Su kiek atsikvėpusiu po kelionės į Lietuvą K.Ilgunu kalbėjome apie lietuviškas šaknis, literatūros ir gyvenimo sąsajas, nesibaigiančias keliones.

– Papasakokite savo šeimos istoriją ir apie lietuvišką kilmę. Kaip jaučiatės, kai esate susiejamas su žymiu Sąjūdžio laikų politiku Gediminu Ilgūnu?

– Mano proprosenelis Juozas Ilgūnas į Škotiją atvyko paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje. Dabartinė mano šeima apie jį pamiršo beveik viską, išskyrus tai, kad iš Lietuvos jis pabėgo nedideliu laivu. Net nežinau, ar šis pasakojimas yra tikras, tačiau sako, kad jis iš laivo išlipo Madervelyje, Škotijoje. Kelios kitos Ilgūnų kartos buvo angliakasiai, plieno liejikai, medikai, policininkai, namų dažytojai ir statybų rangovai. XX a. aštuntajame dešimtmetyje mano tėtis iš Škotijos persikėlė į Kanadą. Kai buvau mažas berniukas, mano šeima netrukus persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Tik prieš kelerius metus sužinojau apie savo lietuviškas šaknis. Aišku, mano pavardė visada buvo lietuviška, bet tik tada man parūpo šeimos istorija.

2009 m. pradėjau rašyti tinklaraštį apie gyvenimą automobilyje ir studijas universitete be finansinės paskolos. Ugnė Matulevičienė, Gedimino Ilgūno dukra, sužinojo apie mano tinklaraštį, susisiekė su manimi ir netrukus pakvietė į Lietuvą. Net neaišku, ar esu kaip nors susijęs su Gedimino Ilgūno ir jo dukros šeima, bet jie mane priėmė kaip artimąjį, ir į juos būtent taip dabar žiūriu. Mano amerikietiškoje šeimoje nėra menininkų, todėl mane labai intrigavo tai, kad galiu būti susijęs su Gediminu – rašytoju ir nuotykių ieškotoju. Tai mane labai paskatino ryžtis kelionei į Lietuvą. Buvo labai malonu žinoti, kad galiu būti šio puikaus žmogaus giminaitis.

Tai mane labai paskatino ryžtis kelionei į Lietuvą. Buvo labai malonu žinoti, kad galiu būti šio puikaus žmogaus giminaitis.

– Pasakykite detaliau, kodėl lankėtės Lietuvoje. Ko iš šios šalies tikėjotės?

– Buvo smalsu. Norėjau vaikščioti Lietuvos miestų gatvėmis ir miškų takais ir įsivaizduoti save kaip vieną iš mano protėvių lietuvių. Maniau, kad galbūt pradėsiu geriau ir daugiau suprasti save. Ar galiu po daugiau nei šimtmečio dar būti, tam tikra prasme, lietuviu? Žinoma, mano pavardė lietuviška, bet man rūpėjo, ar galėčiau būti lietuviu kultūriškai. Mane traukia tai, ką vadinu kultūriniais aidais. Ar gali kultūra aidėti per kartas, net jei kelios šeimos narių kartos gyvena visiškai kitoje kultūroje? Kitaip sakant, ar gali šeima per kelias kartas išlaikyti kultūrą net po to, kai asimiliavosi su kita – mano atveju, škotiška ir amerikietiška – kultūra? Ar asmenybėje aidi nutolusi kultūra, ar ji sunyksta ir neišlieka? Ar švedas ir po šimto metų Amerikoje yra švedas? Ar afrikietis po kelių amžių lieka afrikiečiu, kai kelios jo šeimos kartos tą laiką pragyvena kitame žemyne? Manau, man rūpėjo, ar vis dar esu lietuvis, net kai mano šeima visiškai pamiršo savo lietuviškas šaknis ir prarado ryšius su lietuvybe. Mes niekada nekalbėdavome apie Lietuvą, nevalgydavome jos tradicinių patiekalų ir nešvęsdavome jos švenčių. Nepaisant to, man vis dar rūpi, ar mano charakterio dalis yra baltiška, nors šis pagrindas ir nebuvo perduotas tėvo sūnui nuo tų laikų, kai Juozas išvyko iš Lietuvos. Dabar sau užduodu šiuos klausimus ir atsakymas yra toks: "Nežinau." Sudėtinga yra tirti savo charakterį ir asmenybę bei jos aspektus priskirti nutolusiai kultūrai, kurią vos bepažįstu. Kas nors kitas, stebėdamas mane, galėtų geriau spręsti apie tai, nei aš pats.

– Ar po kelionės jaučiate sentimentus Lietuvai?

– Neįmanoma nepasijusti išdidžiam, kai sužinai šios šalies istoriją. Mane įkvepia lietuviškoji pagonybė, pasipriešinimas stipresnėms galybėms, kovos dėl laisvės ir žmonių meilė gamtai. Dėl daugelio dalykų Lietuvai jaučiu giminystę.

Jaučiu ir išdidumą, kad esu susijęs su šalimi, kuri patyrė tiek daug iššūkių, tačiau išliko. Lietuva dažnai būdavo silpnesnė valstybė. Tai šalis, kurią spaudė stipresnės aplinkinės valstybės, tačiau ji sugebėjo išlikti. Lietuva – lyg karys, nuolat buvęs apsuptas drakonų, tačiau išgyvenęs. Kai kam gali atrodyti, kad tai pasakojimas apie aukos silpnumą, bet aš manau, kad tai istorija apie sugebėjimą greitai atgauti jėgas, atgimimą ir vidinę stiprybę. Lietuvai nebuvo lengva, todėl manau, kad jos istoriją suvokiu romantiškai: kai nelengva, kai aplink nėra kuo pasitikėti, kai verčiama būti sau pakankamam, valstybė yra priversta tapti savo likimo kalviu. Bet kuris žmogus gerbtų šią šalį. Manau, kad su Lietuva tapatinuosi, nes man patinka apie savo gyvenimą galvoti taip, kaip galvoju apie šią valstybę.

Nepaisydamas to, ką pasakiau, bandau nebūti pamišęs dėl meilės kai kurioms valstybėms ir jų istorijai. "Nacionalizmo" sąvoka yra gana naujas fenomenas. Juk iš tiesų visi esame kilę iš Afrikos, ar ne? Leidžiu sau jausti sveiką ir paprastą pasididžiavimą kai kuriomis tautomis, bet manau, kad nacionalizmas – per didelė meilė vienai valstybei, išskiriant kitas, – yra šlykštus ir man nepriimtinas.

Kita, mažiau su klausimu susijusi pastaba... Įdomu buvo lankytis Baltijos valstybėje kaip amerikiečiui. Niekada anksčiau nebuvau daugiau susimąstęs apie Sovietų Sąjungą, Rusiją ar Šaltąjį karą. Taip, Amerika buvo svarbi Šaltojo karo pusė, bet vidutinio amerikiečio šis karas stipriau nepalietė. Nedaug galvojame apie Šaltąjį karą ir visiškai negalvojame apie Rusiją, kol ji nepradeda galbūt sabotuoti pastarųjų rinkimų. Būtent todėl buvo įdomu lankytis Lietuvoje, kurią veikė ir vis dar veikia sovietinė okupacija. Nuėjau į KGB muziejų Vilniuje ir pasibaisėjau, kaip žmonės kentėjo okupacijos metu. Be to, apie sovietinę okupaciją daug sužinojau ir kalbėdamasis su lietuviais – beveik kiekvienoje šeimoje buvo nužudytų ar ištremtų giminaičių, šeimos narių; kaimynai nusigręžė nuo kaimynų; daug žmonių buvo priversti daryti baisius dalykus; atrodo, kad dalis Lietuvos vis dar išgyvena psicihinius to laikotarpio padarinius. Galvoju, kad esu dėkingas savo protėviui Juozui už tai, kad jis išvyko. Mano šeima Škotijoje gyveno ramiai, toli nuo baisybių, kurios kankino Rytų Europą. Užaugau Amerikoje, mano vaikystė buvo lengva ir saugi. Nei manęs, nei mano tėvų, nei jų tėvų nepaveikė tos baisybės. Lankydamasis Lietuvoje, pajutau ryšį su savo proproseneliu ir norėjau jam padėkoti už tai, kad apsaugojo mus nuo tų išgyvenimų, kuriuos patyrė Lietuva.

