Pasak S. Liausos, kurio vadovaujamas Lietuvos nacionalinis kultūros centras rūpinasi dainų ir šokių švenčių tradicijos išsaugojimu ir puoselėjimu, nematerialus kultūros paveldas yra kur kas ilgaamžiškesnis nei materialiosios vertybės. Būtent dėl to kitąmet 100-metį minėsiančios dainų šventės organizatoriai kviečia atsigręžti į vertybes – į tai, kas suteikia mūsų tautai gyvybę.

Kitąmet birželio 26-ąją prasidėsianti 100-metį minėsianti dainų šventė suburs 35 tūkst. atlikėjų, 1,5 tūkst. kolektyvų, 100 dirigentų. 40 valandų dainų šventės repertuarą sudarys keturiolika meninių programų. Repertuarą jau mokosi ne tik Lietuvos, išeivijos lietuvių chorai, bet ir užsienio kolektyvai iš tokių tolimų šalių kaip Japonija.

„Pasiruošimas dainų šventei prasideda tada, kai baigiasi prieš tai buvusi. Jos išskirtinumas yra tai, kad atliekamos jungtinės programos. Kolektyvai turi ne tik išmokti repertuarą, bet ir užauginti emociją, su kuria ateiname į šventę“, – sako S. Liausa.

Pasak jo, derėtų prisiminti, kad į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktos ne pačios dainų šventės, bet dainų švenčių tradicija. Svarbu ne tik pats renginys, bet ir vertybės, dėl kurių jis vyksta, patyrimas, kurį jis atneša, ir jo poveikis puoselėjant tautinį identitetą.

Ypatumas: Dainų šventės nereikėtų vertinti vien tik kaip koncerto – joje svarbūs visai kiti dalykai, pabrėžia S. Liausa. / AHOY nuotr.

– Teigiate, kad, rengiantis šventei, ypač svarbu užauginti emociją. Ką turite omenyje?

– Dainų šventė – ne tik koncertai. Kodėl, atsiradusi Vakarų Europoje, ji vis dar gyva Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje? Mums, mažoms tautoms, svarbu susirinkti, išgirsti vieniems kitus, atpažinti save, patvirtinti savo tapatybę. Būtent dėl to svarbu, kad būtų kuo mažesnė atskirtis tarp dalyvių, kurie koncertuoja ant scenos, ir žiūrovų. Mes siekiame betarpiškumo, norime trinti ribas. Kviesdami į dainų šventę dažnai sakome: jūs tik atvažiuokite! Nebūtina dainuoti ar šokti, tiesiog atvažiuokite pabūti tame šurmulyje, repeticijose, koncertuose, pajauskite tą lietuvišką dvasią. Dažnas, pabuvęs šventėje, sako: įsikrovėme gerų emocijų keleriems metams. Emocinis pasirengimas ypač svarbus dabar, laukiant dainų šventės 100-mečio.

Mes patys ne visada suvokiame, koks fenomenas yra mūsų dainų šventės – užsieniečiai išmoksta visą repertuarą lietuviškai, kad galėtų čia atvykti.

Kartais, atėjus į tokį renginį be tinkamos emocijos, gali kilti pagunda jį vertinti vien tik kaip koncertą, jaustis lyg filharmonijoje ar teatre. Dainų šventėje svarbūs visai kiti dalykai.

Būtent dėl to, kalbėdami apie 100-mečio renginį, akcentuojame jo idėją – ji daug svarbesnė nei kūrinių pavadinimai, scenarijus ar kiti formalumai. 100-mečio dainų šventėje kalbame apie gyvastį, ekologiją, ir kultūros ekologiją kartu.

– Kultūros ekologija – kas tai?

