– Pasakojama, kad filmo „Purpurinis rūkas“ idėją vystėte daugiau kaip 20 metų. Kodėl prireikė tiek daug laiko jai subręsti?

– Jei trumpai, tai nebuvo pinigų. Maždaug prieš 20 metų režisierė Aliona Krugliak pagal šį apsakymą Maskvoje, Ermitažo teatre, statė monospektaklį. Kažkada ji šį kūrinį parodė mano tėvui, jis perskaitė, jam patiko ir jis davė man paskaityti. Tada mes pabandėme pateikti paraišką, tačiau negavome finansavimo. Apsakymas patiko ir Vytautui V.Landsbergiui, jis pakalbino Marių Ivaškevičių, kuris parašė scenarijų, laimėjo apdovanojimą, tačiau irgi negavo lėšų. Dabar situacija pasikeitė.

– „Purpurinio rūko“ scenarijaus pagrindas – Felikso Rozinerio apsakymas „Purpuriniai dūmai“. Kuo jis jus sužavėjo?

– Pirmiausia, nestandartiniu požiūriu, kuris sutampa su mano. Jeigu žmonės padarė nusikaltimus, juos reikia bausti, bet negalima visą laiką keršyti, negalima vis grįžti ir grįžti atgal ir už tą patį reikalauti atpildo. Kol pakantumas netaps mūsų gyvenimo norma, nesibaigs nei karai, nei kerštas, nei vienas kito persekiojimas už mintį, žodžius ar poelgius. Aš suprantu, kad aistros yra tas dalykas, kuris absoliučiai nesuvaldomas. Niekas tuo nesirūpina, išskyrus meną. Bet ir menas nesirūpina, jam svarbu, kaip tai techniškai ar profesionaliai atskleisti, bet ne tai, kas mes tokie esame. Žmogiškosios aistros yra tie varikliai, kuris mus veda į susinaikinimą. Williamas Shakespeare'as apie kiekvieną jų yra parašęs po tragediją. Tai kankino ir Sofoklį, graikų antikos meistrus. Taigi šis apsakymas ir yra apie tai, kad reikia tas aistras nuraminti.

Kol pakantumas netaps mūsų gyvenimo norma, nesibaigs nei karai, nei kerštas, nei vienas kito persekiojimas už mintį, žodžius ar poelgius.

– Pokaris, žydų, partizanų istorijos, jų motyvai gana dažni lietuvių režisierių kūriniuose. Kodėl daugelis kūrėjų vis grįžta prie šių sunkių, dažnai nepatogių temų?

– Nemanau, kad dažnai. Galvoju, per retai. Kodėl grįžtame? Todėl, kad tai yra didžiulė problema: viena vertus, visos tautos apkaltinimas, kita vertus, nepripažinimas, kad taip buvo. Žinoma, kad holokaustas buvo. Nesuprantu, kaip galima tai neigti. Kita vertus, negalima visos tautos kaltinti už kai kurių išgamų poelgius.

Iš vienos pusės, yra verčiančių visus atgailauti ir norinčių, kad viską atiduotum už tai, jog bendrataučiai kažką padarė, iš kitos pusės – kaltinimai, tokie kaip Kristaus nužudymas. Tiesa yra kažkur per vidurį. Filme pasakojimas prasideda 1946 m., kai holokaustas teoriškai jau buvo pasibaigęs, nors jis tikrai dar vyko. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Ukrainoje ir Rusijoje, būdavo pogromai, girdėjau istorijų, kad netgi lenkai viename kaime išžudė žydų šeimas tam, kad galėtų užgrobti jų žemes. Kad Lietuvoje tai būtų vykę, neteko girdėti. Rusai iškėlė žydus į pakraščius, mes, lietuviai, – kažkaip priešingai. Vytautas vienas pirmųjų žydams suteikė privilegijas. Mes kažkaip kitaip elgėmės iki to momento, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Kas įvyko su daugeliu mūsų tėvynainių, kad jie pradėjo žudyti kitus, nesuprantu. Galbūt jiems reikėtų pasiaiškinti, tačiau tai padaryti labai sunku, kai esi visą laiką kaltinamas.

– Galbūt ši tema jus liečia asmeniškai?

– Ne, tačiau tai yra mūsų dalis ir apsimesti, kad to nebuvo, yra neteisinga. Ši tauta man labai įdomi, ji buvo labai reikšminga mūsų visuomenės dalis, kuri staiga taip žiauriai išnaikinta. Vilniuje buvo virš šimto sinagogų – tai rodo, kaip svarbu tai buvo. Kas yra Lietuva ir LDK, jeigu mes juos eliminuojame.

– Papasakokite šiek tiek daugiau apie patį filmo procesą. Kaip vyko darbai, kas buvo sudėtingiausia?

– Darbas yra darbas. Tai procesas, kuriame būna visko. Negaliu kažko išskirti. Vienas aktorius sakė, kad numetė 12 kg svorio (šypsosi). Filmo kūrimo procesas yra kolektyvinis menas, ne taip kaip rašytojo, kuris gali rašyti vienas. Turėjome labai gerą grupę, su kuria dirbome, o sekėsi tiek, kiek sekėsi, – kaip visada, saulė ne laiku, lietus ne laiku. Bet čia visada taip.

– Filme daug jaunų, mažai matytų veidų: Severinas Norgaila, Giedrė Mockeliūnaitė, Tadas Gudaitis. Kita vertus, galima išvysti ir tokių grandų kaip Vidas Petkevičius, šviesaus atminimo Arūnas Storpirštis. Kokie darbo tokioje įvairioje komandoje iššūkiai?

– Dirbdamas su gerai žinomais aktoriais žinai, ko galima tikėtis, žinai, kad toks aktorius padarys, – jam tereikia teisingai suformuluoti užduotį. Dėl jauno aktoriaus problema tokia, kad jis pats dar nelabai save pažįsta, nelabai aišku, ką gali ir ko negali. Reikia daug kalbėti, kad jis tau pasiduotų ir pradėtų daryti tai, ką reikia. O dėl veidų... Aš sakyčiau, kad filme nėra daug nematytų veidų, tiesiog labai nuvalkiotų nėra. Man keista, kai, sakykime, Rusijoje, kur gyvena 170 mln. gyventojų, yra dešimt žmonių, kurie visą laiką – ekrane. Didesnė problema tuomet, kai serialai ar filmai suteikia aktoriui vieną įvaizdį, kurio labai sunku atsikratyti. Tada jau pačioje pradžioje stengiesi neimti tokių žmonių, kurių įvaizdis kenktų tavo mintims arba užduotims.

– Vilniaus kamerinio teatro aktorius Tadas Gudaitis, įkūnijantis partizanų vadą Vladą, sakė, kad labai padėjote jam kuriant šį vaidmenį. Kokį patarimą jam davėte?

– Visi patarimai, pastabos ar nurodymai turi prasmę, jeigu tas žmogus jų nori. Jeigu aktorius supranta, suvokia ir tuo pasinaudoja, tai kalbi tol, kol priima. Tai, ką Tadas pavadino patarimu, nebūtinai buvo patarimas: gal koks įspyrimas ar mirktelėjimas turėjo dar didesnės įtakos. Bet jis to norėjo ir suprato. Tai abipusis ryšys. Labai sunku pasakyti, kas svarbiau: ar kažkoks protingas žodis, ar kažkokia tavo įtaiga, paglostymas. Tai, kad aktoriai tavimi pasitiki, turi galbūt daugiau reikšmės nei tie tavo protingi žodžiai.

Jeigu valgai kotletą, tai negali kotletas būti skanus, o bulvės supuvusios. Viskas turi derėti – padažas, garnyras. Pagrindinis dalykas yra faršas, bet viskas turi reikšmės.

– Kiekvienam žmogui yra skirtingai: vienam reikia frazės, kitam žvilgsnio užtenka.

– Absoliučiai. Prie kiekvieno reikia rasti priėjimą. Didžiausia problema yra dėl jaunų aktorių – prie jų visada reikia rasti individualų priėjimą. Ant kai kurių reikia rėkti, kad stresas atgaivintų, su kitais – meiliai ir gražiai kalbėti. Kai su žmogumi pradedi bendrauti, nieko nežinai. Bet per vieną, kitą bandymą atrandi. O kartais nerandi – ir taip būna.

– Kas jums šiame filme yra svarbiausia?

– Viskas svarbu. Jeigu valgai kotletą, tai negali kotletas būti skanus, o bulvės supuvusios. Viskas turi derėti – padažas, garnyras. Pagrindinis dalykas yra faršas, bet viskas turi reikšmės. Dėl to negaliu pasakyti, kas svarbiausia. Gal istorija? Tačiau bet kokią istoriją galima blogai papasakoti. Labai svarbu, kaip tu ją pasakoji, per kokius aktorius ar personažus.

– O kas svarbiausia kine?

– Kine – kaip mene. Mes visi žinome, kad yra menas, bet niekas nežinome, kas tai yra. Tada žmogus turi sau išsivesti formulę. Man ta formulė yra tokia: pirmiausia, jei vyksta renginys, matai, kad jis yra gražus. Bet čia ne menas, čia gražu, ir tiek. Antras lygis yra tuomet, kai kūrinys yra gražus akiai ir jis tau kelia kažkokią emociją. Trečias lygis yra kažkur ten (rodo smegenų link – aut. past.): aš žiūriu ir galvoju, koks mano gyvenimas, kam aš gyvenu, kitaip sakant, kūrinys sukelia man minčių. Taigi, be to, kad jaučiu vizualinį patenkinimą, jis man kelia emocijų, kurios sukelia minčių. Pavyzdžiui, išėjęs iš filmo, aš dar apie jį mąstau, stengiuosi suvokti, suprantu, kad po filmo save truputį labiau pažinau. Aš ne tik patyriau malonumą žiūrėdamas, juokiausi, verkiau ar kitaip reagavau emociškai, bet, išėjęs iš jo, aš dar lyg ir daugiau supratau apie šį gyvenimą. Man asmeniškai tai yra menas, bet kokio kūrinio prasmė.