– Kokias vietas ir miestus labiausiai pamėgote Lietuvoje?

– Man labai patiko vieta, kurioje gyvenau. Ji buvo į Rytus nuo Vilniaus senamiesčio – Užupio rajonas. Pėsčiomis galėjau pasiekti ir miesto centrą, ir miškus, todėl jaučiau pusiausvyrą tarp gamtos ir miesto. Gerą įspūdį paliko Kaunas, ypač M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Olando Kepurė Klaipėdoje, Labanoro regioninis parkas ir Kernavės piliakalniai.

– Pakalbėkime apie jūsų literatūrinę kūrybą. Ar asmeninės jūsų patirtys įkvepia rašyti?

– Rašyti pradėjau septyniolikos. Rašiau elektroninius laiškus savo draugui Joshui, mes susirašinėjome lygiai septyniolika metų. Mano laiškai buvo labai asmeniški, nuoširdūs ir linksmi. Po kurio laiko supratau, kad apie bet kurias patirtis galiu rašyti humoristiškai, nuoširdžiai. Po to mane apsėdo kelionių literatūra – knygos apie didžiąsias keliones – ir supratau, kad noriu būtent keliauti ir apie tai rašyti.

Siekiu, kad mano knygos būtų linksmos ir pramoginės, tačiau dar labiau noriu, kad jos būtų apie dideles ir svarbias idėjas. Rašau tik tuomet, jei manau, kad turiu pasakyti tai, ko negalvojo niekas iki manęs. Taigi mano knygos yra labiau ne apie kelionę iš taško A į tašką B, o daugiau apie keistas keliones, kurios užkabina skaitytoją, ir aš noriu su juo pasidalyti mintimis, kurios jam, manau, gali būti įdomios.

– Įdomi yra jūsų studijų universitete patirtis – kokia ji?

Tai dariau apie dvejus metus, sutaupiau daug pinigų ir baigiau universitetą be skolos.

– Universitetą baigiau su studijų skola – apie 30 tūkst. eurų. Tai – ne vien mano, bet ir daugelio kitų JAV studentų problema. Išvykau dirbti į Aliaską, kad sumokėčiau skolą. Daug važinėjau autostopu. Kai skolą padengiau, apsisprendžiau studijuoti magistrantūrą, tačiau neimti naujos paskolos. Maniau, galėčiau sutaupyti pinigų, dirbdamas pusę savaitės, gyvendamas savo automobilyje universiteto automobilių stovėjimo aikštelėje ir joje gamindamas valgį. Tai dariau apie dvejus metus, sutaupiau daug pinigų ir baigiau universitetą be skolos.

– Ar esate prisiekęs keliautojas autostopu? Ar jus domina Amerikos bitnikų patirtys? Ką jums reiškia kelias? Ar manote, kad gyvenimas apskritai yra kelias?

– Iš tiesų niekada savęs netapatinau su bitnikais. Manau, jiems truputį stigo tikslo ir krypties. Be to, atrodo, kad jie gyveno savanaudiškai ir hedonistiškai. Mane labiau priimtini Henry Davidas Thoreau ir Johnas Muiras. Šie vaikinai irgi keliavo laisvai, tačiau jie socialūs, pasirengę padėti savo šaliai ir kitiems jos žmonėms. Jie labiau keliavo ne dėl džiaugsmo, o dėl tikslo padėti kitiems.

Mėgstu keliauti autostopu, man patinka tokių kelionių romantika ir nuotykio kvapas. Šios priežastys lėmė dažną tokią kelionę, tačiau buvo ir praktinis motyvas – nuvažiuoti pigiai.

– Kaip suprantate žmogaus laisvę? Galbūt visada esate laisvas kaip vėjas?

