Pereiti į pagrindinį turinį

„Santaros“ šviesa, jėga ir žmonės

2016-07-15 19:00

Galima ir džiugu tvirtai teigti, kad "Santaros-Šviesos" suvažiavimas vis dar pilnas šviesos. Ir intelektualumo. Tos jėgos, kai smegenų vingiai gauna ne tik šviesos, bet ir energijos mąstyti, svarstyti, analizuoti ir individualizuoti savas ir kitų patirtis.

Enrika Striogaitė
Enrika Striogaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Molėtų rajone, Alantoje, Naujasodyje vykęs "Santaros-Šviesos" suvažiavimas šiemet ir vėl sukvietė žmones, kuriuos šalia jausti, kad jų esama, yra nepaprastai gera ir saugu – viskas yra gerai, jų yra ir jų buvimas jau savaime kuria gėrį. Nes ką gali (kokia jų galia?) tokie renginiai, kaip, pavyzdžiui, "Santara-Šviesa" ar kiti intelektualų susibūrimai, kuriuose aiškiai įvardijamos problemos, bet vis dėlto tik įvardijamos? Alantoje akivaizdžiai galima pajusti tokių suvažiavimų prasmę ir net galią. Jie lemia labai daug, nors jų galia tyli ir švelni. Brutali jėga pirmiausia yra ekspozicinė, išorinė, konvulsyvi, nuolat trūkčiojanti, o švelni ir tyli – vidinė, giluminė, apčiuopianti esmę ir tolygi.

Taigi šiųmetėje "Santaroje" buvo įvardijamos, aptariamos aukštojo mokslo problemos (apie jas kalbėjo Egidijus Aleksandravičius, Leonidas Donskis, Vytautas Adomaitis, Maksimas Milta), kurių išties daug, ir čia dažnai koją kiša tie velnio ES pinigai. Į dienos šviesą ištrauktas nepasotinamai geidžiamas efektyvumas – savybė, kuri neginčijamas šiųdienio pasaulio prioritetas, jau tapęs šių dienų "Tėve mūsų" (Tėve mūsų, padaryk mane efektyvų, efektyvesnį už kitus efektyviausiuosius), jis būtinas kaip saulės patekėjimas. Bet ar ne "slow speed", lėtesnis tempas, gali išgelbėti išverstomis akimis bėgantį (Kur? Į kapus?) žmogų ir pasaulį?

Įdomios buvo literatūrologių įžvalgos apie sovietmečio literatūrą, pavyzdžiui Dalios Satkauskytės iškeltas klausimas, ar estetiniai dividendai pajėgūs nusverti (o kai kuriuose kūriniuose ar jų apskritai yra?) tuometes politines investicijas, ar skaitoma ir kaip perskaitoma sovietmečio poezija (Donata Mitaitė).

Na, o Tomo Venclovos, Mikalojaus Vilučio, Donato Katkaus prisiminimai apie Vilniaus bohemą buvo tokie spalvingi, kad nors vienas jų čia dabar perpasakotas būtų tiesiog teksto razina, išmirkyta rome. Bet razinų nebus. Atsiminimai buvo pernelyg atviri ir nuoširdūs, jais pasinaudoti tiesiog neetiška ir spekuliatyvu, juolab kad jie sveikai suskamba aplinkoje, kurioje susirenka tam tikra auditorija, pavyzdžiui – žmonės, suvažiuojantys į "Santaros-Šviesos" suvažiavimą. Labai šviesūs žmonės. Ir jų daug, kad užtektų. Kam? Kad tokie suvažiavimai įgytų prasmę. Tylią, švelnią jėgą.

Klausantis estų rašytojo, filosofo, kultūrologo, puikiai lietuviškai kalbančio Reino Raudo kaskart ima toks nepiktybiškas, bet vis dėlto pavydas, kad estai turi tokią galingą asmenybę. "R.Raudas yra viskas", – šelmiškai pokštavo "Šnekų ir tikrovės" moderatorius Gintautas Mažeikis, beje, daugeliui esantis taip pat labai daug kas.

Lietuvos teatro problemas aptarė Gintaras Varnas, Audronis Liuga, Rasa Vasinauskaitė, Greta Kazlauskaitė, vienos pagrindinių – ar gali (turi galimybę) egzistuoti (išsilaikyti) nevalstybinis teatras, kas turėtų lemti repertuarą (poreikis ar skonis, pinigai ar misija?).

Taigi šiųmečiame suvažiavime šviesos buvo daug ir tą šviesą generavo tempo sulėtinimo idėja, poreikis, o gal ir būtinybė (augimo, susitelkimo, laimingų, sugebančių išties realizuotis visuomenė, o ne pačių pačiausiųjų, maximiškiausiųjų). Tiesa, pačiame suvažiavime tempą sulėtinti nebuvo lengva – pranešimai, diskusijos tiek įdomūs, jog neišklausyti tiesiog nebuvo įmanoma, gelbėjo tik puikus organizatorių sumanymas išnešti kolonėlę į lauką – išsitiesi žolėje po išlakia sidabrine egle ar kokiu klevu ir klausaisi. Ir tiesiog fiziškai jauti, kaip gilėjantys smegenų vingiai prisipildo šviesos.

O grįžus dar ilgai galvoje skamba (ir tegul) šiųmetės "Santaros-Šviesos" moto: "Meilės jėga. Gyvenimas žavus, jei moki jį mylėti, mylėti visa, kas gyva, kas jauna, kas auga, džiaugtis artimomis sielomis, įsijungti į tos gaivinančios jėgos lauką ir stovėti abipusio spinduliavimo taške. Ir stengtis daugiau atiduoti, nei gauti" (Marija Gimbutienė).

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų