Aloyzas Urbonas (1935-2013), devyniolikos dokumentinės prozos ir apsakymų rinktinių autorius, „jūros liga“ susirgo Klaipėdoje.

Su magnetofonu ant peties

Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje to meto uostamiesčio žurnalistų jaunimėlis mėgdavo trumpam „susibėgti“ „Klaipėdos“ viešbučio kavinukėje, kuri buvo antrame aukšte. Čia pirmą kartą ir susipažinau su nediduku, bet atletiškai sudėtu Lietuvos radijo korespondentu Klaipėdoje Aloyzu Urbonu.

Vėliau neretai kartu lėkdavome į žvejybos uostą pasitikti grįžtančių laivų. Aš su bloknotu kišenėje, o jis su gremėzdišku magnetofonu ant peties.

„Lietuvos žvejo“ redakcija, kurioje aš tuo metu dirbau, buvo įsikūrusi H. Manto gatvės kampiniame name. Tuoj pat už kampo glaudėsi nedidelis dviejų aukštų namukas, kuriame darbavosi mūsų bičiuliai „radistai“ – Aloyzas Urbonas ir Romas Jankauskas. Mes rašėme apie jūros žvejus, o jie ruošdavo specialias radijo laidas tolimojo plaukiojimo žvejams. Taigi, „virėme“ tose pačiuose sultyse, todėl dažnai bendraudavome. Ir jie, ir mes turėjome tarp žvejų nemažai ištikimų bičiulių, kurie grįžę iš ilgų reisų aplankydavo mus. Dažniausiai ne tuščiomis rankomis. Iki šiol savo senienų archyve saugau jų dovanotą didžiulio krabo išnarą.

Pradžia Šiaurės Atlante

Aloyzas tarp mūsų buvo bene didžiausias autoritetas jūriniuose reikaluose. Baigęs Vilniaus universitete žurnalistikos mokslus, jis gavo paskyrimą respublikinio laikraščio redakcijoje. Profsąjunga davė kambarį. Atrodo, gyvenk ir švilpauk. Tai ne, kažkodėl rokiškėnui iš Radžionių kaimo staiga prireikė jūros. Vienoje iš savo knygų jis rašė, kad, matyt, tokiam žingsniui jį paskatino Džeko Londono ir kitų ramybės drumstėjų kūriniai.

Atsibeldęs į Klaipėdą, Aloyzas išplaukė į Šiaurės Atlantą paprastu VŽT jūreiviu. Pasak jo, kaip tik tada, nematęs sunkesnio darbo, nepatyręs prakaito skonio vaikinukas, staiga atsidūręs tvankiame šešių vietų kubrike tarp barzdotų žvejų, susirgo nepagydoma jūros liga.

Beveik metus papurčius pilnus silkių tinklus, paritinėjus po denį sunkias statines, Aloyzui, kaip jis pats prisipažino, dingo rožiniai jūrinės romantikos akiniai. Pajutęs savo kailiu ką reiškia darbo šiokiadieniai jūroje, jau vėliau rengdamas radijo laidas žvejams vengė skambaus patoso apie jų darbo laimėjimus. Gal todėl mielai jo laidose dalyvaudavo visi jūros darbininkai – nuo kapitono iki eilinio jūreivio.

Per tris vandenynus

Keletą metų pabėgiojęs su portatyviniu magnetofonu pasitikti iš jūros grįžtančių žvejų, Aloyzas buvo pakeltas iš korespondentų į redaktorius ir išvyko į Vilnių. Tada kiek rečiau besusitikdavome, bet ryšiai nenutrūko. Dirbdamas „Komjaunimo tiesos“ ir „Vakarinių naujienų“ redakcijose, jis retkarčiais jūros ligos „kankinamas“ vis atkakdavo į Klaipėdą ir grįždavo į sostinę su nauju straipsniu apie mūsų jūreivystės ar žvejybos reikalus.

Atrodo, jau buvo apsiraminęs, bet staiga po dvidešimties metų Aloyzas vėl užsimanė patraukti jūros keliais. Sužinojęs, kad Vladivostoke stovi naujas hidrometeorologinės paskirties mokslinio tyrimo laivas „Levas Titovas“, kurį reikės parplukdyti į Klaipėdą, Aloyzas metė darbą, namus, pasinaudojo savo įgimtu apsukrumu ir įsipiršo į planuojamą kelionę per tris vandenynus.

Beje, tai buvo ne visai paprastas reisas, o tikra mokslinė ekspedicija. Joje dalyvavo visas būrys Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos darbuotojų. Jie iš anksto numatytose vietose turėjo tirti vandenų temperatūrą, srovių judėjimą įvairiuose gyliuose, atlikti hidrocheminius ir kitokius tyrimus. Aloyzas irgi nebuvo vien laivo svečias ar keleivis. Pasižadėjęs vykdyti bet kokias pareigas, kad tik patektų į laivą, jis buvo paskirtas į pagalbą okeanologams. Turėjo sukti didžiulius būgnus, nuleidžiant ir pakeliant ilgą plieninį lyną, prie kurio būdavo prikabinami okeanografiniai prietaisai.

