Išskirtinės literatūros autorius Jaroslavas Melnikas kūryboje, kaip pats sako, vengia nuobodulio ir yra tvirtai įsitikinęs, kad meno misija – žadinti jausmus ir aukščiausio intelekto būsenas.

Rašytojas prisipažįsta: jam svarbiausia – žmogus, jo siela ir tai kas vyksta jo gelmėse, pasąmonėje. Pokalbis su J.Melniku apie kūrybą, kritiką, žmogaus prigimtį, vertybes, Paryžiaus ir Vilniaus kultūrą, spaudą bei kitus, pačiam pašnekovui aktualius dalykus.

– Rašytojams dažnai suteikiami titulai, kurie yra lyg nenuplėšiamos etiketės, reprezentuojančios jų kūrybą. Kritikai jus pristato kaip unikalų rašytoją lietuvių literatūroje. Ar pats jaučiate ir manote, kad jūsų tekstai mūsų literatūros diskurse yra išskirtiniai?

– Iš tiesų kritikai dažnai taip mane vadina. Turbūt mano kūryba tiesiog nepanaši į mano gerbiamų kolegų. Tai nereiškia, kad kiti rašytojai ne tokie talentingi. Kuo ji nepanaši – reikia klausti kritikų. Turbūt tuo, kad rašau ties realizmo ir fantastikos riba. Kad veiksmas mano kūriniuose dažniausiai vyksta neaišku kur ir neaišku kada. Mes sužinome, kad tai mūsų gyvenimas, bet vengiu įvardyti miestą, šalį, tikslų laiką. Svarbiausia – ne tai. Man svarbiausia – žmogus, jo siela, kas vyksta jo gelmėse, pasąmonėje.

– Didelio susidomėjimo sulaukė romanas "Maša, arba Postfašizmas" (2013 m.). Perskaičius šią knygą sunku likti abejingam. Romanas sulaukė ne tik pagyrų, bet ir aštrių recenzentų pasisakymų, bet vis dėlto "Maša, arba Postfašizmas" pretenduoja tapti geriausia šių metų knyga suaugusiųjų kategorijoje. Kaip manote, kodėl ji buvo pastebėta ir įtraukta į geriausių knygų penketuką?

– To reikėtų klausti gerbiamų ekspertų, kurie sudarinėjo Metų knygos penketuką. Jei atvirai, nė nemaniau, kad toks sudėtingas romanas, kuris iš tiesų buvo priimtas nevienareikšmiškai, pateks į šį penketuką. Juk labai rizikavau, kai skaitytojams pasiūliau tokią nelengvą knygą. Tai patvirtina mano nuostatą, kad rašytojas turi tarnauti tiesai, kuri jam atsiveria, nieko nebijoti. Nes jei pradedi galvoti apie reitingus, nominacijas, vadovautis skaičiavimu, tai rizikuoji kitkuo – kad parašysi knygą, kurią rytoj pamirš.

Pasistengiau parodyti, kodėl žmogus žiaurus ir kaip nugalėti tą žiaurumą. Juk Oginas iš pradžių nelaiko Mašos žmogumi. O pabaigoje aukoja gyvybę dėl jos. Nes myli ją visa siela. Galima pacituoti ištrauką iš rinkusios penketuką ekspertų komisijos išvadų. "Nors knyga keliais pjūviais atskleidžia fiktyvią ateities viziją, bet ji skaitytoją skatina susimąstyti, ar ši ateitis iš tiesų nėra besimaskuojanti nūdiena. Sklandus, griežtas ir žiaurus pasakojimas preciziškai tiksliai apnuogina juodžiausius žmogaus sielos užkaborius."

– "Maša, arba Postfašizmas" sulaukė kontraversiškų atsiliepimų. Ką nemaloniausio bei labiausiai kūrėjo širdį džiuginančio teko išgirsti apie šią knygą? Kaip jus apskritai veikia kritika?

– Sakinys apie "kontraversiškus atsiliepimus" skamba taip, tarsi kritikų nuomonė būtų pasiskirsčiusi per pusę. Iš tiesų taip nėra. Apie romaną parašyta apie 20 recenzijų. Tai mano asmeninis rekordas (paprastai viena mano knyga susilaukia kokių dešimt recenzijų). Visos jos teigiamos, o daugelis kritikų apie romaną rašo su neslepiamu susižavėjimu. Šiame kontekste viena ar dvi neigiamos recenzijos, kuriose knyga ar autorius vertinami iš kitų pozicijų, – visiškai normalus reiškinys.

