Rašytojas, kurį traukia teatras

Rašytojas, kurį traukia teatras

Kaip rašymas sau virto pjese, poetas tapo dramaturgu, o eilėraštis – spektakliu

Poetas, prozininkas, dramaturgas, režisierius, aktorius, bardas – tai vis apie klaipėdietį rašytoją Mindaugą Valiuką. Gimė 1976-aisiais netoli Molėtų. Mokėsi Joniškio vidurinėje mokykloje. 1994-1996 metais Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, 2001-aisiais Klaipėdos universitete baigė lietuvių filologijos ir režisūros studijas. Ir pasiliko uostamiestyje, užkrėtusiame jį teatro bacila.

Vienas originaliausių kūrėjų

M.Valiukas laikomas vienu originaliausių Lietuvoje jaunosios kartos poetų, turinčių savitą kalbėjimo manierą. Jau pirmoji jo knyga „Mėnulio keramika“, išleista 1998-aisiais, buvo pastebėta ir apdovanota Zigmo Gėlės premija už geriausią debiutą. Po jos pasirodė eilėraščių rinkiniai „Vogta vinis” (2003) ir „Dambrelis” (2006), taip pat pjesių knyga „Kreatyvo mirtis” (2006).

Literatūrinė M.Valiuko kūryba – marga ir labai įvairi: nuo minimalistinio haiku iki ilgų siužetinių eilėraščių, esė ir groteskiškų pjesių.

Margos ir temos – pažaidimą žodžiais keičia lyrizmas, ironiją atmiešia liūdesys. Jo kūrinių objektu tampa patys įvairiausi dalykai: kurioziški atsitikimai, paradoksalios mintys, asmeninis gyvenimas.

Tai ne „sunkiasvorė”, betgi apgaulingai lengva kūryba, kurią nesunku skaityti, tačiau vis dėlto ir ne taip paprasta perprasti. Autorius tarsi kalbasi su skaitytoju, pasakoja jam istorijas, šneka atvirai, sąmojingai ir neįkyriai. Kartu už to natūralaus, gyvo, grakštaus ir šmaikštaus kalbėjimo slypi mąslus ir gilus menininko žvilgsnis, intelektualiniai žaidimai pilni ironijos ir paradoksų, o nuolatinės atsinaujinimo paieškos smagiai „fechtuojasi” su tradicijomis ir stereotipais.

Mindaugas prasitarė, kad rašant jam svarbu, jog būtų nenuobodu ir įdomu, malonu skaityti, kad kirbėtų intriga.

Paradoksas, ironija, groteskas, detektyvo elementai ir humoras yra geriausi jo kūrybos palydovai.

Rašo ir režisuoja

Per savo neilgą biografiją M.Valiukas išbandė įvairiausią darbą. Arė žemę ir ganė gyvulius, sodino medžius ir prekiavo knygomis. Pastaruosius pusantrų metų daug laiko praleidžia su moksleiviais – jis yra „Aušros“ jaunimo teatro režisierius.

- Kodėl dirbate su vaikais? Ar Jums įdomu su jais?

- Tai aišku. Yra vaikų, kurie gali vaidinti. Kartais dramos teatre pamatau aktorių, kurie galėtų ir nevaidinti. Su visais, kurie atėjo pas mane, galima dirbti, ir su visais galima pasiekti rezultato. Man tai įdomu, kitaip čia tikrai nebūčiau. Jei man vienodai įdomu būtų statybos ir teatras, rinkčiausi statybas. Nes skaičiai visai kiti. Turiu omeny atlyginimus.

- Ką dabar vaidina Jūsų mokiniai?

- Ką tik „Aušros“ teatre pastačiau savo pjesę „Mikologija”. Vasarą rodėme eskizą, o metams baigiantis, gruodžio 5-ąją, išleidome premjerą.

- Apie ką pjesė ir spektaklis?

- Mikologija – juk mokslas apie grybus. Scenoje veikia grybai, jie tapo mano pjesės personažais. Tai pasaka-alegorija, yra šiek tiek absurdo, kriminalinio detektyvo elementų, šiek tiek humoro, graudulio, lyrizmo, truputis ironijos, parodijos, citatų.

- Tai nebe pirma Jūsų pjesė „Aušros” teatre?

- Buvo pastatyta „Kreatyvo mirtis” ir du kartus parodyta – festivalyje „Ašakos” bei per mano pjesių knygos tuo pačiu pavadinimu pristatymą. Be to, „Aušros” teatre esame surengę pjesės „17” skaitymus. Ji irgi yra toje knygoje. Tarp kitko, tai pati pirmoji mano pjesė.

