„Nors pasaulyje vienas po kito atšaukiami kino festivaliai (Lietuvoje rudenį taip pat vyks mažiau kino renginių), džiaugiamės, kad mums visgi pavyks laikytis savo koncepcijos „festivalis visus metus“, ir sudėlioti festivalinių filmų programą kino repertuaruose“, – apie „Lokio, liūto ir šakelės“ rudens sezono filmus sako kompanijos įkūrėja Giedrė Krikščiūnaitė.

Grįžta F. Ozonas

„Štai F. Ozono naujojo filmo „Vasara ’85“ („Été 85“) premjera įvyko birželį internetiniuose Kanuose, liepą filmas tapo sėkmingiausia metų Prancūzijos premjera, o rugsėjį įvyks jo tikra tarptautinė premjera San Sabastiano kino festivalyje. Iškart po to rodysime filmą Lietuvos kino teatruose, tad mūsų žiūrovai žengs koja kojon su pasauliu,“ – pasakoja G. Krikščiūnaitė.

Režisierius F. Ozonas kviečia pasinerti į devintojo dešimtmečio nostalgiją ir grįžti į jaunystę, į pirmosios meilės laikus. Pusiau autobiografinio filmo „Vasara ’85“ centre – šešiolikmetis Aleksis, kurį Normandijos pakrantėje skęstant buriniam laiveliui išgelbėja aštuoniolikmetis Davidas. Aleksis sutinka savo svajonių draugą, tačiau ar draugystė tęsis ilgiau nei viena vasara?

Venecijos kino festivalio hitas

Rugpjūčio 7 d. „Lokys, liūtas ir šakelė“ sezoną pradės australišku filmu „Pieniniai dantys“ („Babyteeth“), kurio aktorius Toby Wallace pernai Venecijos kino festivalyje pelnė geriausio jaunojo aktoriaus prizą. Kartu filme vaidina „Mažosiose moteryse“ sužibėjusi australų aktorė Eliza Scanlen bei „Žvaigždžių karų“ ir „Marvel“ sagose išgarsėjęs Benas Mendelsohnas.

„Pieniniai dantys“ pasakoja apie Milą, kurią stiprus pirmosios meilės jausmas aplanko pačiomis netinkamiausiomis aplinkybėmis. Mergina serga nepagydoma liga, o jos meilės objektas Mozė – smulkus narkotikų prekeivis. Visgi Milos tėvai dėl mylimo vaiko yra pasiruošę peržengti visas „teisingo“ auklėjimo ribas, o pati filmo herojė – atsiduoti nenumaldomam norui mylėti. Balansuojant tarp komedijos ir tragedijos filme sulaužomos visos taisyklės, praūžia ne viena jausmų audra, o gražiausi gyvenimo momentai išlieka ilgiau nei pats gyvenimas.

Vasariška politinė satyra

Režisūrinis Jessicos Woodworth ir Peterio Bronezo duetas tęsia 2016 metais pradėtus Belgų karaliaus Nikolia III-ojo nuotykius – anąkart dangiškosios anomalijos genamam, jam teko į savo gimtinę bėgti iš Stambulo. Šįkart, griūnant Belgijos karalystei, Nikolia ir jo svita nukeliavo į Sarajevą, tiesiai į vietinių aktorių-mėgėjų inscenizuojamą Pranciškaus Ferdinando nužudymą. Netikėtai susitinka belgiškos gamybos ginklas ir belgiška karūnuota galva. Rezultatas – savo griūvančią šalį išgelbėti bandantis monarchas atsibunda atokioje Kroatijos saloje, diktatoriaus Tito vasaros rezidencijoje. Sužeisto karaliaus laukia priverstinės atostogos sanatorijoje, vadovaujamoje pamišusio daktaro Krolio, kuriančio naująją Europą. Bet naujajai valstybei reikalingas imperatorius. Kas gi galėtų juo tapti? Gal tylusis, savo šalį praradęs Nikolia?

Vasariška politinė satyra „Imperatorius basas“ („The Barefoot Emperor“) Lietuvoje bus rodoma nuo rugpjūčio 21 d. Pasaulinė filmo premjera įvyko Toronto kino festivalyje.

Š. Aznavūro legenda

„Kiekvienais metais rodome bent po vieną dokumentinį filmą, dažniausiai apie įdomias asmenybes. Pernai rodėme paskutinį kino kūrėjos ir menininkės Agnès Varda filmą, o rugpjūtį kviesime arčiau prisiliesti prie kito prancūzų kultūros grando – dainininko Š. Aznavūro“, – dokumentinį filmą „Šarlis Aznavūras“ („Le regard de Charles“) pristato G. Krikščiūnaitė.

Š. Aznavūras (tikr. Shahnouras Varinagas Aznavourianas) – legendinis armėnų kilmės prancūzų šansonjė, kompozitorius, aktorius, kurio dainos pasklido plačiai po visą pasaulį: per bene 80 metų trukusią karjerą, Prancūzijos Franku Sinatra vadintas dainininkas surengė koncertus 90-yje pasaulio šalių – nuo JAV iki Japonijos, pardavė daugiau nei 180 mln. įrašų. „Labiau dainuojančiu aktoriumi, nei vaidinančiu dainininku“ save laikęs kūrėjas sukūrė vaidmenis daugiau nei 70 kino juostų. 1998 m. CNN televizija jam skyrė „Amžiaus scenos artisto“ vardą.

2018 m., būdamas 94-ių, dainininkas paliko šį pasaulį. Mažai kas žino, kad nuo 1948 m., kai iš Editos Piaf gavo dovanų savo pirmąją kamerą, Šarlis nebepaleido jos iš rankų. Kamera jį lydėjo visur – Aznavūras filmavo savo gyvenimą, o jo gyvenimas priminė filmą. Galbūt tokį, kokį sukūrė režisierius Marcas Di Domenico, kuriam paskutiniaisiais gyvenimo metais Aznavūras patikėjo iki tol nerodytą savo kino archyvą. „Šarlis Aznavūras“ – tai legendinio dainininko kino dienoraštis, iliustruotas žymiausiomis jo dainomis ir aktoriaus Romaino Durio balsu.

Komedija su I. Huppert

Mažai yra aktorių, sugebančių vaidinti ir rimtus vaidmenis, ir prajuokinti iki ašarų. Viena tokių – Isabelle Huppert. Savo komedijinį talentą prancūzų aktorė atskleis rugsėjo 18 d. startuosiančioje komedijoje „Dilerė“ („La daronne“).

„Dilerės“ centre – prancūzų-arabų kalbų vertėja Patience, dirbanti Paryžiaus policijos narkotikų skyriuje. Norėdama atsikratyti besivelkančių skolų, ji nusprendžia įsivelti į narkotikų verslą ir slapčia perima nieko neįtariančių marihuanos prekeivių siuntą. Patience pradeda stumdyti kanapes smulkiems rajono dileriams, bet darbo policijoje neatsisako.