Be to, sakyčiau, kad tos recenzijos – puiki reklama romanui, nes knygą ne šiaip giria, o apie ją diskutuoja. Kitas dalykas, kad ten kritika neretai apsiriboja gana keistais argumentais, o tokios formuluotės, kaip "nejaugi Melnikas išsisėmė", skamba kaip pigus būdas patraukti dėmesį į recenzento straipsnį. Jos niekuo neparemtos. Pavyzdžiui, recenzentas kelia klausimą, ar aš neišsisėmiau, nurodydamas, kad kartojasi temos, problematika, stilius, mano knygų struktūra. Ir kad kai kurie personažai yra panašūs. Neva iškart atpažįsti, kad tai parašė Melnikas. Vadinasi, rašytojas išsisėmė.

Keista logika. Tuo remiantis, apie bet kokį rašytoją galima pasakyti, kad išsisėmė. Nesilyginu su niekuo, bet paimkite bet kokią bet kurio rimto rašytojo knygą ir jį atpažinsite iš personažų, temų, jį jaudinančių problemų. Iš stiliaus ir struktūros. Pavyzdžiui, Juozo Erlicko knygos panašios viena į kitą. Savo mylimą poetą Joną Strielkūną iškart atpažįstu, man nereikia skaityti, kieno pavardė viršelyje. Tą patį galiu pasakyti ir apie Marcelijų Martinaitį. Bet apie juos niekas nerašo, kad išsisėmė. Mano mylimą Ray Bradbury atpažinsi nuo pirmo puslapio. Bet kuris rimtas rašytojas visada gilinasi į tai, kas jam artimiau, ką gyvenime atskleidė. Kaip sakoma, visą gyvenimą rašo vieną knygą.
Gan keistai skamba kaltinimai, kad tarp Mašos ir Ogino negali būti meilės, nes jie priklauso skirtingoms kastoms, rūšims, yra nelygūs. Tarsi nebūtų skirtingos meilės. Tarsi nebūtų meilės kaip aistros, kur viską užgožia jausmai, o ne vadinamoji pagarba vienas kitam.

Dar keisčiau skamba klausimas, ar visada unikalus reiškia geras? Išeitų, kad unikalus rašytojas gali būti ir blogas, o geras rašytojas gali nebūti unikalus. Mano galva, tai loginis absurdas. Deja, daugumas kritinių pastabų panašios į kabinėjimąsi, o blogai slepiamas recenzento susierzinimas byloja tik apie tai, kad jį nervina pernelyg didelis teigiamų atsiliepimų apie mano knygas ir kūrybą skaičius.

Kita vertus, tai literatūros procesas. Rašytojas turi būti pasirengęs tam, kad ne visa jo kūryba visiems patiks. Autorius neturi niekam pataikauti. O kritikai nebūtinai turi girti.
Konstruktyvi geranoriška kritika rašytojui tik į naudą. Esu įsitikinęs, kad kurdamas tikras rašytojas turi klausytis tik savo vidinio balso ir apie nieką daugiau negalvoti.

– Bene pagrindinė jūsų tekstų tema – prigimtis. Kokius prigimtinius dalykus galite įvardyti kaip didžiausias vertybes ir kokie prigimtiniai žmogaus trūkumai? Kaip kultūriniai ir socialiniai veiksniai keičia prigimtį? Koks jūsų akimis yra šiuolaikinis žmogus?

– Žmogus savęs nepažįsta. Apie save žino tiek, kiek užpildyta jo sąmonė. Bet jo pagrindinis gyvenimas vyksta pasąmonėje, iš kur kyla jausmai, kartu su jais ir dažnai nesuprantami, nepaaiškinami veiksmai. Svarbiausia žmogaus vertybė yra intelektas, drąsa priimti viduje tūnantį blogį, taip pat gebėjimas mylėti.

Kultūra ir visuomenė gali žmogui padėti: vystyti jo intelektą, mokyti gėrio. Bet šiuolaikinė lietuvių žiniasklaida (nekalbu apie nedidelio tiražo kultūrinius leidinius) dažniausiai nemoko žmogaus galvoti. Jos užduotis – žadinti instinktus (mirties, skurdo baimę, seksualinius), žemus jausmus (pavydą, piktdžiugą, pyktį), geriausiu atveju – linksminti.
Šiuolaikinis žmogus – sutrikęs. Jis gyvena epochoje, kai buvusi vertybių sistema sugriauta, o internetas leidžia prieiti prie įvairių tiesų. Dėl to jam nieko kita nelieka, kaip pačiam susikurti sistemą. To be intelekto nepadarysi. Vadinamieji paprasti žmonės priprato, kad visos tiesos jam pateikiamos gatavos iš viršaus.

