Pereiti į pagrindinį turinį

Realybės korozija – V.Balčyčio fotografijose

2009-10-08 22:13
Realybės korozija – V.Balčyčio fotografijose
Realybės korozija – V.Balčyčio fotografijose / Vytauto Balčyčio nuotr.

Pirmą kartą Klaipėdoje pristatoma Lietuvos meninės fotografijos klasiko Vytauto Balčyčio kūryba.

Vienas iš maištininkų

Retrospektyvinė autoriaus paroda „Fotografijos“ (1978-2005) vieši Klaipėdos fotografijos galerijoje. Tarp uostamiestyje eksponuojamų darbų - ir fotografijos iš ciklo „Lietuvos miesteliai“, 2006-aisiais autoriui pelniusio Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Viduriniosios kartos fotomenininkas V.Balčytis kartu su bendražygiais Algirdu Šeškumi, Remigijumi Pačėsa, Alfonsu Budvyčiu ir kitais XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo plėtoti savitą fotografijos kryptį, davusią stiprų impulsą šiuolaikinei konceptualiai fotografijai.

Maištininkais pramintų menininkų grupelė, pasipriešinusi jau susiformavusioms Lietuvos fotografijoje tradicijoms, fiksavo ne tik naujus, lig tol pro fotografų objektyvus praslysdavusius objektus, bet ir ieškojo novatoriškų raiškos būdų, kūrė iki tol fotografijai nebūdintas stilistikas.

Prieš reportažą, „lemiamą momentą“ ir kitus fotografijos metrų pamėgtus fiksavimo būdus sukilę autoriai, gilinosi į beprasmiškus, neefektingus ir nuobodžius kasdienybės vaizdus. Taip susiformavo ne tik V.Balčyčio, bet ir R.Pačėsos, V.Budvyčio bei kitų panašios nuotaikos paveiktų autorių subjektyvizuoti individo egzistencijos įprasminimo modeliai.

Prabyla disonansais

Šiandien V.Balčyčio fotografija, kaip ir prieš jį Klaipėdos fotografijos galerijoje viešėjusio R.Pačėsos darbai, patenka į kritikų pavadintos „banaliojo objekto“ tendencijos Lietuvos fotografijoje skirsnį.

V.Balčytis laikomas vienu iš atidžiausių urbanistinio peizažo stebėtojų, įamžinusių ne tik įvairių Lietuvos vietovių dabartį, bet ir praeitį. Autorius sugeba aptikti ir užfiksuoti nepakitusias, užsikonservavusias, nūdienos poveikio išvengusias vietoves.

Daugumoje Klaipėdoje eksponuojamų darbų - Vilniaus vaizdai. Tai - sunkiau ar lengviau identifikuotinos sostinės vietos, vos beatpažįstami objektai, niveliuojantys šio miesto išskirtinumą. Kasdienis ritmas balkšvu rūku aptraukia gyvenimo žavesį ir gramzdina į monotoniją. Taip atsirandantis besiužetiškumas, nuobodulys šiandien jau vadinamas „nuobodulio estetika“.

Kita neatsiejama V.Balčyčio kūrybinio braižo dalis - „skambantys“ objektai ar jų detalės, disonansu prabylantys į suvokėją. Slėpiningas daiktų švytėjimas, mistifikuojantis įkyriai savo praktinę paskirtį peršančius objektus, ištraukia juos į kadro paviršių ir suteikia gyvybės plokštiems, monotoniškiems vaizdiniams. Jaukus, kamerinis nuotraukų formatas talpina stebėtinai daug. Jose, kaip miniatiūrose, vis įžvelgi kažką naujo. Šie vaizdai adresuojami suvokėjui, gebančiam pamiršti laiką, atsidėti detaliai analizei.

Dilgina vaizduotę

Realybės demaskavimas V.Balčyčio fotografijoje atskleidžiamas per įprastą regos ir objekto kontaktą, „kasdienišką“ atstumą.

Sąmoningai formuojama fotografijos nekokybė šiandien kaip niekad garsiai oponuoja skaitmeninei fotografijai. Kadro kraštus įrėminantys iš fotojuostelės užsilikę tamsūs apvadai liudija jo autentiškumą, autoriaus atsisakymą kištis į užfiksuoto vaizdo struktūrą. Tonuoti rusvi sidabro bromidiniai atspaudai, anot menotyrininkės A.Narušytės, perša mintis apie rūdis, vadinasi, apie užsibuvusią, dūlančią, rūdijančią ir nuo korozijos neapsaugotą būtį.

Be įvykio, be judesio, be gyvybės. Tyla ir ramybė. Nuščiuvusi, sustingusi aplinka. Nuo žmogaus figūros apvalytos erdvės, kruopščiai tebesaugančios jo pėdsaką. Buvusių ir esamų gyvenimų iškarpos, apsitraukusios laiko patinos sluoksniu, dilgina suvokėjo vaizduotę, gramzdina į kadaise patirtų momentų nostalgiją.

V.Balčyčio fotografijoje - beveik visas žmogaus jusles dirginantys vaizdai: drėgme persisunkęs rudens kvapas, saulės atspindžio skambesys metalizuotuose paviršiuose ir drumzlinas, akis aptraukiantis blausus filtras, niveliuojantis materialių paviršių skirtybes. Viskas byloja apie užšaldytą, sustingdytą laiką, kai jau niekas nebevyksta. Vien tik pastovumas, keliantis nuobodulį. Stebėtina, kad tokia atsargi ir nekalta, tarsi atsitiktinė individo egzistencijos įprasminimo forma savo tyliu šnabždesiu pajėgi pažadinti kiekvieną.

V.Balčyčio fotoparoda Klaipėdos fotografijos galerijoje (Tomo g. 7) veikia iki spalio 19-osios.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų