Įgyvendino savo svajonę

"Norintys tapti katechetais iš pradžių turi išklausyti pirmo lygio kursus ir pradėti dirbti su 3–6 metų vaikais, – pasakoja katechetės asistente dirbanti R.Starkevičienė. – Paskui jau galima po truputėlį judėti pirmyn, baigti kitus Gerojo Ganytojo katechezės mokslus, leidžiančius pradėti mokyti 6–8 metų, vėliau – 9–11 metų vaikus."

Rasa sako, kad kiekvienam amžiaus tarpsniui yra sukurta speciali aplinka, parengtos ypatingos priemonės. "Labai gražu, kad atriumo metai atitinka bažnyčios liturginius metus. Vaikai išgyvena Kristaus gimimo istoriją, pažvelgia giliau į Prisikėlimo slėpinį", -- džiaugiasi ji.

R.Starkevičienė prisipažįsta, kad savanoriška pagalba artimui ir krikščioniškas vaikų auklėjimas jai visuomet buvo labai artimi. Katalikiškame gyvenime dalyvaujanti mama ryžosi realizuoti savo svajonę ir tapti diplomuota katechete.

"Gvidas, mano jaunėlis sūnus, mielai eidavo drauge į užsiėmimus. Mačiau, kad jam labai patinka giedoti giesmeles, dirbti su tam skirtomis priemonėmis. Sūnus tiesiog skleidėsi akyse, o dalyvaudamas šv.Mišiose jau suprasdavo, apie ką kalbama, kas rodoma, garbinama ir kodėl. Todėl noriai keldavosi sekmadieniais į vaikų Mišias, kuriose nė truputėlio nenuobodžiaudavo", – dalijasi prisiminimais Rasa.

Paremta Montessori pedagogika

Prieš keletą metų į Vilniaus Dievo Meilės Misionierių seserų vienuolyną buvo atvykusi viešnia iš Vokietijos Deborah Presser-Velder, kuri vedė pirmo lygio Gerojo Ganytojo katechezės kursus. Didelę patirtį šioje veikloje turinti Deborah lietuvėms aiškino, kad Gerojo Ganytojo katechezė paremta Marijos Montessori pedagogika ir skirta įvairaus amžiaus vaikams ugdyti.

"Katechezės užsiėmimai vyksta specialioje tik tam tikslui įrengtoje patalpoje – atriume (taip vadinamas senovinės krikščioniškos bazilikos prieangis – aut. past.). Jį sugalvojo Marija Montessori, norėjusi, kad tai būtų tarpinė mokyklos ir bažnyčios erdvė. Atriume vaikai supažindinami su liturgija – tam tikrais ritualiniais veiksmais, kuriuos jie mato šv.Mišių metu. Pamokėlėje dalyvauja suaugęs žmogus – katechetas (dažniausiai dar ir jo asistentas), kuris atlieka tarpininko tarp vaiko ir Kūrėjo vaidmenį. Maža to, katechetas turi būti labai jautrus ir netrukdyti vaikams gyvai bendrauti su Dievu.

Vieta: katechezės užsiėmimai vyksta specialioje vienuolyno patalpoje – atriume. Asmeninio archyvo nuotr.

Kiekviena pamokėlė nepertraukiamai trunka 1,5–2 valandas. Per tylą, per vaikų apmąstymus, per jų atradimų džiaugsmą mokomasi savarankiškai atrasti tikėjimo tiesas.

Palaiko nuotolinį ryšį

"Dažniausiai pas mus ateina tos šeimos, kurios Kauno Jėzuitų bažnyčioje lanko pamaldas. Tad sekmadieniais, po šv.Mišių, vaikai su tėveliais tiesiog pasilieka kiek ilgėliau", – sako Rasa ir iškart patikslina, kad taip katechezės vykdavo anksčiau, iki  pandemijos ir karantinų.

Dabar katechetė su Gerojo Ganytojo katechezės lankytojais  palaiko nuotolinį ryšį – siunčia jiems užduotėles, susijusias su bažnytiniais minėjimais.

"Jas darydami vaikai pradeda mąstyti, filosofuoti, kelti klausimus, į kuriuos atsakymų šiuo metu ieško drauge su tėveliais. Seniau pamokėles lankiusių vaikučių mamos pasakoja, kad pradėję dalyvauti katechezėje vaikai ima labiau reaguoti ir domėtis viskuo, kas vyksta šv.Mišiose. Mažieji tarsi naujai pamato tuos liturginius daiktus, kuriuos kunigas naudoja Mišių metu, nes būna juos pačiupinėję ir apžiūrėję mūsų atriume", – džiaugiasi katechetės asistentė.