– Esate sakęs, kad laisvė – pats brangiausias turtas. Bet ar jums kartais neatrodo, kad tos laisvės šiandien turime gal net per daug ir kartais nepajėgiame su ja atsakingai elgtis?

– Laisvės niekada nebūna per daug. Tiesiog anksčiau buvo daugiau draudimų, kurie ateidavo iš išorės. O dabar patys turime išsiauginti draudimus. Tai pernelyg sunkus uždavinys.

Pirmykštis žmogus žudė negalvodamas. Paskui už žmogžudystę ėmė bausti, imta nežudyti iš baimės. Dabar dauguma nežudo ne todėl, kad bijo bausmės, o todėl, kad negali žudyti. Kaip ir vogti.

Tam tikri dalykai atsirado mumyse dėl iš išorės primestos moralės, bet daugelį draudimų turime išsiugdyti patys. Kaip laisvos asmenybės. O kitų – juokingų – savo nuožiūra atsikratyti. Laisvė dėl to ir sunki, kad patys prisiimame atsakomybę už kiekvieną pasirinkimą, poelgį. Nes tai mūsų, o ne mums primestas pasirinkimas. Šia prasme vergams paprasčiau. Bet jie vergai. Jų nėra. O kas tada egzistuoja vergų vietoje? Žmogaus šešėlis.

Žmogus yra tik tada, jei laisvas. Laisvas viduje.

– Jūsų tekstuose svarbus laikas ir erdvė. Kokioje pasaulio / valstybės / miesto erdvėje jaučiatės geriausiai?

– Man gera Paryžiaus, Vilniaus kavinėse – ten dažnai rašau. Paryžiaus kavinėse parašiau "Paryžiaus dienoraštį" ir kai kuriuos apsakymus, Grenoblyje – apysaką "Siela".
Apskritai man geriausia kelyje. Nuolat gyvenu Lietuvoje, bet daug keliauju. Per pastaruosius mėnesius gyvenau Paryžiuje, Kijeve, laukia kelionė į Biržus, Ukmergę – į susitikimus su skaitytojais, paskui išskrendu į Stambulą. Esu parašęs apsakymą "Kelyje", kuris išverstas į penkias kalbas. Jis buvo spausdintas knygoje "Rojalio kambarys". Kai esame kelyje, mūsų neįmanoma pagauti, kontroliuoti, aplinka negali mūsų pasiekti. Pabėgimas – laisvės sinonimas.

– Kuris teiginys atspindi jūsų požiūrį į gyvenimą per laiko prizmę: 1. Vakar buvau laimingiausias; 2. Viskas, kuo džiaugiuosi – šiandiena; 3. Rytojus bus šviesesnis? Sentimentai praeičiai, esamybės vertinimas ar geresnio rytojaus viltis jus kaip žmogų ir kūrėją veda į priekį?

– Visi trys teiginiai iš karto. Iš tiesų visi trys laikai egzistuoja vienu metu. Laisvė ir yra gyvenimas ne laike ir ne konkrečioje erdvėje. Arba, kas būtų tas pats, trijuose laikuose vienu metu ir visatoje (o ne kažkokiame mieste, šalyje). Gyvename ne mieste ir mūsų adresas ne namas ir ne gatvė, o visata.

– Paryžius. Ką jums reiškia šis miestas? Kuo yra ypatingas?

– Jis dovanoja anonimiškumą. Ten taip pat esama ypatingos energetikos. Ir nepalyginama su mūsiške bendravimo kultūra gatvėse, parduotuvėse, kavinėse...

– Kaip galėtumėte apibūdinti ir įvertinti Paryžiaus kultūrinį kontekstą? Turbūt šiuo aspektu sunku lyginti mūsų Vilnių ir Prancūzijos sostinę?

– Tiesiog ten daugiau pasirinkimo ir net labiausiai šokiruojantis kūrinys gali būti priimtas. Lietuvoje esama neregimos įvairių dalykų cenzūros. Bet Vilnius kultūros plane apskritai niekuo ne blogesnis už Varšuvą, Lvovą ar Prahą. Nepamirškime, kad Lietuvos sostinė dešimt kartų mažesnė už Paryžių.

– Ar Prancūzijos spauda kuo nors skiriasi nuo mūsiškės? Apie ką ji kalba?

– Pasakyčiau, kad lietuvių spauda neturi nieko bendra su prancūzų. Ji, su nedidelėmis išimtimis, gyvena skandalais ir tokių instinktų kaip mirties baimė eksploatavimu. Tad pirmuosiuose lietuviškų laikraščių puslapiuose būtini straipsniai apie ligas, mirtį, nelaimingus atsitikimus. Prancūzijoje tai neįmanoma, nes laikoma prasto skonio ženklu ir niekas tokių laikraščių nepirktų. Ten atskirai egzistuoja vadinamoji geltonoji spauda, bet ir ši niekada nesimėgaus mirštančiojo ir jo artimųjų kančia. Ji daugiausia rašo apie seksualinius įžymybių skandalus.

Pagrindiniai prancūzų laikraščiai – "Le Monde", "Le Figaro", "La libération" – analitiniai, apeliuojantys į skaitytojo intelektą, kviečiantys mąstyti. Tą sunku įsivaizduoti Lietuvoje.

– O ar skiriasi skaitytojai ir jų iniciatyva reikštis viešoje erdvėje? Mūsų interneto spaudos kontekste – apstu anoniminių komentatorių, kupinų pykčio, nepasitenkinimo, pavydo. Ar, kalbant apie Prancūziją, tokią tendenciją taip pat galima įžvelgti? Kokios tematikos straipsniai sulaukia stipriausios skaitytojų reakcijos ir noro diskutuoti? Kiek tokios diskusijos kokybiškos?

– Niekada komentatorius Prancūzijoje nežemins kito komentatoriaus ar straipsnio autoriaus. Diskusijos vyksta kultūringai, net jei tu su autoriumi nesutinki. Gerbiama asmenybė. Tai prancūzų kultūros dalis.

Kaip ir pas mus, daugiausia dėmesio pritraukia straipsniai apie politiką ir ekonomiką. Bet diskusijose aptariamos mintys, o ne autoriaus ar komentatoriaus asmenybė. Juolab neįmanoma įsivaizduoti, kad būtų keliamas nacionalinės priklausomybės klausimas.

– Ko vengiate savo kūryboje?

– Nuobodulio. Visa, kas stokoja talento, yra nuobodu. Man kūryba – energijos pliūpsnis. Tiesiog regzti žodžius – neįdomu. Vis dėlto energiją visada generuoja ne rašytojas, o tiesa. Bet kokia tiesa – tai atradimas, naujumas, skandalas. Tai nusistovėjusių mąstymo, suvokimo rėmų laužymas, žinomų sąvokų praplėtimas, o kartais jų pakeitimas naujomis.

Tik nereikia manyti, kad rašytojas susigalvoja tiesą. Ji egzistuoja visą laiką, bet ne skaitytojo sąmonėje. Rašytojas įsiveržia į jo sąmonę ir pažadina. Ne visiems tai patinka – dėl to daugelis atmeta knygą drauge su rašytoju. O kiti jam dėkoja.

– Jūsų kūryboje daug kūniškumo. Kokį vaidmenį šis aspektas atlieka tekstuose?

– Be kūno nėra žmogaus. Mes ir esame kūnas. Kūnas ir dar kažkas. Bet kūnas yra mūsų egzistencijos pagrindas. Visa, kas vyksta jam, labai svarbu. Gyvename, judame dėl instinktų, esančių kūne.

Romanas "Maša, arba Postfašiszmas" taip pat yra apie kūną. Apie kūną ir sielą, apie kūną ir dvasią. Keista, kad nė vienas kritikas kol kas apie tai neprakalbo. Kad Maša iš pradžių suvokiama kaip kūnas. Kūnas, kurį galima išnaudoti, mušti, valgyti... O paskui veikėja ūmai tampa žmogumi. Oginas palaipsniui supranta, kad prieš jį toks pats kaip ir jis žmogus. Tai kiekvieno kelias – nuo kūno į dvasią, ir atvirkščiai. Praregėjimo kelias.

– Jūsų temų amplitudė yra gana plati, apimanti ir populiariąją literatūrą, ir filosofiją. Kas lemia tokią įvairovę? Ar galima sakyti, kad visa, kas jus domina, jaudina, neramina, yra sudėta į jūsų tekstus? Tekstai – erdvė, kurioje galite kalbėti ir būti išgirstas?

