Kinas

„Rydiko kronikos“ –

Dyzelis skrenda į kosmosą benzino

Fantastikos ruduo Lietuvos kino teatruose įsibėgėja. „Superinį’’ mokslinės fantastikos kūdikį „Aš – robotas“ parsiveja įvairiausių fantastikos žanrų, žarnų bei atšakų ir ašakų raizgalynė „Rydiko kronikos“.

Mūsų platintojai herojaus vardui ne be motyvų „įsūdė“ ilgąją „y“. Kad nepainiotume su daržove. Dar efektingesnis sprendimas būtų pavadinti juostą „Dyzelio kronikos“. Nes filmo atskaitos taškas yra plikagalvis, gergždžiabalsis veiksmo kino dievukas Vinas Dyzelis, pasaulyje išgarsėjęs „Garsių ir įsiutusių“ premjeros vakarą. Po to sėkmę sutvirtino smūgiais ir kaskadiniais skrydžiais „Trigubame ikse“. Įsiveržė į kietuolių, prašančių už vaidmenį ne mažiau 10 milijonų dolerių honoraro, sąrašą. Ir staiga smarkokai trenkė per savo reputaciją stačiokiška galvų medžiojimo akcija „Atpildas“... Kritikai tyčiojosi, gerbėjai reikalavo revanšo.

Šiandien blogasis Dyzelis grįžo į blogai gero vyruko rėmus. Grįžo ir į fantastikos daržą, į kurį buvo nusileidęs, kai niekas ypatingai neskubėjo ant sienų lipdyti jo maniakiškos šypsenos. „Rydiko kronikos“ yra juostos „Juodoji skylė“ (TV 3 rodė pagoniškai iškraipę – „Visiška tamsa“) tęsinys. Prieš ketverius metus vos dviejų Dyzelio dabartinių atlyginimų dydžio biudžeto „Skylutė“ padarė tikrą ozono skylę žiūrovų kišenėse. Tiek kino teatruose, tiek videoversijoje filmas susilaukė fenomenalios sėkmės. Palavinkime atmintį: pirmojoje dalyje mažai iš koto verčiančių dalykų – eilinį kartą dūžta kosminis laivas, n-tąjį sykį įgula atsiduria plėšrūnų knibždančioje planetoje, kur skirtingų šukuosenų žmogėnai vienas po kito raškomi pabaisų kaip saulėgrąžos. Naujovių būta, ko gero, vos dvi: „Svetimus“ primenančios pabaisos medžiojo absoliučioje tamsoje ir režisierius šauniai žaidė su mumis šiurpųjį – „tamsu – šviesu“ žaidimą; antra – „pozityvas“ – herojus, kuris iš esmės – antiherojus. Kosmoso kalinys, sutvertas savo monstriškumu gąsdinti kitų planetų monstrus.

Vis dėlto „Juodoje skylėje“ buvo įtampa, kuri vertė žiūrėti išlanksčius akis bei nervus nuo filmo vidurio iki paskutiniųjų kadrų. Todėl tęsinio laukta. Bent jau jo laukė ištikimi „Svetimų“ serialo gerbėjai. Tai - neoficialus kultinio veiksmo kino giganto sūnelis.

Kaina pašokusi nerealiai – „Rydiko kronikos“ atsiėjo net 110 milijonų “žaliųjų”, iš jų – 12,5 milijonų – Dyzelio tiesioginės pajamos. Kur sugrūsti likę milijonai, aiškiau negu aišku. Ir bent jau už tai dėkui, nes kartais kine investicijos pavirsta pigiais fejerverkais. Pirmojo filmo ir pas mus taip pat rodyto povandeninio „siaubiako“ „Gelmių šmėklos“ autorius Deivydas Tvohis sąžiningai sulipdė Rydiko visatą. Su jausmu ir užmoju. Planetos, kosminiai laivai, rūmai, požeminiai kalėjimai, branduoliniai sprogimai ir žvaigždžių karai kelia pasigėrėjimą. Be jokios ironijos. Kompiuteristai neapvylė, nors, kad aplinka pagimdyta kompiuteriu, kartais krenta į akis. Bet kas yra gražu, yra gražu. Kostiumų dailininkai ir dekoracijų meistrai surengė spalvingą vaizdų galeriją. Jei visam šiam šou įkvėpti gyvybės, kas žino, gal tai būtų naujieji „Žvaigždžių karai“? „Rydiko kronikos“ kažkokios ne itin gyvos, personažai nesukelia ypatingų emocijų, stebėti Dyzelio nuotykius – tas pats, kas žaisti kompiuteriu. Ir dar iš anksto užprogramuotą žaidimą su nustatytu rezultatu.

„Rydiko kronikos“ buvo pristatinėjamos kaip „niūri stilinga antiutopija“. Iš tiesų – niūru, stilinga ir antiutopiška. Tačiau koks tikslas? Kur nors šioks toks intelektas ar intriga? Kur lygiavertis varžovas Dyzelio tiesmukiškumui? Štai, jeigu kino veteranę Džudę Denč būtų pavertę pagrindine blogiete, gal viskas ekrane apsiverstų aukštyn kojomis? O dabar, pasirodo, jog, įkalbindamas mylimiausią aktorę filmuotis savo projekte, Dyzelis gėlių puokštes siuntė vos dėl kelių epizodų.

Kovos scenos ir šalutinės siužeto linijos apie išsivadavimą, sukilimą prieš vergystę ir tamsą, kruvinos skerdynės kosmose, mūšiai ir dvikovos – viskas iš senųjų fantastikos fondų. Rekomenduojama tiems, kurie aikčiojo per „Matricos revoliucijas“. Aukštos technologijos, žema iškrova.