– Paveldas yra mūsų atmintis. Gamtą jau išmokome saugoti, vabaliukus, augaliukus į Raudonąją knygą įrašome, o su kultūros vertybėmis taip dar nesielgiame. Būdami tokia maža tauta, kartais visiškai abejingai žiūrime į tai, kad užmirštama daina, šokis ar paprotys. Mes, patys kultūros lauko žmonės, neretai leidžiamės į diskusijas apie tai, kas yra modernu, kas tradiciška ir kada viena ar kita turėtų būti atliekama, pamiršdami vertybinį vieno ar kito kūrinio aspektą.

100-mečio dainų šventės šūkis – „Kad giria žaliuotų“. Taip mes kalbame apie ekologiją, gyvastį ir kartu – apie kūrybiškumą, meno, kultūros poveikį žmogui. Programoje mums lygiai tiek pat svarbūs naujausi žymių kompozitorių kūriniai, kaip ir autentiška, šimtmečiais ar tūkstantmečiais išsaugota daina ar šokis. Juk nematerialus paveldas daug ilgalaikiškesnis nei materialus. Pavyzdžiui, sutartines lietuviai pradėjo giedoti labai seniai.

Ypač tautinis paveldas tampa svarbus šiandien, karo Ukrainoje kontekste. Matome, kiek svarbūs tapatybės atpažinimo ženklai ukrainiečiams, kiek jie suteikia vidinės stiprybės ir susitelkimo – net ir tokie dalykai, kaip tautinių marškinių dėvėjimas.

– Nors daugeliui dainų šventė siejasi su tradiciniais kūriniais, visada būna ir šiuolaikinių, tiesa?

– Visada apie 30 proc. dainų šventės repertuaro sudaro nauji, būtent tai progai sukurti kūriniai. Būtų sudėtinga XXI a. surengti dainų šventę, kurioje neatsispindėtų šiuolaikinis mąstymas ir idėjos, todėl, žinoma, į keturiolikos 100-metį mininčios dainų šventės meninių programų rengimą yra įsitraukę šiandien aktyviai kuriantys Lietuvos meno pasaulio žmonės. Tai kompozitoriai Vaclovas Augustinas, Zita Bružaitė, Vytautas Miškinis, choreografas Vidmantas Mačiulskis, režisieriai Dalius Abaris, Aleksandras Špilevojus, Leokadija Dabužinskaitė, scenaristas Mindaugas Nastaravičius ir daug kitų. Nenoriu būti neteisingas paminėdamas vos kelias pavardes – dar daug kitų, visa komanda, yra mūsų kultūros ekosistemos dalyviai, kurie neša dainų šventės tradiciją iš praeities į ateitį. Visi mes kuriame renginį, kuris leidžia kiekvienam sau atsakyti į klausimą, ką reiškia būti lietuviu ir kodėl mums tai svarbu.

Norėčiau priminti dainų šventės išskirtinumą – tai jungtinis pasirodymas. Tai reiškia, kad kūrinius turi išmokti visa Lietuva, visi, kurie gyvena Lietuvoje ir kurie atkeliauja į dainų šventę iš viso pasaulio. Parengti kūrinius užima laiko, jie išbandomi regioninėse dainų šventėse, skamba kolektyvų repertuaruose. Negalime teigti, kad dainų šventėje įvyksta premjera, nes jai sukurti kūriniai pradeda savo gyvenimą anksčiau. Ateityje jie galbūt taps tokiais pat vertingais repertuaro perlais kaip kad „Lietuva brangi“ ar „Kur giria žaliuoja“.

– Jūs, organizatoriai, dainų šventei ruošiatės jau kurį laiką. Ar jau pavyko užauginti šiek tiek to svarbaus emocinio nusiteikimo, apie kurį kalbėjote anksčiau?

– Emocija tikrai auga. Vien šiemet Lietuvoje vyko septynios regioninės dainų šventės – visos buvo gausu ir dalyvių, ir žiūrovų. Jaučiame, kad žmonės išsiilgę bendrumo, gyvumo, kurį sieja su dainų švente. Jaučiame ir užsienio lietuvių susidomėjimą – kartais net juokaujame, kad lietuviai, išvažiavę iš Lietuvos, pradeda labiau mylėti Lietuvą ir ypač vertina dainų šventę.

