Prodiuserei festivalis – tik 5 procentai romantikos

Prodiuserei festivalis – tik 5 procentai romantikos

Liepos 12-15 dienomis 14-ąjį kartą uostamiestį užliejusi galinga džiazo banga Klaipėdos Pilies džiazo festivalio prodiuserei Ingai Grubliauskienei išspaudė ne vieną ir džiaugsmo, ir nuoskaudos ašarą. Asociacijos „Klaipėdos džiazo festivalis“ vadovė su šeima antradienį jėgas bandė atgauti saulės ato-kaitoje prie jūros.

- Kokie jausmai ir mintys po festivalio? - šnekinau Ingą, aplinkui nerūpestingai krykštaujant trims jos vaikams.

- Dabar jau pradedu atsigauti. Vakar net telefonu negalėjau kalbėti, buvau labai užkimusi. Vis dėlto garsas – didelis, su visais reikia kalbėtis, taip ir balsą praradau. Dabar tik supratau, kokia esu pavargusi (juokiasi). Tomis dienomis miegojau tik po dvi, tris ar keturias valandas. Dabar irgi dar darbų – krūvos. Reikia už viešbučius apmokėti, už koncertų įgarsinimą ir kita. Kol viskas susidėlios... Taip tik atrodo, kad šventė baigėsi, o mums - dar ne, kad pasijusčiau lengviau. Bet svarbiausia, kad visi atlikėjai atvažiavo, sėkmingai išvažiavo, visi patenkinti, nusiskundimų neturėjo. Nors baimių buvo daug, ypač kai festivalio išvakarėse prapliupo liūtys... Betgi stebuklas - turbūt pirmąsyk mūsų festivalio istorijoje nelijo. Pagaliau viskas įvyko sėkmingai.

- Kuo šis festivalis jums, organizatoriams, skyrėsi nuo ankstesnių?

- Pirmiausia tuo, kad pakeitėme jo datą – iš birželio pradžios festivalį nukėlėme į liepos vidurį. Bet taip pavyko suderinti užsienio atlikėjų turus, kad jie užsuktų į Klaipėdą. Tada pavyko ir pirmąkart į Lietuvą Džo Samplą pasikviesti, ir Meisis Parkeris galėjo atvažiuot. Atrodo, jiems kur kas lengviau, nei mums. Bet jie buvo labai pavargę – iš lėktuvo kone į sceną, grojo iki vidurnakčio, paskui penktą ryto kėlėsi ir – vėl į lėktuvą, vienas išskrido į Vokietiją, kitas – į Prancūziją. Džiaugiamės, kad tas laikas buvo palankus festivaliui juos gauti, bet jis mums buvo labai įtemptas. Organizatoriams dėl to sunkiau, bet darėme viską, ko norėjo, visus prašymus išklausėme, viską padarėme, kad tik kuo geresnius prisiminimus jie išsivežtų iš Klaipėdos. Ir Olego Kirejevo grupei iš Maskvos mūsų miestas paliko labai didelį įspūdį. Pasakojo, kad čia yra buvę sovietmečiu – dabar Klaipėda labai pasikeitusi, tikra Europa.

- Kas, kieno muzika iš kviestinių žvaigždžių pačiai labiausiai patiko?

- Šeštadienio vakaras. Moteriškasis (juokiasi). Labiausiai įstrigo džiazo vokalistės Rendė Krauford ir Rigmor Gustafson. Abi iš tikrųjų labai profesionalios, patiko daugeliui, ne tik man.

- Pati jau ketvirtus metus vadovauji festivalio rengėjų komandai – ar ji didelė? Ar sunku „išlaikyt vairą“ rankose?

- Man labai džiugu, kad mūsų klube yra senbuviai, kurie daug metų rengia festivalį ir žino savo darbą. Bet jie ateina pas mane ir sako: „Gal dar ką nors reikia padaryti? Tu tik sakyk“. Mūsų komandoje – apie 30 žmonių. Ne visi tolygiai užsikrauna tų darbų. Vieni dirba daugiau iki festivalio, kiti – per patį festivalį. Bet kiekvieno indėlis vienodai svarbus ir reikšmingas.

