Apsieikime be pristatymų, kas tas Samas. Net vargu ar būtina rašyti jo visą vardą. Velniop, visi tai žino. Geriau paskaitykite, ką jis kalba.

Nes Samas žino, ką sako. Nes Samo venomis teka muzika. Nes jis ją gerbia. Nes buvo ten, kur prasidėjo M.A.M.A. ir dabar turės įgyvendinti tą šventę, kurią vyrai sukūrė karštai besiginčydami savo gražiame pokalbių kambaryje su vaizdu į buvusį sovietinį bendrabutį.

– Atsirado M.A.M.A. Ar muzikantai jau gali tikėtis, kad greitai viskas bus plius minus neblogai?

– Situacija tokia: lietuviška muzika bėgant metams išskydo ir susiniveliavo. Popsas subėgo į teliką ir nebeturi laiko kurti muzikos, alternatyva kaip visada – savo sklepukuose kaip grojo, taip ir gros. Nors, beje, alternatyvių grupių yra daugybė ir atsiranda vis naujų. Roko grupės atgimsta pamažėl, elektronika labai gerai vystosi, yra tikrai gražių pavyzdžių. Visi matome, kad mūsų naujos grupės užsienyje gauna apdovanojimus. Ką tai rodo? Kad mes nepakankamai įvertiname jas čia. Nekreipiame į jas jokio dėmesio.

– Nepaneigiama: štai tokie „BrassBastardz“ (dabartiniai „KeyMono“), kurių pavadinimo Lietuvoje daugelis dar nė nežinojo kaip ištarti, ką ir kalbėti apie tai, kaip užrašyti, nuvažiavo į „The People's Music Awards“ Londone ir pasiėmė prizą!

– Taip! Mes užmirštame sureaguoti į muziką, kuri gimsta čia, vietoje. O ją būtina sukoncentruoti, duoti jai tą vienintelį per metus renginį, dėl kurio kiekvienas muzikantas pasitemptų, pagalvotų kaip ką rimčiau padaryti, kad ten patektų. Juk kiekvienam tai rūpi. Jei žmogus kuria – jis negali kurti į orą.

– Kodėl baigėsi ankstesni panašaus pobūdžio muzikiniai apdovanojimai?

– Todėl, kad jie buvo gana komercializuoti. Ilgainiui tai tapo eiliniu reklaminiu renginėliu, už kurį galima susirinkti rėmėjų pinigų. Mes, įkurdami asociaciją, keliame sau visai kitus tikslus. M.A.M.A. apdovanojimai pirmiausia yra asociacijos renginys. Mes norime suvienyti visą Lietuvos muziką, sutelkti į ją daugiau dėmesio ir, aišku, pakovoti už jos teises, už valstybės požiūrį į muziką, kūrybos įvertinimą ir t. t.

– O koks šiuo metu yra valstybės požiūris į muziką?

– Manau, kad muzika, kaip ir visa kultūra, šiuo metu mūsų valstybėje yra palikta savieigai: „Ai, plaukite, kaip norite, mes jums penkiagubiname mokesčius ir mirkite jūs ten iš bado.“ Štai toks požiūris. Kai vyksta kova už išgyvenimą, žinoma, reikia burtis į kokią nors asociaciją, į profsąjungas, pakilti, apginti save, kūrėjus ir pasakyti, kad mes esame šiokia tokia jėga, o ne atskiri, pavieniai, kad galėtumėte daužyti, spardyti, minkyti ir atimti duonos kąsnį.

– Šiek tiek toliau nuo duonos kąsnio, o gal kaip tik arčiau jo: kodėl vis dėlto į televiziją sulindo vien  popsas, kodėl ten neliko vietos kitai muzikai?

– Natūralu, kad komercinė televizija nėra alternatyvi. Ji skirta visiems ir, aišku, visuomet labiau atvira lengvai, pramoginei muzikai. Deja, mūsų nacionalinis kanalas visiškai neskiria dėmesio alternatyviai, sakykime, muzikai, kuri labiau orientuota į kūrybą, o ne į pinigus. Tai palikta likimo valiai. T

odėl mums šitoje valstybėje reikia išsikovoti daug dalykų. Muzika yra visų mūsų gyvenimo atspindys. Su ja keliamės, augame. Ją tiesiog užmiršti? O čia pat vėl norėti, kad būtų lietuviškos muzikos, kad ji būtų tam tikro lygio... Jeigu ji negauna jokios paspirties, aišku, kad liks tokia – išsiblaškiusi. Dėl to mes ir norime kartą per metus surengti tokį renginį, kuriame ne tik popsas ar alternatyva, bet ir visi kiti galėtų įgyvendinti savo svajonių pasirodymą, pasinaudodami didžiule technika ir viskuo kitu, kas padėtų padaryti aukšto lygio šou. Aš įsitikinęs, kad galėsime žmonėms padovanoti labai skoningą ir gerą dalyką.

– Kokie bus M.A.M.A. apdovanojimai?

– Mes jokio dviračio neišradinėjame – visame pasaulyje yra muzikos apdovanojimai. Žinome tokius pavyzdžius kaip „Grammy“. Tai labai aiškūs apdovanojimai, ten susirenka visi šalies profesionalai, kurie dirba muzikos srityje, ir išrenka geriausius ne dėl to, kad tie mirgėjo žurnalų puslapiuose, o už tai, ką sukūrė. Tokie yra ir M.A.M.A. apdovanojimai. Šią iniciatyvą reikia garsinti, nes kol kas pas mus žinomi tik tie, kurie kelia skandalėlius telike, o ką jie ten įrašė, kokius albumus... Nueikite bet kur ir paklauskite žmonių, kas ką išleido, – niekas nieko neatsakys.

– Tau pačiam – kaip BIX muzikantui – kūrybinėje jaunystėje rūpėjo gauti apdovanojimą?

– Ne, man pirmiausia rūpėjo muzika: ką aš kuriu, ką noriu pasakyti žmonėms. Visada siekiau padaryti tai labai kokybiškai ir tvarkingai. Bet tikrai būdavo labai gera ir miela, kai kartą per metus visi susirinkdavome į apdovanojimus. Tada pamatydavai, ką kiti daro, nes kai sėdi užsidaręs savoje srityje, nežinai, kas vyksta aplinkui. Ir tas bendradarbiavimas tarpusavyje, tokia konkurencija – ji amžina tarp kūrėjų. Tai pats geriausias dalykas ir pats didžiausias postūmis kurti ir daryti.