- Įdomu, kada ir kaip ji buvo parašyta?

- Gal 2002-aisiais. Labai paprastai, lengvai. Paėmė ir „pasirašė” kaip eilėraštis. Nevadinu to pjese. Tai ilgas eilėraštis proza, pateiktas kaip drama. Rašiau kaip rašytojas, ne parodymui scenoje. Jokio užsakymo nebuvo, niekas pinigų man už tai nesiūlė. Rašiau sau kaip eilėraštį.

Debiutavo profesiniame teatre

Vis dėlto baigiantis 2007-iesiems spektaklis „Septyniolika” rampų šviesą išvydo Kauno Mažajame teatre. Jame M.Valiuko pjesę „17“ režisavo taip pat klaipėdietė, „Aušros“ jaunimo teatro režisierė Edita Prakuliauskaitė-Milinienė. Spektaklio kompozitorius – žinomas uostamiestyje muzikantas Vilius Ančeris. Šiuo spektakliu-grotesku visi trys Klaipėdos menininkai debiutavo profesinio teatro scenoje.

Spektaklis gausiai lankomas. Apie jį daug ir visaip kalbama, diskutuojama, jau pasirodė ir pirmosios recenzijos.

- O kaip pats vertinate tai, ką pamatėte scenoje? Ar spektaklis pateisino Jūsų, kaip dramaturgo, pjesės autoriaus, lūkesčius?

- Spektaklis – tai toks svingas, kuriame svarbus visų kūrėjų (režisieriaus, kartais dramaturgo, aktorių, scenografo, kompozitoriaus ir kitų) bendradarbiavimas ir kompromisas. Gerbiu režisierę už drąsą imtis „tokios“ dramaturgijos. Iš dalies dėl dramaturgijos spektaklį paliko pirmosios sudėties aktoriai.

O spektaklis man patiko. Toks „savotiškas“ spektaklis. Gal net kitoks. Dar premjera, ir jis, manau, kažkiek gerės, „įsižais“.

- Kaip „17” atsidūrė Kauno teatre? Kodėl ne Klaipėdos?

- Kas Klaipėdoje gali ją paimti ir pastatyti? Apskritai nemanau, kad kuriam nors teatrui įdomi tokia dramaturgija. Ir visų, ne tik mano, pjesių likimas yra pirmiausia režisieriaus rankose – ar jam ta pjesė patiks, ar jis imsis ją statyti. Kai aš savąją rašiau, pirmiausia man buvo įdomūs literatūriniai dalykai. Šiek tiek galvojau, ar tai, toks groteskas, galėtų būti scenoje, bet ar kas nors imsis, neprognozavau. Vis dėlto tai gana sudėtinga.

Pjese susidomėjo Edita. Mudu pažįstami dar nuo studijų laikų. Ji perskaitė ir pasakė, kad nori ją statyti. Ji ieškojo ir rado kur. Iš pradžių pasitikrinome – surengėme skaitymus čia, uostamiestyje, pristatėme per festivalį „Ašakos”.

Linksmina ir šokiruoja

M.Valiuko pjesė „17” vadinama grotesku, kuris scenoje vienus linksmina, o kitus šokiruoja.

- Gal kad joje atvirai prabylama apie žmogaus žiaurumo fenomeną, analizuojama smurto tema?

- Aš tik bandau suprasti, kas ir koks yra žmogus. Pjesėje ir spektaklyje „Septyniolika” tai daroma per dviejų žmonių atsitiktinį susitikimą ir absurdo teatro principais grįstą jų bendravimą. Personažai apsikeičia savo įvaizdžiais, kurie yra kažkieno primesti ar jų pačių susikurti, ir įsivaizduoja, kad atrado save. Kartu jie tampa vienas nuo kito priklausomi, o vėliau tarsi vieno žmogaus kaukėmis. Vienas nori žudyti, bet jam trūksta fantazijos. Kito vaizduotėje troškimas smurtauti kur kas stipresnis, tačiau stinga ryžto. Nereikėtų to priimti pažodžiui. Čia gi literatūra. Gyvenimas daug žiauresnis ir depresyvesnis. Betgi kartu ir komiškas, ir teatrališkas.

Mes irgi su kaukėmis. Vis kitokie. Susitinkame vieną žmogų – derinamės prie jo, sutinkame kitą – mes jau vėl tarsi kiti. Kaip mums išeina, kaip sugebame – užsidedame, nusiimame, keičiame tas kaukes. Su kiekvienu žmogumi bendraudamas tu gi negali būti toks pat. Kitas žmogus – kitas priėjimas. O pjesė... Kaip jau minėjau, „17” yra poezija. Tai ne dramaturgija.

