IŠ ARČIAU

Prancūzė Lietuvą vadina rojumi

Savo pirmąją knygą „Prancūzmetis Klaipėdos krašte ir kas po to (1920-1932)“ uostamiestyje pristačiusi Prancūzų ambasados darbuotoja Izabelė Šandevon-Urbaitis be perstojo šypsosi ir kartoja: „Man čia labai patinka“. Jai Lietuva tapo ne tik gimtaisiais namais, bet ir paskatino studijuoti nuo vaikystės traukusią sritį – istoriją.

Užpildė spragas

Istoriko Vyganto Vareikio teigimu, I.Šandevon knyga - unikalus leidinys apie mažai tyrinėtą, įvairiai vertinamą laikotarpį, suteikiantį daug unikalios informacijos apie tai, ką 1920-1923 metais Klaipėdoje veikė prancūzai. Jiems šiame krašte teko susidurti ne tik su atviru vietinių gyventojų atšiaurumu, bet ir paslėptu Lietuvos vyriausybės priešiškumu. Knygos autorė teigia, jog 1923 m. po sukilimo prancūzai su palengvėjimu paliko Klaipėdos kraštą.

I.Šandevon, rašydama knygą, daugiausia rėmėsi lietuviams sunkiai prieinamais Prancūzijos saugumo kariuomenės, Užsienio ministerijos bei Lietuvos spaudos archyvais. Knygos autorės teigimu, ją pačią nustebino, kad anuomet apie Lietuvą tiek daug rašė Prancūzijos spauda. Iš knygos įžangoje cituojamo 1923 m. Prancūzų žvalgybos tarybos dokumento paaiškėja, jog Klaipėdos bylą daugelis politikų anuomet laikė „menku tarptautinės politikos reikalu”. „Prancūzmetis Klaipėdos krašte ir kas po to (1923-932)“ išleista lietuvių ir prancūzų kalbomis. Knygos autorė tikisi, jog 500 egzempliorių, kurie jau greitai pasieks Prancūziją, sudomins jos tautiečius. Knyga lietuvių kalba jau pasirodė knygynuose.

Atvyko atostogauti

Pirmą kartą Lietuvoje Izabelė Šandevon apsilankė prieš trylika metų. Tuomet retas prancūzas buvo girdėjęs apie nedidukę Baltijos valstybę, dar buvusią Sovietų Sąjungos sudėtyje. Per televiziją girdėjo kalbant apie kruvinus 1991-ųjų sausio įvykius, apie komunistų režimą ir lietuvių troškimą būti nepriklausomais. „Tuomet buvau dvidešimtmetė, ir nepaprastai užsidegiau važiuoti – kad galėčiau iš arčiau susipažinti su man įdomia šalimi“, - prisimena knygos autorė. Priežastis atsirado - archeologijos stovykla.

Joje, be Izabelės, buvo dar keturi užsieniečiai, nepabūgę tylaus karo ir ekonominių nepriteklių prispaustos šalies. Šios atostogos merginai padarė nepaprastą įspūdį, kuris nenublanko iki šiolei. „Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą, ji buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje. Kai išvykau – jau nepriklausoma. Bendraudama su žmonėmis, po truputį pradėjau kalbėti lietuviškai“,- pasakojo I.Šandevon.

Sutiko vyrą

Nors nuo pat mažumės Izabelė domėjosi istorija, bet pasirinko studijuoti ekonomiką, o vėliau – žurnalistiką. Dar kartą į Lietuvą atvyko jau 1993 metais stažuotis dienraštyje „Lietuvos aidas“. Tris mėnesius ji rašė ekonomikos temomis.

Antras viešnagės bundančioje iš letargo Baltijos valstybėje kartas buvo lemtingas – panūdo dar daugiau sužinoti apie Lietuvą. Kad nugalėtų kalbos barjerą ir geriau pramoktų lietuvių kalbos, pradėjo studijuoti Baltų kalbų institute Paryžiuje.

Pirmąjį tikrą lietuvį Paryžiuje, su kuriuo galėjo pasitikrinti jau įgytus kalbos įgūdžius, I.Šandevon sutiko tik po trejų metų. Vėliau jis tapo Izabelės vyru. „Kalbėdamas su manimi, jis pamanė, jog mano tėvai buvo lietuviai. Iki tol jam teko bendrauti tik su pora prancūzų, kalbančių lietuviškai. Pamenu, tada paklausė, iš kokio rajono mano tėvai. Pasakiau, jog mano tėtis yra iš Sat rajono, ūkininkų krašto, o mama – iš Paryžiaus. „O Lietuvoje? – domėjosi būsimasis sutuoktinis. Atsakiau, jog mano tėvai niekada nebuvo Lietuvoje. Jie - tikri gyvi prancūzai“,- juokiasi istorikė.

Pasirinko Lietuvą

Lietuvių, mažos tautos kalbą Baltijos kalbų institute buvo galima studijuoti tik trejus metus. Todėl reikėjo arba baigti studijas, arba pasirinkti kitą specialybę. Izabelė nusprendė pasinerti į Rytų Europos civilizacijos studijas bei nuosekliai gilintis į istoriją. Jau tada pasirinko ją intriguojančią temą – Klaipėdos sukilimą, kontroversišką prancūzų administravimo laikotarpį. Ji žinojo, kad lietuvių istorikai neturi tokių galimybių, kaip ji. Nemoka taip gerai prancūzų kalbos, o juk gausybė šią temą liečiančių dokumentų Prancūzijos archyvuose – jos gimtąja kalba. Darbą šiek tiek apsunkino tai, jog istorikė nemokėjo rusiškai, be to, labai sunku studijuoti Lietuvos istoriją. Šiuo metu I.Šandevon dirba Prancūzijos ambasadoje Vilniuje ir atsakinga už kultūrinius ryšius tarp Prancūzijos ir Lietuvos. Knygą parašiusi moteris rūpinasi Prancūzijos menininkų pristatymu Lietuvoje, daugiausiai – Vilniuje.

Mažiau streso

Nuolat Lietuvoje I.Šandevon gyvena šešerius su puse metų. Į Prancūziją, kur liko visi jos giminaičiai, vyksta tik porą kartų per metus. Paklausta, ar nieko nesiilgi ten, Paryžiuje, į kurį taip veržiasi viso pasaulio romantiškos sielos, Izabelė purto galvą – ne, dabar jai tikrai visiškai nieko netrūksta ir nieko nesiilgi. Tiesa, iš pradžių buvę šiek tiek sunku. Trūko to, prie ko Prancūzijoje buvo įpratusi. Kad ir nueiti į parduotuvę ir nusipirkti viską, ko tuo metu reikia. Tada dar nebuvo „Maksimos“ ir kitokių dabar jau įprastų, visiems prieinamų dalykų. „Virtuvė Lietuvoje tada man buvo katastrofa. Tačiau dabar čia yra viskas, kas ir Prancūzijoje“,- sako I.Šandevon.

Izabelė neslepia, kad jai labiau patinka gyventi Vilniuje, o ne Paryžiuje. Pasak pašnekovės, ten per daug streso. O Vilniuje atstumai palyginti nedideli, nėra baisios mašinų spūsties, kaip Prancūzijos sostinėje. Vilniuje yra teatrai, kinai, bibliotekos, stilingos kavinės.

Čia įdomiau

„Kai gyvenau Paryžiuje, labai retai galėjau eiti į koncertą, operą – tai prancūzams labai brangu. O dabar aš einu visur, kur tik noriu“,- džiaugiasi prancūzė, kuriai iš visų menų labiausiai patinka teatras, ypač – Oskaro Koršunovo spektakliai.

Kai šį pavasarį į Vilnių neatvyko koncertuoti viena žymi prancūzų grupė, Izabelė sėdo ir nuvažiavau jos paklausyti į Rygą. Moteris prisipažįsta, jog, gyvendama Prancūzijoje, nebūtų galėjusi sau leisti dėl koncerto lėkti 300 km į kitą miestą, nors prancūzams toks atstumas iš tiesų nėra didelis. Tačiau kelionės išlaidos, bilietas į koncertą – tai jau per daug brangu.

I.Šandevon teigimu, Lietuvoje gyventi labai įdomu. Moteris neslepia, kad jos gyvenimo kokybė Vilniuje kur kas geresnė, negu būtų Paryžiuje „Čia labai graži gamta, dar labai grynas oras. Kai grįžtu į Prancūziją, regis, nebegaliu kvėpuoti. Taip, ir Vilniuje yra kamščiai, tačiau niekis, palyginti su Paryžiumi. Man keista, kad lietuviai nesupranta, jog Lietuva – rojus“,- įsitikinusi knygos „Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to“ autorė.