Mokosi išbūti tyloje

Iš pradžių, surinkus norinčiųjų grupę, vyksta įvadinis susitikimas su tėveliais. Jiems išaiškinama, kokia visų tų pamokėlių prasmė ir kokios pagalbos katechetės tikisi būtent iš tėvų. Tuomet prasideda veikla.

"Iš pradžių su vaikučiais mokomės labai elementarių dalykų – tiesiog ramiai, tyliai vaikščioti, pasiruošti savo darbo vietą – išsukti ir susukti kilimėlį. Jokių pašalinių daiktų toje patalpoje nebūna – tik maldos stalelis, kilimėliai ir keletas priemonių, skirtų rankytėms miklinti vadinamajame gyvenimo praktikos kampelyje", – paaiškina Rasa.

Paklausta, kaip mažyliams pavyksta tiek laiko išbūti tyloje, rimtyje, Rasa juokiasi, kad visko būna. "Betgi to mes ir mokomės", – aiškina katechetė, savanoriaujanti Kauno Jėzuitų bažnyčioje.

Pasak jos, tėveliai pasilieka kitoje patalpoje, bet vaikučiai, jei nedrąsu, visuomet gali atbėgti ir prie jų prisiglausti.

Pasitelkia specialias priemones

Katechezės pradininkės – hebrajų kalbos ir Šventojo Rašto dėstytoja dr. Sofia Cavaletti bei Marijos Montessori metodikos žinovė prof. Gianna Gobbi. Šios moterys pritaikė Montesori pedagogikos principus vaikų religiniam ugdymui.

Labai svarbi užduotis naujokui – mokytis viską atlikti pačiam ir pasistengti laikytis rimties. Nurimę ir sustoję į gražią procesiją vaikai lipa laiptais žemyn į atriumą, kuriame suklaupia prie maldos stalelio. Katechetė uždega žvakę. Tuomet ateina laikas kokiai nors giesmelei, po jos – naujos liturginės temos pristatymui.

"Jėzuitų atriumas įsikūręs jaukiose vienuolyno patalpose. Dėkinga, kad turime galimybę vaikams sukurti nuostabos jausmą leidžiantis laiptais žemyn. Paslaptis išlaikoma ir pristatant priemonę. Pasakojama nedaug, tik tiek, kad vaikas susidomėtų ir pats toliau mąstytų", – paaiškina Rasa.

Darbeliai: daug dėmesio skiriama pratimams, lavinantiems vaiko smulkiąją motoriką. Asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvienai liturginei temai katechetės turi pasiruošusios ir specialias priemones. Tarkim, kalbėdama apie liturgines spalvas Rasa rodo kunigo drabužį – arnotą. Kiekvienas judesys atliekamas lėtai, tarsi atliekant kažkokį šventą ritualą – kaip tas arnotas išimamas iš dėžutės, kaip išlankstomas, pakabinamas ant pakabėlės, o paskui gražiai sulankstomas ir įdedamas atgal. Vaikas viską mato nuo pradžios iki pabaigos. Montessori pedagogikos principas skelbia, kad tos priemonės yra pagalba ne mokytojui, bet vaikui. Tai tarsi regimi ir liečiami ženklai, padedantys vaikui apmąstyti tai, ką čia išvysta ir išgirsta.

Rasa sako, kad visas priemones, reikalingas mažųjų katechezėms, galima nusipirkti, bet jos brangios, tai savanorės jas gamina pačios. Tokiu būdu priemonė giliai išjaučiama. Neretai ir gaminama ji su malda.

Rezultatams reikia laiko

Po liturginės temos ir su ja susijusių daiktų pristatymo žvakelė užgesinama, vaikai yra pakviečiami dirbti. Kiekvienas šaukiamas vardu ir klausiamas, ką jis norėtų šiandien dirbti.

"O darbeliai gali būti įvairūs, – pasakoja Rasa. – Tarkim, gyvenimo praktikos pratimai, kurių metu lavinama vaiko smulkioji motorika – pilstoma, karpoma, piešiama. Vaikas gali pasiimti tiesiog baltą popieriaus lapą ir piešti tai, kas tuo metu jam svarbu. Tačiau pagrindinis vaiko darbas būna su priemone."

Rasa juokiasi, jog pradžių tėveliams gali atrodyti, kad tas katechečių darbas betikslis. "Tačiau metų pabaigoje pradeda vykti nuostabūs dalykai, išryškėjantys dažniausiai per vaikų piešinius, jų mintis, kartais ir visai nevaikiškas filosofijas... Turi praeiti šiek tiek laiko, kad tos mūsų gyvenimo gėlės imtų skleistis pačiais gražiausiais žiedais", – džiaugiasi katechetė, su viltimi žvelgianti į ateitį ir laukianti tos dienos, kai su vaikučiais ir vėl galės bendrauti gyvai.