Šiemet sukanka 70 metų, kai gen. ltn. Povilas Plechavičius per labai trumpą laiką suorganizavo Vietinę rinktinę (VR) – 13 batalionų, dalinius prie komendantūrų – maždaug 20 tūkst. žmonių. Iki šių dienų likusių gyvų plechavičiukų gyvenimai atskleidžia tragizmą, kuris lydi į istorijos labirintą patekusio žmogaus gyvenimą.

Apstulbino patriotizmo mastai

Antrajam pasauliniam karui artėjant į pabaigą, didžiulių karinės jėgos nuostolių patyrusi Vokietija reikalavo, kad Lietuva organizuotų SS dalinius, tačiau lietuviai boikotavo šią užmačią, nutarę kurti savas karines pajėgas.
Tuo metu dalelė Lietuvos gyventojų būrėsi į sovietinės pakraipos diversines grupes, remiamas iš Rytų ir nukreiptas ne tik prieš vokiečių karinius objektus, bet ir neįtikusius vietos gyventojus. Be to, už Lenkijos nepriklausomybę kovojusi lenkų Armija Krajova, veikė ir Rytų Lietuvoje, kur jų kovines operacijas ir ekspansinius sumanymus lydėjo lietuvių kapų kryžiai. Tokią padėtį Lietuvoje sunkino pakilusi banditizmo banga.

"Štai tokioje situacijoje 54 metų gen. lt. P.Plechavičius 1944 m. vasario 16-ąją kreipėsi per radiją į tautą, kviesdamas vyrus imtis ginklo iškilusios Tėvynei grėsmės akivaizdoje", – prisiminė buvęs plechavičiukas Edmundas Barkauskas.

– Paskirtą dieną prie savanorių registracijos punktų nuo aušros driekėsi ilgos gimnazistų, studentų, miesto ir kaimo jaunimo eilės. Vokiečiai buvo tiesiog priblokšti tokio lietuvių patriotizmo. Numatytas surinkti kiekis karių į minėtus punktus atvyko per kelias dienas, bet jaunimas vis plūdo ir plūdo į registracijos punktus. Tuomet kovo 5-ąją P.Plechavičius įsakė nutraukti savanorių registraciją."

Improvizavo tardami priesaiką

"Iš 20 tūkst. įregistruotų savanorių per trumpą laiką buvo suformuota 13 batalionų, Marijampolėje įkurta Karo mokykla, į kurią nukreipta mokytis 2 000 jaunuolių. Į tą skaičių patekau ir aš", – prisiminė 88 metų kaunietis.
Netrukus savanoriai buvome aprengti vermachto uniforma su lietuviškais skiriamaisiais ženklais ant kepurės ir rankovės, ant kurios buvo prisiuvamas trispalvis trikampis. E.Barkausko teigimu, tai buvo daroma pagal P.Plechavičiaus sutartį su aukštais vokiečių kariniais vadovais.

Sutarties turinys, pašnekovo nuomone, buvęs gana palankus lietuviams: be P.Plechavičiaus sutikimo VR kariai negalėjo būti niekam panaudoti, o VR veikimo plotas – Lietuva. Be to, VR vadovavo tik lietuvių karininkai, vilkėję lietuviškas tarpukario uniformas.

"Kai atėjo metas mums, kariūnams, prisiekti ir priesaikos tekstą skaitęs karininkas priartėjo prie eilučių, kuriose buvo sakoma, kad mes, fiurerio Hitlerio vadovaujami, kovosime prieš raudonuosius, visi nuleidome tariant priesaiką pakeltą ranką, o po to, skaitant tekstą toliau, vėl ją pakėlėme", – E.Barkauskas pabrėžė: kariūnų nuostata buvo aiški – kovoti už Lietuvos, o ne už Vokietijos interesus.

Vokiečių išpuolis

Savanorius P.Plechavičius mylėjęs – aplankydavęs mokykloje, pakalbindavęs. Mylėję ir marijampoliečiai: vakarais rikiuotėje giedančių Lietuvos himną ir "Marija, Marija", paklausyti susirinkdavo daugybė žmonių.
Mokymų pabaiga atėjo greitai.

"VR vadovybė, supratusi, kad negalės pasipriešinti vokiečių mobilizacijos planams, įsakė kariūnams išsiskirstyti mažomis grupelėmis, tačiau ne visiems pavyko išvengti tarnavimo Vokietijos karinėse pajėgose", – pasakojo E.Barkauskas.

Kariūnai pakluso įsakymui – pažiro po gretimus Marijampolei kaimus, kur ėmė laukti tolesnių įvykių.Gegužės 15-ąją, vos auštant, E.Barkauskas nusprendė nueiti į Marijampolę, kad įvertintų padėtį, užsuktų į Karo mokyklą pasiimti civilinių drabužių.
Mokykloje dar buvę kariūnų, budėjo savi sargybiniai. Pašnekovą įleido, nes vilkėjo kariūno uniformą. "Kareivinėse susiradau paltą ir apsirengiau ant uniformos", – pasakojo E.Barkauskas.

Sugebėjo pabėgti

Kai buvo bežengiąs į mokyklos kiemą, neteko žado – kieme pamatė dvi tanketes, kulkosvaidžius ir esesininkus. Jie akimirksniu įsiveržė į mokyklą ir suėmė visus joje buvusius plechavičiukus – 8 karininkus ir apie 30 kariūnų.

Kariūnus, atskyrę nuo karininkų, nuvedė į uždarą Karo mokyklos maniežą, kur jau buvo apie 130 sugautų plechavičiukų. Ten visus laikė gal dvi paras, o paskui grupėmis – maždaug po 50 kariūnų nuvarė į vietos gimnaziją, kur perrengė vokiečių priešlėktuvinės gynybos uniforma.

"Mus, varomus gatve į gimnaziją, lydėjo marijampoliečiai. Moterys ir merginos verkė, vyrai stovėjo be kepurių... Aš, eidamas gatve, sugalvojau pabėgimo planą – įsikibau vienai merginai, kuri kartu su kitais marijampoliečiais lydėjo gatvės pakraščiu plechavičiukų koloną, į parankę ir dingau su ja minioje. Pasislėpti pavyko, nes vokiečiai negalėjo pastebėti mano uniformos – ji buvo po paltu", – pašnekovas prisiminė jo gyvybę išgelbėjusį pabėgimą. Vėliau tapo aišku, kad kas dešimtas sugaudytas plechavičiukas buvo sušaudytas Paneriuose.

Likimas vėtė ir mėtė

Minioje ištirpusį plechavičiuką pastebėjo vietos gimnazistas – nuvedė E.Barkauską į geležinkelio stotį, kur jis sutiko Karo mokyklos karininką, vilkėjusį geležinkelininko uniforma.
Pastarasis parūpino kariūnui dokumentus. Netrukus šis įšoko į pirmą pasitaikiusį prekinio traukinio vagoną, kuriame buvo šiaudų, – po jais ir pasislėpė. Netoli tilto Kaune traukinys stabtelėjo, ir kariūnas iššoko iš vagono. Persikėlęs keltu per Nemuną, atsidūrė Šančiuose, ties XIX krantu, kur gyveno.

Po kelių dienų E.Barkauskas išvažiavo į Žemaitiją, kur slapstėsi jo brolis Antanas, sykiu mokėsis Karo mokykloje. Abu broliai Mažeikiuose netruko įstoti į čia pradėtą formuoti Tėvynės apsaugos rinktinę (TAR), kurios tikslas buvo kovoti su puolančia SSRS kariuomene.

Kai E.Barkauskas nuvažiavo pas giminaičius į Akmenę drabužių, kurie būtų pravertę TAR, Lietuvos pajūryje pasirodė sovietų kariuomenė.

Laukė šūvio į pakaušį

Bėgdamas nuo sovietų kariuomenės, E.Barkauskas pasuko Latvijos link, tačiau ten pateko į vokiečių rankas – buvo aprengtas vermachto uniforma, apginkluotas ir SSRS kariuomenės (joje buvo ir 16-oji, lietuviškoji, divizija) apsuptyje po devynių mėnesių kartu su visa vokiečių Kuržemės grupuote sulaukė Vokietijos kapituliacijos.

Prieš pat karo pabaigą E.Barkauskas buvo sužeistas ir paguldytas į vokiečių ligoninę – čia jį užklupo sovietų kariai ir uždarė ligoninės rūsyje.

"Mane tardė ir tardė, versdami prisipažinti, kad esu šnipas. Aš tai atkakliai neigiau, nes toks nebuvau. Tuomet mane nuvedė prie iškastos duobės. Laukiau šūvio į pakaušį, bet išgirdau tik patyčių juoką. Likau gyvas, bet buvau išsiųstas į SSRS, į Podolsko, o vėliau – į Serpuchovo lagerius", – tęsė tiesiog neįtikimą likimo posūkių pasakojimą E.Barkauskas.

Prasilenkė su mirtimi

Serpuchovo lageryje kaliniai buvo marinami badu – vyrai tesvėrė 35–40 kg. Daugelis jų mirė. Kai nebeliko tokių, ant kurių sėdynių prižiūrėtojai užčiuoptų kokį raumenėlį, nebeliko kam dirbti – dauguma kalinių neturėjo jėgų eiti, galėjo tik ropoti. Tuomet šį lagerį uždarė, o šešis atrinktus iš gyvų likusių belaisvių išvežė į Maskvą. Tarp tų šešių klipatų buvo ir 19-metis E.Barkauskas.

"Gyvenome ir dirbome Raudonojoje aikštėje, kur statėme kažkokios ministerijos pastatą. Teritorija, kurioje dirbome, buvo aptverta aukšta aklina tvora, tačiau nuo aukšto pastato viršaus matėme Maskvos Kremliaus Spaso bokšto laikrodį", – mintimis į tragiškų išgyvenimo metus grįžo pašnekovas.

Šiose statybose dirbusius kalinius maitino daug geriau, tačiau tai ne itin gelbėjo: dauguma kalinių buvo labai išsekę.
Po to plechavičiukas buvo išvežtas į Balašichos lagerį, iš ten parašė mamai laiške ant kartono skiautės, kad nebeilgai gyvens ir paprašė atvažiuoti atsisveikinti.

"Mama atvažiavo į Maskvą, gulėdama ant karinio ešelono vagono (juose buvo vežama karinė technika ir kariuomenė Japonijos link) stogo drauge su kitais civiliais. Į tokias pavojingas civilių keliones sovietai anuomet žiūrėjo pro pirštus. Su mama pasimačiau prie spygliuotos lagerio tvoros, kuria buvo paleista elektros srovė. Mama manęs nepažino. Pagaliau supratusi, kad priešais ją vos ant kojų stovinti apgailėtina žmogysta – jos 19-metis sūnus, suakmenėjo, užsidengusi rankomis akis", – prisiminė E.Barkauskas, jau tuomet išvaikščiojęs Žemėje visus pragaro ratus.

Politkalinio etiketės jėga

Iškentęs lagerių baisumus, 1949 m. E.Barkauskas grįžo į Lietuvą ir nutarė mokytis – įstojo Kaune į aukštesniąją muzikos mokyklą.

Mokydamasis groti gitara, artimai bendravo su Miku Vaitkevičiumi ir su Juozu Tiškumi – netrukus išryškėjo pastarojo gebėjimai vadovauti muzikantų ansambliui.

"Prie mūsų prisijungė dar keli instrumentalistai, ir mes, vadovaujami J.Tiškaus, įkūrėme bene pirmąjį anuomet džiazo ansamblį. Beje, su M.Vaitkevičiumi uždarbiaudavome grodami Kauno restoranuose. Užbaigti muzikos mokyklos negalėjau – pasiūlė stoti į komjaunimą, ir aš, išsigandęs knaisiojimosi po mano biografiją, palikau mokyklą. Kadangi sovietmečiu studijuoti niekur negalėjau: politinių kalinių net Kazimieras Baršauskas negalėdavo į KPI priimti – visą gyvenimą dirbau paprastus darbus", – užbaigė savo gyvenimo pasakojimą buvęs plechavičiukas, užauginęs du sūnus ir sulaukęs trijų anūkų bei trijų proanūkių.