– Manau, kad visiškai laisvas norėjau būti paauglystėje ir ankstyvojoje jaunystėje. Man patiko tiesiog dingti, gyventi Aliaskos vėjyje, keliauti autostopu arba prekiniais traukiniais, apsieiti su nedaug daiktų. Dabar nesu toks, koks buvau tada. Jau dažnai noriu šeimos ir ramaus namų gyvenimo, tačiau tai nereiškia, kad manau, jog anksčiau buvau naivus.

Žmogaus gyvenime yra daug etapų. Tai buvo vienas iš jų. Dabar labiau noriu rašyti knygas ir jomis pasakyti prasmingų dalykų, todėl jau nesiekiu nuolatinės laisvės kaip vėjo. Patyriau ją anksčiau, ir tai vertinga.

Tiesiog anuomet buvo kitas etapas – mano pagrindinis tikslas buvo laisvė. Žmogaus gyvenime yra daug etapų. Tai buvo vienas iš jų. Dabar labiau noriu rašyti knygas ir jomis pasakyti prasmingų dalykų, todėl jau nesiekiu nuolatinės laisvės kaip vėjo. Patyriau ją anksčiau, ir tai vertinga. Esu laimingas, kad buvo toks etapas. Dabar noriu išgyventi kitus etapus.

– Ar esate religingas?

– Ne.

– Ar planuojate darsyk apsilankyti Lietuvoje?

– Taip, žinoma. Visi man sako, kad buvau ten pačiu tamsiausiu laiku – gruodį ir sausį. Pataria, kad atvykčiau vasarą, kai šalis tampa žalia. Taigi, manau, kad apsilankysiu artimiausiais metais, būtinai vasarą.

– Ar Lietuvos skaitytojams artimos jūsų patirtys ir požiūriai? O gal Lietuvoje jaučiatės lyg marsietis?

– Cha, ne, Lietuvoje nesijaučiau lyg marsietis. Šiaurės Amerika ir Europa yra labai susiję žemynai – mūsų kultūros labai panašios. Vis dėlto manau, kad mano patirtys skiriasi nuo lietuvių. Amerikos visuomenėje man labiausiai kelia nerimą vartotojų kultūra, studentų skolos, gamtos pasaulio naikinimas. Šios problemos paskatino daugelį žmonių persikraustyti į kaimus ir gyventi paprastai, nebrangiai. Amerikoje yra stipri subkultūra, kurią sudaro už vartojimo kapitalizmo ribų, automobiliuose  gyvenantys žmonės, maistą auginantys savarankiškai. Lietuvoje panašios subkultūros neradau, todėl mano noras gyventi automobilyje su nedaug pinigų ir daiktų čia daugeliui turbūt nesuprantamas. Yra priežasčių, kodėl Lietuvoje tokie judėjimai ar subkultūros neegzistuoja. Šalis dar tik keliasi iš ilgo materialinio ir ekonominio nepritekliaus. Gal tiesiog dabar ne metas tokiems minimalistiniams judėjimams, kurie atmeta daugelį kapitalizmo blogybių.

– Ką patartumėte Lietuvos skaitytojui, kuris yra įstrigęs kasdienybėje ir nedrįsta keliauti, sutikti naujų žmonių, pamatyti naujų vietų ir suprasti, kad gyvenimas yra nuostabus?

– Kai nuolat gyvename kasdieniškai, tampa nuobodu. O kai taip jaučiamės, pasidaro dar ir baisu. O kai baisu, tuomet vis sunkiau ir sunkiau kasdienybėje. Kartais ją turime nutraukti kokiu nors lengvu nuotykiu. Tik mažytė rizika, mažytis nuotykis gali priminti, kad nesame tokie įbauginti ir galime keistis, kurti unikalius dalykus. Kai buvau paauglys, man keldavo siaubą galimybė keliauti per visą Šiaurės Ameriką. Dabar manau, kad tai yra kasdienis ir net nuobodus dalykas. Ta pirmoji kelionė pradėjo nuotykius, kurie sekė vienas po kito. Nė vienas iš jų nebuvo drąsus šuolis. Visi nuotykiai buvo mažyčiai žingsniai.