Bando išsiaiškinti

Ką Mindaugas besakytų, bet jo pjesių knyga ir jų sceniniai pasirodymai publikai liudija ką kita.

- Vis dėlto ar kaip dramaturgas pretenzijų turite?

- Jei pasakyčiau, kad neturiu – meluočiau. Jei pasakyčiau, kad turiu, – irgi meluočiau. Toks slidus dalykas... Apskritai, ką galime tikro pasakyti apie savo gyvenimą ir savo kelią? Mes gi tamsoje vaikštome, ir niekas mums neaišku iki galo.

- Tai gal kaip ir poezija, taip ir dramaturgija Jums yra bandymas kažką išsiaiškinti?

- Gal ir vykusiai pastebėta. Nebūtinai taip primygtinai, neva man literatūra yra būdas pažinti save ir pasaulį. Tai garsūs žodžiai. Aš apie tai nemąstau. Bet man įdomu taip braidžioti, tyrinėti, aiškintis. Nors kartais užtinku ir visai nelinksmų dalykų.

- Ar ne todėl Jūsų poezijoje stiprus „crazy” elementas?

- Pjesės, ko gero, dar kraupesnės. Jos gerokai depresyvios.

- O kaip pats atsidūrėte profesionalaus teatro scenoje? Prieš metus Klaipėdos lėlių teatre Jus nelauktai netikėtai pamatėme spektaklyje „Po Betliejaus žvaigžde”, kurį sėkmingai vaidinate iki šiol.

- Pagrindus aš turiu, viso to mokiausi. Tik nebuvau vaidinęs profesionaliame teatre. Bet šiame spektaklyje turiu puikią partnerę – profesionalią lėlių teatro aktorę Andželą Vitauskaitę. Tai spektaklis – iššūkis, drąsus teatro žingsnis. Aš į jį pakliuvau po dramaturgės Gitanos Gugevičiūtės (Mindaugo žmona - aut. past.) ir lėlių teatro režisierės Gintarės Radvilavičiūtės pokalbio. Jos abi mane ir paragino pabandyti. Spektaklis gana rimtas ir pavyko jis mums neblogai, mano nuomone.

- Tai kokia aktoriaus duona?

- Sunki. Bet dar jos norėčiau. Tik kad dramaturgija vėlgi būtų gera. Rinkčiausi, ką vaidinti. Labai griežtai. Bet kur, bet kas man neįdomu. Turi patikti pjesės idėja ir spektaklio sprendimas.

Šeimoje – du dramaturgai

- Smalsu, kaip sugyvena du kūrėjai vienuose namuose?

- Puikiai. Mes su Gitana nekonkuruojame. Ir kaip dramaturgai mudu skirtingi. Galite palyginti. Pernai pavasarį Gitanos pjesę „Labas gyvenimas” (spektaklis vadinasi „Mokėk – duosiu” - aut. past.) pastatė tas pats Kauno Mažasis teatras, režisavo Vytautas Balsys.

Dėl literatūros, rašymo man viskas aišku buvo dar mokykloje. Tai ir norėjau studijuoti. Bet teatras – grynas atsitiktinumas. Net minties tokios neturėjau. Bet manau, kad neturiu ko gailėtis. Tai yra labai įdomu.

- O gitara, dainavimas?

-Irgi. Iš Pedagoginio per tai ir išlėkiau – nesimokiau, rašiau tekstus ir pritardamas gitara dainavau. Tai ne eilėraščiai, visai kitas stilius. Bet irgi vienas iš būdų dar kažką gyvenime išsiaiškinti.

- Gal yra dar ir kitų?

- Norėčiau pastatyti spektaklį. Su profais. Norėčiau kada nors pabandyti.

- Kokį teatrą ir literatūrą Jūs mėgstate?

- Pavyzdžiui, man patiko patys pirmieji Oskaro Koršunovo spektakliai, be to, imponuoja absurdo teatras. O literatūra... Jos jau labai daug perskaičiau anksčiau, dabar skaitau labai mažai, per mažai. Sakau, gal sugrįžus prie klasikos?..

- Koks Jums kūrybiškiausias metų laikas?

- Kai „rašosi”.

- Ko reikia, kad „rašytųsi”?

- Sunku pasakyti. Dabar aš kuris laikas nieko neparašiau. Jau „nervas ima“. Nors žinau, kad niekas nestovi vietoje, vis tiek galvoje kažkas vyksta, kažkuo tampa, kai ką užsirašau. Reikia tik sulaukti, kol tai įgaus kažkokią realią formą.