Reikėtų prisiminti, kad į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktos visų Baltijos šalių dainų šventės; mūsų kaimyninėse šalyse ši tradicija dar senesnė – latviai šiemet švenčia 150-metį, o Estijoje dainų šventės prasidėjo dar anksčiau. Estams ir latviams dainų šventės – svarbiausi renginiai, jų laukia visi.

Kai konferencijose kolegų estų klausiame, kodėl taip yra, kad jiems dainų šventė prilygsta kone religijai, jie juokauja: kai jūsų bus mažiau nei 1 mln., suprasite patys. Galiu papasakoti ir kitą istoriją – iš Latvijos. Kai Rygoje buvo rengiamasi statyti naują biblioteką, politikai labai ilgai diskutavo, ar verta tai daryti. Kaip visada, kultūrai finansų rasti buvo sudėtinga. Galiausiai buvo atkreiptas dėmesys, kad biblioteka kainuoja tiek, kiek 1,5 tanko, o jos potencialas apginti latvių tautą yra tikrai didesnis. Biblioteka, pavadinta Gaismas pils (liet. šviesos pilis) šiandien yra vienas iš Latvijos traukos centrų.

– Estams dainų šventė – lyg religija, o lietuviams?

– Per 100 metų dainų šventė suaugo su mūsų valstybės istorija. Prasidėjusi tarpukariu, 1924-aisiais, ji tęsėsi visais mūsų valstybės laikotarpiais, dainų šventės buvo rengiamos tremtyje, išeivijoje. Kad ir kur gyventų lietuviai – JAV, Kanadoje, Pietų Amerikoje, Australijoje, Vokietijos pabėgėlių stovykloje ar Sibire, jie organizuodavo dainų šventes. Matyt, tikrai tas dainavimas ir šokimas kartu yra labai glaudžiai susijęs su mūsų savastimi.

Šiandien pastebime išaugusį susidomėjimą dainų švente. Gali būti, kad dėl pandemijos, vykstančio karo žmonės yra labiau išsiilgę kultūros, aktyviau ieško savo, lietuviškosios, tapatybės ženklų. Jaučiame, kad šventės jau laukia ir žiūrovai, ir jai ruošiasi kolektyvai. Kaip visada, sulauksime kone 2 tūkst. lietuvių išeivijos atlikėjų iš viso pasaulio. Be to, 100-mečio švente domisi chorai iš Japonijos, Estijos, Vokietijos, Austrijos. Mes patys ne visada suvokiame, koks fenomenas yra mūsų dainų šventės – užsieniečiai išmoksta visą repertuarą lietuviškai, kad galėtų čia atvykti.

– Kalbėjote apie dainavimo kartu sąsajas su tautine tapatybe. Kodėl jis toks svarbus?

– Labai sunku tai nusakyti žodžiais, bet, jeigu ateisite kartą į Vingio parko estradą, padainuosite, suprasite. Kita vertus, visada sakau, kad norint gerai dainuoti reikia ne balsą, o klausą turėti – klausymasis, kito girdėjimas yra svarbesnė dainavimo dalis. Manau, kad tokie renginiai kaip dainų šventė išmoko klausytis. Kai klausaisi – išgirsti. Kai dainuoja visas Vingio parkas – keliasdešimt tūkstančių choristų ir žiūrovų – suvoki, kad ne tavo dainavimo kokybė svarbiausia, o kontekstas, kuriame tai vyksta. Tada nebekyla jokių klausimų, ką tai duoda. Mums, mažai tautai, ypač svarbu kartkartėmis susirinkti ir padainuoti kartu tam, kad įsisąmonintume, ką turime bendra.

– Esu ne kartą girdėjusi, kad lietuviai – daininga tauta. Ar tikrai esame tokie ypatingi?

