų bibliotekoje. Bet aš, kaip ir to garsaus romano autorius Johnas Galsworthy esu moterų pusėje – kai tik pagalvoju apie atsegtą moters suknelės sagą ties krūtų tarpekliu, ištrūksta apatinė mano marškinių saga… Bet "Forsaitų saga" – ne marškinių saga. Čia tik mano žaidimas su žodžiu, turinčiu dvi reikšmes, – žaibiškais minties šuoliais, sugretinimais, ironija pribloškia poetas ir dar priduria, kad dabar jaučiasi sudievėjęs.
– Sudievėjęs?
– Taip, sudievėjęs. Apie tai prisipažįstu "Konodontų fiestoje". Sudievėjęs pasijuntu tada, kai turiu jau baigtą eilėraštį – o dabar tokį turiu. Tada tampu sau toks didelis, kad net nėra man tinkamos vietos. Ir jaučiuosi toks genialus, kad galiu ištarti "veto" vieno ar kito kolegos / kolegės eilėraščiui ar net eilėraščiams. Juk parašiau 37 knygas, gavau visokių apdovanojimų, pelniau garbingų vardų, premijų. Toks poetas, koks esu – esu tik vienas, gebantis kurti optine apgaule pagrįstą tikrovės vaizdą, šokiruojančią, dažnai prilygstančią elektros šokui, poeziją. Tad dabar galiu sau leisti rėžti tiesą kolegoms į akis. Beje, rašydamas apie savo sudievėjimą, perfrazavau vieną rusų Sidabro amžiaus poezijos atstovo Igorio Severianino, po Spalio revoliucijos emigravusio į Estiją, eilėraštį. Taip, jaučiuosi didis, nors žinau, kad mane vadina Pačke… banknotų, sutrintų ir nešvarių", – sarkastišku minties šuoliu užbaigė nuorodą į savo dievėjimo priežastį poetas ir godžiai užtraukė cigaretę.
– Girdėjau, skridai su žmona Tautvyda į Dubajų. Gal ir ta kelionė tavo naujoje knygoje atspindėta?
– Žinoma. Juk vos nenumiriau tame Dubajuje – kai išlipau po ilgo skrydžio lėktuvu, patyriau nokautą, kritęs nelygioje kovoje su nikotino trūkumu. Įsivaizduoji – devynios valandos skrydžio be galimybės parūkyti! Mano organizmas tokio išbandymo neatlaikė – buvau praradęs sąmonę. Matai, kokie tie arabai žiaurūs… Beje, važiavome su Tautvyda ne ilsėtis. Keliavome. Kai buvome pakilę į 450 m aukštį garsiajame Dubajaus televizijos bokšte, sužinojau, kad ir ten negalima rūkyti. Tada užsidegiau. Ne, ne cigaretę – užsidegiau kerštu arabams. Mintyse nusprendžiau, kad jie sulauks atsakomojo smūgio. Pamatysi, kad taip ir bus. Kodėl taip kalbu? Todėl, kad į kokią šalį keliaučiau, ten būtinai po manęs įvyksta katastrofa. Pavyzdžiui, po mano vizito Naujajame Orleane, šis stambus JAV uostas ir didžiausias miestas Luizianos valstijoje buvo užlietas potvynio vandenimis, o Niujorke tūkstančius gyvybių nusinešė "Al- Qaeda" lėktuvų užgrobėjai, nukreipę juos į Pasaulio prekybos centrą Niujorke – į abu bokštus dvynius, kuriuose prieš tai lankiausi… Manau, kad ir minėto TV bokšto Dubajuje likimas nulemtas. Tačiau, gink Dieve, aš to nelinkiu arabams. Juk aš anei skruzdėlės, anei jokio vabalo negaliu sumindyti, pasikalbu su kiekvienu pamatytu voru, gelbsčiu vandens kibire skęstančią musę... Beje, esu rašęs apie bitę Mają, kurios gyvybę esu išgelbėjęs – suradęs ją pusgyvę kambaryje, maitinau sutrintu bananu, o kai ji atsigavo, palydėjau ją laukan.
– Gintarai, kodėl savo naująją knygą, kurią štai dabar pirmą kartą atsiverčiau, pradedi eiliuotu pakvietimu į savo laidotuves?!
– Parašiau tai iš pavydo Vidmantui Bartuliui, kuris, girdėjau, inscenizavo draugams savo laidotuves. Vien iš pavydo parašiau, – pakartojo G.Patackas ir, tiesiog mėgaudamasis kiekviena ironija ir sarkazmu trykštančia minėto eilėraščio eilute, perskaitė kelias, kreipdamasis į būsimus savo laidotuvių dalyvius: "Man jūsų atvykimas – malonus. / Pats Prezidentas žada dalyvauti, / Pakeisim įpročius visus senus – / Galėsit juoktis, džiūgauti ir bliauti, / Dainuoti garsiai užstalės dainas: / "Taures pakelkim, happy birthday to you!" / Jei pasigausit, kirkinkit panas, / Prikiškite į dekoltė joms skujų."
Naujausi komentarai