– Būtent taip. Iš tiesų romanas turi daug sluoksnių. Vienas kritikas suskaičiavo septynis. Kitas – dešimt. Problemos – nuo filosofinių (žmogiško blogio, žiaurumo), politinių ir ideologinių (kas yra fašizmas ir postfašizmas, aukštesnės rasės teorija) iki humanitarinių ir net kulinarinių.

Kai kam tai Osvencimo ir Buchenvaldo priminimas. Žinau, kad romanas patinka daugeliui vegetarų, nes jame užslėptas ir gailestis gyvūnams, kuriuos valgome, nejusdami jokios sąžinės graužaties. Kitiems patinka meilės linija – tai, kaip Maša myli Oginą, kuris iš pradžių su ja labai žiauriai elgiasi (pats to nesuvokia). Herojės švelnumas ir atsidavimas neatpažįstamai pakeičia jo širdį. Oginas nuoširdžiai atgailauja ir ima garbinti mylimąją. Yra tokių, kuriuos įtraukia siužetas, nes romanas parašytas kaip trileris. Kitus masina romantiški kalnų, į kuriuos pabėga pagrindiniai veikėjai, vaizdai. Kai ką patraukia fantastinis pasakojimas apie žmonijos ateitį.

– Naujausioje knygoje "Anoreksija" (2014 m.) yra tekstas pavadinimu "Kaip aš tapau Dievu". Religija yra viena iš jūsų dominančių? Koks jūsų santykis su Dievu? Tikite juo ir jo galia, kaip tame apsakyme rašote?

– Manau, netikėti tuo, kad mus ir visą pasaulį sukūrė aukščiausia protinga jėga – tai reiškia nematyti tiesos. Apsidairykite aplinkui – Dievas didelis estetas, jis sukūrė pasaulį ir patį žmogų pagal stulbinančio grožio dėsnius. Tačiau negalima suvokti Dievo primityviai. Kiekvienas turi savo kelią į jį. Paprastiems žmonėms Dievas – vienareikšmis, mąstantiesiems – sudėtingas. Į jį einama nugalint abejones ir ieškant atsakymo į nepatogius klausimus. Man reikšminga Jobo knyga, kurioje Jobas drįsta ginčytis su Dievu, kaltindamas šį esant neteisingą. Ir ką daro Dievas? Jis sako Jobui: kas tu toks, kad drįsti mane apkaltinti neteisingumu, mane mokyti? O paskui priglaudžia prie krūtinės. Tai daug ką pasako apie Dievo prigimtį.

– Jūsų literatūriniai tekstai – siurrealistiniai. Kodėl būtent ši kryptis? Kuo toks rašymas žavi ir traukia?

– Na, juk visas mūsų gyvenimas – siurrealistinis. Kupinas stebuklų ir sutapimų. Aš nieko neišsigalvoju. Šiandien esate vaikas, rytoj – senelis, o poryt apskritai jūsų šiame pasaulyje nėra. Nejaugi tai ne siurrealizmas? Po 100 metų nebus nei jūsų, nei manęs, nei mūsų skaitytojų. Visai kiti žmonės gyvens žemėje, po kurią šiandien vaikštome mes.
Mane stulbina, kaip žmonės gali išgyventi dėl menkniekių, buities, nematydami savęs iš aukštai. Todėl jie ir gyvena neteisingai, todėl mūsų gyvenime tiek daug smulkaus (ir ne smulkaus) blogio, absurdo, niekšiškumo. Galbūt literatūros (bent jau kaip aš ją įsivaizduoju) pašaukimas ir yra suteikti galimybę pažvelgti į save ir į savo gyvenimą iš aukščiau. Kaip į kartais siaubingą, kartais nuostabų sapną. Tai gerai suprato ir supranta Rytų religijos. Kodėl mes tikime, kad tai, kas nutinka, yra realu?

Gyvenimas – vienas ir jis turi būti pagal galimybes pripildytas aukščiausių jausmų. Tuos jausmus bei aukščiausias intelekto būsenas ir turi žadinti tikrasis menas. Jis turi pravirkdyti, sukrėsti, sujaukti sielą, o ne šiaip tik papasakoti įdomią gyvenimišką istoriją. Bent jau aš būtent taip įsivaizduoju meno paskirtį.