Po šios kelionės A. Urbonas dar penkiems metams „įstrigo“ jūroje. Plaukiojo Klaipėdos refrižeratorių laivyno transportiniais laivais. Šį kartą jau kaip kapitono pirmasis padėjėjas. Ne kartą lankiausi grįžusiame į uostą 150 metro ilgio transportiniame refrižeratoriuje „Ostrov Russkij“, kuriame Aloyzas, kaip aš juokais jam sakydavau, ėjo „komisaro“ pareigas. Iki šiol stebiuosi kodėl taip ilgai partinukai, atsakingi už ideologinį jūreivių apdorojimą, jo neišvijo iš laivyno. Jis pats man yra pasakojęs, kad ataskaitas apie pravestus susirinkimus, skaitytas paskaitas ir visokias kitokias privalomas nesąmones, baigiantis reisui kurdavo iš galvos.

Kur rašomos knygos apie jūrą?

„Ne jaukiame kabinete, ne namų šilumoj gimsta knyga apie jūrą. Pirmosios eilutės rašomos permirkusiame ir tvankiame matrosų kubrike. Ten yra visų pradžia“. Remdamiesi konkrečiais pavyzdžiais galime pritarti tokiai Aloyzo minčiai.

Poeto Vlado Šimkaus marinistiniai eilėraščiai, sudėti į „Kranto kontūrus“, gimė jam, kaip ir Aloyzui purtant pilnus silkių tinklus Šiaurės Atlante.

Vytautas Brencius, jūrai ir jos žmonėms skirtų eilėraščių ir prozos kūrinių autorius, puse savo gyvenimo praleido įvairių laivų deniuose kaip matrosas ir bocmanas.

Rašytojas Vitas Žvirdauskas dvejus metus dirbo tolimosios žvejybos laivuose ir tai jam leido sukurti apysakoje „Vandenyno druska“ ryškius žvejų paveikslus, daugeliu spalvingų, tikroviškų detalių pagyvinti jų buities vaizdus.

O ką jau bekalbėti apie mūsų literatūroje garsiausią marinistą Igną Pikturną, atidavusį savo širdį ir kūrybinį įkvėpimą lietuviškai jūreivystei.

Iš visos širdies...

Pažintis su jūra, jūreivyste, žvejyba padėjo ir A. Urbonui parašyti nemažai straipsnių marinistine tema. 1983 metais „Minties“ leidykla 10 tūkst. egzempliorių tiražu išleido jo, sakyčiau, išpažinties jūrai knygą „Jūra, lauk manęs“. Joje autorius dienoraščių forma pasakoja apie jūrą ir jūreivius, kapitonus, šturmanus, radistus, mechanikus. Patrauklūs dienoraščio puslapiai buvo rašomi Atlanto, Ramiajame ir Indijos vandenynuose.

1990 metais prasidėjo dar vienas Aloyzo jūreiviško gyvenimo puslapis. Jis dalyvavo kuriant žurnalistų ir buriuotojų klubą „Marinus“, kuriam turėjau garbės vadovauti penkiolika metų. Daug naktų ir dienų esame su Aloyzu budėję įvairių jachtų deniuose. Alandų archipelagas, Gotlando ir Bornholmo salos, Švedijos fiordai ir ramūs Danijos uosteliai ženklino „Marinus“ klubo kelionių maršrutus. „Jei kurią vasarą neišplauktume, tai ko gero pažįstami pamanytų, kad esame nesveiki“ – viename savo straipsnyje prisipažino nuolatinis šių kelionių dalyvis Aloyzas.

Kiek tų buriuotojiškų kelionių aprašymų įvairiuose leidiniuose paskelbė Aloyzas būtų sunku tiksliai suskaičiuoti. Mes net nenujautėme, kad tuo pat metu jo galvoje brendo sumanymas dar vienai marinistinei knygai – apsakymų rinktinei „Pasmerktųjų džiaugsmas“. Tai nuoširdžiai ir atvirai papasakotos linksmos ir graudžios jūreivių gyvenimo istorijos.

Kažkur seniai skaičiau, kad žurnalistas nuo rašytojo skiriasi tuo, kad neturi laiko knygoms rašyti. Aloyzas Urbonas buvo produktyvus žurnalistas ir tai jam atimdavo daug laiko ir jėgų. Todėl jo marinistinių knygų kraitis nėra gausus. Bet parašytos jos su meile jūrai iš visos širdies.