Klausi, ar sunku... Dabar supratau, kad labai... Fizinis išsekimas – kažkoks baisus. Šiąnakt miegojau 12 valandų ir dar noriu. Šiemet prie jūros – tik antrąkart.

- Kas šiemet sukėlė daugiausia problemų?

- Dėl oro – tai pusė bėdos. Jau įpratom nebesijaudinti dėl to, ko negalim pakeisti. Dėl viso pikto, kaliošus nusipirkom (juokiasi).

Šiemet, kaip niekad anksčiau, sunku buvo surinkti festivaliui lėšas. Gaila, kad ir Klaipėdos miesto savivaldybės finansinė parama žymiai mažesnė. Tai įnešė nemažai sumaišties. Galvoju, ar miestui bereikia tos šventės?.. Vis dėlto, rengiant tokį festivalį, miesto indėlis labai svarbus. Atlikėjų turai derinami gerokai iš anksto, maždaug po mėnesio praėjus festivaliui jau pradedame sukti ratą iš naujo. O sutaręs su atlikėjais, jei pinigų staiga pristinga, turi paknopstom lėkti ieškoti dar rėmėjų. Ne paslaptis, kad iš Vilniaus rėmėjų turime tiek pat, kiek iš Klaipėdos. Žinoma, smagu, kad mes esame vertinami ir sostinėje.

Apie mūsų festivalį vis plačiau sužino ir užsienyje. Šiemet buvo atvažiavę du garsūs agentai. Vienas dirba su ryškiausiomis pasaulio džiazo žvaigždėmis, o gyvena Gruzijoje. Kitas – vokietis, kuris organizuoja amerikiečių žvaigždžių turus Europoje. Mums buvo labai svarbu neapsijuokti, kad viskas būtų gerai. Nes visi tie festivalių ir atlikėjų vadybininkai susisiekia. Taigi negali žaisti nesąžiningų žaidimų. Agentai apie festivalius žino ir kitiems rekomeduoja arba ne. Juk norisi kad pasakytų: „Taip, tai rimti žmonės, galite važiuoti drąsiai“. Tai ne tik festivaliui didelė reklama, bet ir Klaipėdos miestui.

- Ar didelis festivalio biudžetas?

- 800 tūkstančių litų. Tai – grynieji pinigai. O kiek dar duoda rėmėjai paslaugomis!.. Skandinavijos avialinijos mūsų svečius skraidino su didžiulėmis nuolaidomis. Trys geriausi Klaipėdos viešbučiai juos apgyvendino už minimalią kainą. Dienraščiai, televizija mus geranoriškai rėmė reklama. Taigi viską suskaičiavus, kiek iš tikrųjų festivalis kainavo, susidarytų gerokai didesnė suma.

- O kas Tau suteikė daugiausia džiaugsmo?

- Kad viskas pavyko. Ir kad buvo daug žmonių. Gera, jautri mūsų publika. Kai buvo smagi muzika, visi šoko ir šėlo, o kai dainavo Rendė Krauford, susikaupusi klausėsi. Tai vienareikšmiškai rodo, kad žmonės atėjo ne alaus gerti. Džo Samplo pasiklausyti žmonės specialiai atvažiavo iš Vilniaus. Jie stebėjosi ir žavėjosi: „Džo Samplas pirmąkart koncertuoja Lietuvoje, gali atvažiuoti ir už dyka jo pasiklausyti – tiesiog nerealu!.. Kažkoks komunizmas pas jus“ (juokiasi). O Džo Samplas po koncerto griaudint plojimams man į ausį sušnabždėjo: „Kokia nuostabi publika!..“.

- Kaip ir kada pati tapai džiazo fane?

- Kiek save pamenu, visada buvau džiazo mėgėja. Dar paauglystėje pirkdavau tas plokšteles, kurios nebuvo populiariausios tarp mano draugų. Ne popsą, kaip supranti.

Kai 1996-aisiais atvažiavau į Klaipėdą, draugė pasakė, kad čia yra Džiazo klubas. Taip tapau jo nare.