– Matyt, ne veltui mūsų sutartinės taip pat įtrauktos į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą – išsaugojome tai, kas kitose tautose galbūt jau neišliko. Sakome, kad egzistuoja tokia gentis cantor lituanus – lietuvis dainingasis – kuris, kaip paukščiai į Ventės ragą ar Žuvintą, turi instinktą kas kelerius metus susirinkti į dainų šventę. Turime nuostabią gamtą, su kuria nuo senų laikų mūsų žmogus stengėsi sugyventi, jos garsus kopijuoti, perkelti į dainas, sutartines. Taip gimė Dainų diena, o vėliau jungėsi šokis ir atsirado visos kitos dainų šventės dalys.

Būčiau neteisus, jeigu, kalbėdamas apie dainų šventę, minėčiau tik dainą ir šokį. Joje telpa folkloras, teatras, žaidimai – visos mūsų kultūros tradicijos. Pagrindiniai dainų šventės renginiai yra Dainų diena, Šokių diena, Folkloro diena, Ansamblių vakaras, bet mes jais neapsiribojame. Jau ne vieną dešimtmetį vyksta ir kanklių koncertai, ir pučiamųjų orkestrų pasirodymai, ir liaudies meno meistrų parodos, prisijungia vokaliniai ansambliai ir teatrai – visi jie randa vietos dainų šventėje.

– 100-metį mininčios dainų šventės pradžia vyks Kaune, tiesa?

– Dainų švenčių tradicija gimė 1924-aisiais Kaune, čia atsirado pirmieji profesionalūs muzikantai, kurie ją kūrė, jie išvystė ir Lietuvos profesionaliąją muzikinę kultūrą. Kaune dainų švenčių tradicija palaikoma labai stipriai – čia dainų šventės vyksta kasmet, į Dainų slėnį Ąžuolyne susirenka daugybė kolektyvų. Jubiliejinę Dainų dieną surengę Kaune, kitus renginius jau kelsime į Vilnių.

– Beliko metai. Kaip jaučiatės?

– Dainų šventė, kaip ir visos šventės, turi tiek emocinę, tiek organizacinę pusę. Pastaroji ir yra pats didžiausias iššūkis, apimantis labai daug sričių, įtraukiantis daugybę žmonių. Nuo keturiolikos meninių programų parengimo ir įgyvendinimo, dalyvių atvežimo, apgyvendinimo, maitinimo iki viešinimo – organizuojant dainų šventę jau dirba kelių šimtų žmonių komanda. Tikimės pritraukti dvigubai tiek savanorių.

Surasti ir parengti tinkamas erdves – atskiras iššūkis. Vis dar neturime nacionalinio stadiono, kuriame galėtų vykti Šokių diena. Vingio parkas taip pat turi savo iššūkių – čia koncertai nevyksta nuolat, tad kaskart turi susikurti viską iš naujo. Be to, šiai dainų šventei keliame aukštus tikslus: norime atkreipti ir pasaulio žiniasklaidos, ir profesionalių Europos kultūros ir meno organizacijų dėmesį. Organizuosime jiems specialius forumus, turus, kviesime juose dalyvauti.

2024-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Dainų šventės metais, baigiame sudaryti programą iš Lietuvos savivaldybių atsiųstų 150 renginių, kuriais minėsime dainų šventės 100-metį visus metus.

Laimei, per daugelį metų turime sukaupę patirties. Šiandien jau suformuotos visos kūrybinės komandos, renkame žmones, kurie padės įgyvendinti programą. Visoje Lietuvoje savivaldybėse renkami žmonės, kurie bus atsakingi už savo regiono delegaciją, rudenį prasidės kolektyvų registracija. Mums dainų šventė jau prasidėjo.

Artėjant naujai Lietuvos nacionalinio kultūros centro ir dainų šventės direktoriaus kadencijai, tikimasi, kad konkursas pasibaigs netrukus ir leis toliau intensyviai ruoštis šventės 100-mečiui.