- Sakai, atvažiavai. Iš kur? Kur Tavo gimtinė?

- Atvažiavau iš Kauno, o gimiau Joniškyje (juokiasi).

- Kas esi pagal profesiją?

-Edukologė. Bet pagal profesiją dirbti neteko. Kita vertus, manau, kad šis festivalis – puikiausia edukacinė programa jaunimui. Jis ugdo geros muzikos skonį. Juk daug kas neįpirktų bilietų į daugelį šio festivalio koncertų, jeigu jie būtų mokami. O dabar juos visi norintys galėjo išgirsti už dyka. Tarkim, Rendės Krauford koncerto Vilniuje bilietas kainuotų apie 200 litų. O jeigu sudėtume šeštadieninės festivalio programos koncertus – Rigmor Gustafson, „Gramy“ laimėtojo „Sugar Blue“ pasirodymus, - toks vakaras kainuotų beveik tūkstantį litų. Nemanau, kad daug kas tai galėtų sau leisti.

- Abu su vyru - festivalio įkūrėju ir globėju Vytautu Grubliausku-Kongu „džiazavote“ kone keturias paras. O kaip į tai reagavo jūsų vaikai?

- Vaikai irgi džiazuoja. Bet šiemet sutapo dviejų gimtadieniai. Aš tik su tortu parlėkdavau ir sakau: „Dukrele, būk gera, nepyk, jūs čia patys viską susiorganizuosite?..“ O ji man: „Ką tu, mama?! Jūs džiazo festivalį suorganizuojat, negi manai, kad aš gimtadienio nesuorganizuosiu?!..“ Jie jau dideli (juokiasi): sūnui - devyneri, dukrai - septyneri, o mažajai – treji su trupučiu.

- Kaip Kongas laikosi po džiazo? Gyvas dar?

- Vytas, kaip matau, jaučiasi geriau už mane. Jis tikras stipriosios lyties atstovas. Ir paguodžia, ir padeda – tikras ramstis (juokiasi). Šiemet padėjo mažiausiai. Kitiems gal atrodo, kad Seime jis nieko rimto nedirba, bet iš tikrųjų labai užimtas, dažnai susitinka su rinkėjais. Jis gi nėra „valdiškas“ politikas. Savaitgaliais vis dar groja, su savo grupe koncertuoja. Kartu pabūti mums tenka ne per daugiausiai. Beveik gailiuosi, kad jam naują trimitą padovanojau (juokiasi). Bet instrumentas, kaip žinome, - ne svarbiausia. Svarbu atlikėjas.

- Tai ar bus jubiliejinis, 15-asis Klaipėdos Pilies džiazo festivalis?

- Nežinau... Gal kas kitas imsis?.. Dabar negaliu atsakyti, apskritai apie tai man sunku kalbėti.

- ?!.

- Ar suprantate, kad tas žmogus, kuris kažką daro, žymiai daugiau gauna per nagus negu tas, kuris apskritai nieko nedaro?.. O aš šiemet labai skaudžiai gavau... Nuo festivalio rėmėjų, visokių vadybininkų, taip vadinamų „pijarščikų“... Kažkas suskaičiavo, kad jo firmos logotipas užima 75 procentus, o ne 100, ir visokių kitokių kvailysčių išklausiau.

Surengti festivalį - sunkus darbas, kurio niekas nemato. Romantikos – tik penki procentai, o visa kita – gryna vadyba, administ-ravimas, „juodas“ darbas. Turi būti ir juristas, ir vadybininkas, ir vos ne elektrikas, ir scenos darbininkas... Tai labai sunku. Lengviau, kai nieko nedarai.

Jei nebūtų festivalio, mes su šeima gal į Vilnių persikeltume. Dabar vien dėl jo mes su Vytu atskirai gyvename. Tai didelė ir mūsų šeimyninė auka jam. Nesu tikra, ar verta ją aukot. Pagalvosiu dar apie tai.

- Vis dėlto tikiuosi geriausio ir linkiu, kad širdis atlėgtų, o džiazuojantys pajūrio vėjai įpūstų Tau jėgos ir ryžto dar ne vienam festivaliui.